Buvę bendraklasiai nusifotografavo ir prie V. Purono Panevėžiui dovanotos garsiosios skulptūros „Vėžys“. Šią kompoziciją, menančią Panevėžio atsiradimo legendą, skulptorius vadina klasės darbu.

Panevėžyje net oras atjaunina

Panevėžyje net oras atjaunina

Net ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus po mokyklos baigimo Panevėžyje susitikę buvę bendraklasiai aiktelėjo: tame mieste net oras kitoks – įkvepi ir pasijunti keliomis dešimtimis metų jaunesnis.

Trylika pirmosios Panevėžio internatinės mokyklos laidos auklėtinių susirinko į Aukštaitijos sostinę prabėgus 55-eriems metams po mokyklos baigimo. Šią laidą baigė ir Šiauliuose gyvenantis kultūros bei visuomenės veikėjas, garsus dizaineris, skulptorius Vilius Puronas.

Liepų alėjoje, dabartinės Raimundo Sargūno sporto gimnazijos patalpose, kadaise veikęs internatas, pasak V. Purono, buvo unikalus tuo, jog jame daugiausia mokėsi ištremtųjų į Sibirą arba žuvusiųjų pokario metais vaikai.

„Aš tame būryje buvau kaip ir išimtis. Mano tėveliai buvo pedagogai. Tiesiog nenorėjo, kad augčiau gatvėje“, – pasakojo žinomas menininkas.

Anot jo, net ir tuomet, giliu sovietmečiu, lietuviškumas šioje mokykloje buvo itin gyvas, o ir pati laida – ypatinga.

V. Purono klasė Panevėžio mokykloje-internate mokėsi nuo 1960 m. iki 1964-ųjų. Mokyklą tuomet baigė 24 jaunuoliai: 5 vaikinai ir 19 merginų. Dabar V. Purono bendraklasių belikę 18-a.

Skulptorius pamena, kad jų laida nebuvo paskutinė, tačiau jau netrukus ši mokykla virto sporto mokykla-internatu, išugdžiusiu Lietuvai daug gabių sportininkų.

Klasiokų susitikimas po daugiau nei pusės šimtmečio buvo jautrus. Išklausę šv. Mišių, visi skubėjo nusifotografuoti ant dabartinės R. Sargūno sporto gimnazijos kieme esančio atminimų suolelio.

Susirinkusieji pavaikščiojo ir mokyklos koridoriais, saugančiais tiek daug jaunatviškų istorijų ir paslapčių. Visgi, pasak skulptoriaus, nors koridoriai tie patys, sentimentai išlikę ne jiems, o Panevėžiui. V. Puronas svarsto, kad net oras Aukštaitijos sostinėje kažkoks kitoks – tas, kuriuo kvėpuota vaikystėje.

„Atvažiuoji į Panevėžį ir nustembi, kad jautiesi jaunesnis, nei priklauso pagal amžių“, – šypsosi skulptorius.

Auklėjo asmenybės

Buvę bendraklasiai nusifotografavo ir prie V. Purono Panevėžiui dovanotos garsiosios skulptūros „Vėžys“ – Bendruomenių rūmų prieigų akcento. Šią kompoziciją, menančią Panevėžio atsiradimo legendą, skulptorius vadina ir klasės darbu. Juk būtent mokantis Panevėžyje pakloti patys svarbiausi gyvenimiški pagrindai. Internate gyventa bendruomeniškai ir ta dvasia išliko iki šių dienų.

Pasak V. Purono, tai nebuvo paprasta mokykla, tad ir jo karta – unikali. Kartu valgydavo, mokydavosi, gyvendavo, dirbdavo, linksmindavosi, dainuodavo lietuviškas dainas.

Ši klasė yra išleidusi ir kelių šimtų puslapių knygą, kurioje gausu istorijos ir nuotraukų. Besimokydamas internatinėje mokykloje V. Puronas pats vadovavo fotografijos būreliui ir iš tų mokyklinių laikų turi išsaugojęs apie 1 000 nuotraukų. Jas su aprašymu buvę moksleiviai nusprendė padovanoti Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai.

O šios fotografijos jau dabar įdomios krašto istorijos tyrinėtojams. Jose užfiksuotos ne tik mokyklos gyvenimo akimirkos, mokiniai, bet ir mokytojai. O internate dirbo žymūs to meto pedagogai, iškilūs panevėžiečiai – Kazys Naruševičius, Vytautas Baliūnas, Bronius Puronas ir daugelis kitų.

„Tai ne tik praeitis, bet ir ta sriuba, iš kurios išaugome žmonėmis“, – pabrėžė V. Puronas.

O į susitikimą jis atvežė ir staigmeną buvusiems klasės draugams – nuskenuotą 1964 metų laikraščio „Panevėžio tiesa“ straipsnį „Kaip paukščiai iš gūžtos“ apie jų laidą.

Mezga mintį apie dovaną

Skulptoriaus V. Purono teigimu, Panevėžio internatinė mokykla turėjo įtakos ir jo kūrybai, tam tikriems sprendimams.

„Netgi kūrybos istorijoje atsirado sąšaukų su internatu“, – sako menininkas.

Anot jo, mokykloje dirbo sargė, kuri jam, tuomet dar jaunuoliui, papasakojo smetonišką anekdotą apie geležinę lapę. Esą, nemokėjo vertėjas išversti „geležinis vilkas“, pasakė geležinė lapė su uodega ir geležiniu dantimi. Vėliau šią mintį skulptorius įkūnijo savo darbe – Šiaulių simboliu tapusioje garsiojoje lapėje.

„Kai pradedi galvoti, randi daug įdomių dalykų, kuriuos išspinduliavo mokykla. Mes dažnai važiuodavome į ekskursijas. Buvo tradicija važiuojant iš Panevėžio į Vilnių, Kauną visiems dainuoti dainas ir niekada nesikartoti“, – pamena V. Puronas.

Susitikę klasės draugai šią tradiciją atgaivino. Dabar skulptorius prasitarė audžiantis dar vieną kol kas slaptą mintį. Panevėžys garsus Gabriele Petkevičaite-Bite, jos premijos teikimu. Ta proga menininkas svarsto sukurti G. Petkevičaitės-Bitės skulptūrinį atvaizdą.

O su rašytoja ir pedagoge V. Puronas irgi turėjo tam tikrų saitų – baigęs mokyklą „Ekrano“ gamykloje darbavosi su rašytojos tarnaitės anūku.

Komentarai

  • internatas

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų