-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
1991 metų sausis lietuviams įsirėžė giliai į atmintį. Kovodami už laisvę žmonės darė tai, ką sugebėjo, ką galėjo, o ne vienas paaukojo ir gyvybę. Panevėžys tąsyk taip pat neliko nuošalyje. Užėmus Televizijos bokštą sostinėje, laidos kurį laiką buvo transliuojamos iš Kauno ir Panevėžio.
Iš mūsų miesto žinios tiesiogiai buvo transliuojamos į Maskvą, o sausio įvykių vaizdo medžiaga buvo nuvežta į tuometį Leningradą (dabar Sankt Peterburgas), kiek vėliau – į Murmanską ir parodyta keliems milijonams žmonių. Iš Panevėžio buvo nutiestas ir televizijos tiltas Lietuva–Rusija.
Tiesioginis tų įvykių dalyvis režisierius Julius Dautartas pamena, kad dar prieš sausio 13-ąją iš tuometės miesto merės Gemos Lukoševičiūtės-Umbrasienės kabineto vyko tiesioginis reportažas „Echo Moskvy“ („Maskvos aidas“) radijui, laikytam laisvės šaukliu Rusijoje.
„Jis man sako: ar supranti, kad tave girdi 15 milijonų žmonių?“ – režisierius mena radijo steigėjo Matvejaus Ganapolskio žodžius, pasakytus tiesioginiame eteryje.
Panevėžiečiai maždaug 45 minutes iš merės kabineto pasakojo, kas vyko Lietuvoje, kaip bandyta šturmuoti Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Pasak J. Dautarto, per laidą saugumo darbuotojai įsiveržė į patalpas ir kuriam laikui sustabdė „Echo Moskvy“ veiklą.
Režisierius J. Dautartas pamena, kaip kažkas iš A. Nevzorovo aplinkos jam perdavė vinjetę su skaudžiomis už laisvę kovojusioms tautoms datomis. „Sekundės“ archyvo nuotr.
Tuo metu Kaune dirbęs režisierius sausio 12-ąją atvažiavo į Panevėžį. Kai grįžo, namiškiai jau miegojo. J. Dautartas pamena, kad televizorių namuose įsijungė kaip tik tada, kai prasidėjo Televizijos bokšto šturmas. Išvydęs, kas vyksta, režisierius nulėkė į miesto Savivaldybę.
J. Dautartas, dirbęs pogrindyje platinant „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, turėjo patirties. Tiesa, atskleisti informacijos apie slaptą veiklą tuo metu dar neturėjo teisės. Panevėžiečių iniciatyva buvo surinktos ir paslėptos kelios spausdinimo mašinėlės, kalkinis popierius.
„Manėme, kad bus perversmas. Suvokiau, kad reikia rengtis rezistencijai“, – „Sekundei“ pasakojo teatralas.
Pasak jo, tuo metu tvyrojo keista atmosfera. Visa Taryba buvo užversta konservais, plaukė žmonių padėkos, buvo gabenami įvairūs daiktai.
Vienas gyventojas, namuose įrašęs viską, ką tomis dienomis transliavo Lietuvos televizija, atnešė apie 15 vaizdo kasečių. Režisierius apgailestauja, nežinantis to žmogaus vardo. Tose kasetėse užfiksuota vaizdo medžiaga vėliau buvo parodyta Rusijoje.
Kaip prisimena J. Dautartas, jau po radijo reportažo buvo suprasta, kad vilniečiai neturi jokių ryšių su Rusija. Iš Vilniaus buvo skleistos žinios Vakarams, o panevėžiečiai papasakojo, kas iš tikrųjų vyksta, rusams.
„Rusijoje tuo metu buvo daugiau demokratijos nei dabar“, – mano J. Dautartas.
Tad gavus vaizdo kasetes, kilo mintis jas nuvežti į Rusiją. Režisierius, dabartinis Panevėžio J. Miltinio dramos teatro vadovas Linas Marijus Zaikauskas studijavo Sankt Peterburge, ten turėjo draugų.
Siekta vaizdo medžiagą parodyti per Sankt Peterburgo televizijos laidą „Fakt“ – joje per dieną kelis kartus buvo demonstruojami kelių minučių reportažai iš karštų vietų. Šią televiziją matė ne tik tuomečio Leningradas ir jo apskrities gyventojai.
„Supratau, kad mus labai rimtai gano saugumas. Jei būtume važiavę per Vilnių, esu įsitikinęs, kad mus būtų sulaikę“, – sako J. Dautartas.
Tad iš draugo pasiskolinęs automobilį kartu su L. M. Zaikausku į tuometį Leningradą išvyko per Daugpilį. Ten sėdo į traukinį ir apie dešimtą ryto jau buvo Rusijoje. Iš atvežtos gausios medžiagos iki popietės reikėjo sumontuoti kelių minučių reportažą apie įvykius.
Režisierius mena, kad apie vidurdienį televizijos darbuotojai jiems su L. M. Zaikausku pasakė, jog apačioje prie įėjimo lūkuriuoja kažkokie draugai. Kadangi nė vienas nelaukė jokių draugų, nesileido žemyn, tačiau neabejojo, kad tai būta saugumiečių.
Jo teigimu, dar vienas motyvas parodyti tikrąją situaciją buvo Aleksandro Nevzorovo melagingi reportažai apie įvykius Lietuvoje. Skandalingasis žurnalistas tuo metu dirbo Leningrade, šalia „Fakt“ studijos.
J. Dautartas pasakoja norėjęs iškviesti žurnalistą į debatų dvikovą Rusijoje ar Lietuvoje. Panevėžietis, nors tuo metu dirbo Kaune, tačiau prisistatė kaip Panevėžio režisierius, nes mūsų miestas Rusijoje buvo žinomesnis.
„Sužinojau, kad A. Nevzovoras ten dirba, įsiveržiau į jo studiją. Įsivaizduokite – kambarys ir koks penkiolika žmonių desantininkų uniformomis. Atsimenu, kad, žiūrėdamas tiesiai A. Nevzorovui į kaktą, pakviečiau jį dvikovon arba Sankt Peterburgo televizijoje, arba Lietuvoje, nors tuo metu Televizijos bokštas buvo užimtas. Jie buvo visiškai sutrikę“, – pamena J. Dautartas.
Tarp uniformuotųjų buvo ir keletas merginų. Eidamas televizijos koridoriumi, būryje kokių dešimties A. Nevzorovui palankių žmonių, panevėžietis pajutęs, kad jam į delną kažkas brukamas. Vėliau išvydęs, kad tai buvo vinjetė, kurioje ranka nupieštas tankas, o ant jo viršaus sėdi A. Nevzovoras, apačioje datos: 1940–1941 metai – Lietuva, 1956 metai – Budapeštas, 1968 metai – Praha, 1991 metai – Vilnius. Ji parvežta ir į Lietuvą, parodyta per televiziją. Režisieriaus manymu, tai buvo svarbus dokumentas.
„Buvo didžiulis pakilimas ir tos laisvės troškulys, noras būti laisviems, savarankiškiems ir galbūt darant klaidų, bet patiems spręsti savo likimą“, – apibūdina to meto nuotaiką J. Dautartas.
Iš Rusijos jis grįžo anksčiau nei L. M. Zaikauskas. Režisierius sako keliavęs per Rygą tą dieną, kai nušautas kino operatorius Andris Slapinis.
Kaip tvirtina J. Dautartas, jis išskirtiniu nesijaučia – tuo laiku visi Lietuvos žmonės stengėsi apginti savo laisvę. Tik galbūt abiejų režisierių turimi ryšiai buvo kitokie, tai ir pasistengta išnaudoti.
J. Dautarto manymu, tai, ką padarė Panevėžys – radijo transliacija, reportažai, surengtas televizijos tiltas, – Rusijos demokratinei visuomenei buvo labai svarbu. Jau nekalbant apie Lietuvą. Jam būtų įdomu sužinoti, kaip vėliau susiklostė vienaip ar kitaip panevėžiečiams pagelbėjusių žmonių likimai.
J. Miltinio dramos teatro direktorius L. M. Zaikauskas sako, kad jis, kaip ir dauguma, iš pradžių budėjęs prie Seimo, tačiau būtent prieš sausio 13-ąją išvykęs namo sušilti. Po tragiškų įvykių galvojęs, kuo galėtų būti naudingas šaliai daugiau.
J. Miltinio dramos teatro vadovas L. M. Zaikauskas 1991 metais manė, kad Leningrade jį areštuos.
„Tą baisiąją naktį nebudėjau. Į Vilnių atvažiavau ryte. Ten pradėjo gimti mintys, kad reikia kažką kita daryti“, – kalbėjo teatralas.
Kas tomis dienomis dėjosi Panevėžyje, jis teigia nelabai ir žinantis – visas dėmesys buvo nukrypęs į Vilnių. Jo manymu, pusė Panevėžio buvo sostinėje, kas stovėjo prie Seimo, kas – prie Televizijos bokšto.
„Nuotaika tomis dienomis buvo kovinga. Mano tėvas, kai išgirdo, kas įvyko Vilniuje, griebė didelį peilį ir išvažiavo į sostinę“, – mena L. M. Zaikauskas.
Idėjos, ką būtų galima nuveikti daugiau, gimdavo greitai ir tuoj pat sulaukdavo atgarsio.
„Aišku, Rusija tada nieko nepranešė, nerodė, nebuvo jokios transliacijos. Pagalvojau: mokiausi Leningrade ir ten televizijoje yra pažįstamų, tad reikėtų pabandyti parodyti sausio 13-osios įvykius“, – „Sekundei“ pasakojo teatro vadovas.
Jis pamena, kad nuvykę į Leningradą susipažino ir su įvairiais antikomunistiniais veikėjais, šie ir pagelbėjo, ir įvairių idėjų pasiūlė. Pasak L. M. Zaikausko, bent jau rusų inteligentija lietuvius labai palaikė ir tuo metu praktiškai niekas nebenorėjo, kad egzistuotų Sovietų Sąjunga.
„Mes pirmieji Rusijoje parodėme medžiagą apie sausio 13-osios įvykius“, – sako jis.
Režisierius pamena ir susitikimą su A. Nevzovoru, kai siūlyta dalyvauti žodinėje dvikovoje.
„Apsivilkęs karinę uniformą, ant stalo pasidėjęs pistoletą – toks karingas. Po to susitikimo paskui mus pradėjo vaikščioti saugumiečiai. Ir taip įžūliai, atvirai. Eini, o už tavo nugaros jie. Tu į metro – ir jie iš paskos, lauki traukinio – jie už nugaros stovi. Nemalonus jausmas. Buvo visokių minčių: gal pastums po traukiniu, gal areštuos“, – kalbėjo L. M. Zaikauskas.
Pasak teatro vadovo, saugumo agentai nepratarė nė žodžio, bet vien jų buvimas slėgė. Tuo labiau kad po poros dienų imi atpažinti tuos persekiotojus.
L. M. Zaikauskas mena Leningrade buvęs ilgokai – geras dvi savaites. Tada gimė nemažai idėjų, kai kurias pasiūlė rusų aktyvistai. Taip šovė mintis surengti televizijos tiltą tarp Panevėžio ir Leningrado.
„Panevėžyje veikė studija. Dar atsimenu, kad per tą televizijos tiltą dingo vaizdas, liko tik garsas. Tai buvo dar net geriau, nes rusai pamanė, kad ne šiaip sau tas vaizdas nutrūko. Kaip buvo iš tiesų, nežinau, bet įspūdis buvo toks, kad mums vis bando pakenkti saugumas“, – dalijasi prisiminimais teatro vadovas.
Reportažas apie sausio 13-osios įvykius parodytas ir per Murmansko televiziją. Medžiaga perduota per vienos pažįstamos studentės mamą, dirbusią toje televizijoje.
„Ta studentė skambina man į viešbutį ir sako, kad buvo atėję saugumiečiai, klausinėjo apie du lietuvius“, – prisimena jis.
Įtardamas, kad Žurnalistų sąjungos viešbučio klientų pokalbių turbūt klausomasi, pasiūlęs jai susitikti prie netoli merginos namų esančios metro stoties, o pats pasislėpęs netoli esančioje tarpuvartėje ir laukęs. Stovėdami tarpuvartėje su mergina, jie išvydo, kaip prie metro stoties atvažiavo žiguliai ir iš jų išlipo tie patys vyrai, kurie lankėsi merginos namuose.
„Vadinasi, tikrai buvo klausomasi. Aš jai sakau: nebegrįžk namo, važiuok į bendrabutį pas kitus studentus, ten mažesnė tikimybė, kad tave ims. Pats sugrįžau į viešbutį ir galvojau, kad ateis ir manęs suimti. Pranešiau visiems viešbučio kaimynams, kad jeigu girdėsite, jog rėkiu, spardausi, daužausi, skambinkite Panevėžio merei, vicemerui, Rygos žurnalistams ir sakykite, kad mane suėmė“, – pasakoja režisierius.
Apie galimą suėmimą jis perspėjęs ir pažįstamus Leningrade, Panevėžyje, Rygoje. L. M. Zaikausko žiniomis, mergina studentų bendrabutyje pagyveno gerą savaitę, o vėliau baigėsi egzaminų sesija ir ji išvažiavo pas motiną. Tuo istorija ir pasibaigė. Tuos įvykius nustelbė kiti.
