Panevėžiui švenčiant 500 metų sukaktį miesto centre buvo pastatytas paminklas kunigaikščiui Aleksandrui. Jis liks svarbus ir sužinojus tikrąją pirmojo miesto paminėjimo datą.

Panevėžiui – solidi amžių karūna

Lietuvai džiūgaujant dėl surasto Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalo, visuomenę turėtų maloniai nustebinti dar viena netikėtas radinys. Ypač jis svarbus ir reikšmingas panevėžiečiams – Lietuvos valstybės istorijos archyve rastame dokumente minimi būtent Panevėžio bei Nevėžio vardai. Dokumentas datuojamas 1414 metais.

Nuolat įvairiuose archyvuose įdomios medžiagos ieškantis istorikas, Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas buvo tas laimingasis, į kurio rankas pateko dokumentas, įrodantis, kad Panevėžys buvo žinomas gerokai iki to, kai jo vardas buvo paminėtas 1503 metų rugsėjo 7 dienos rašte.

Remiantis šia data nustatyta ir miesto gimimo diena, kiekvienais metais iškilmingai minima rugsėjo pradžioje. Šiemet Panevėžys švęs 514-ąją paminėjimo sukaktį. Tačiau ką tik atrastas dokumentas turėtų pakeisti įprastą šventės dieną ir sukakties datą.

Kai rastasis dokumentas bus patvirtintas ir oficialiai pripažintas, miesto šventė turėtų persikelti į balandį ir šiemet turėtų būti minimas gerokai solidesnis – 603-iasis Panevėžio gimtadienis. Tiesa, šiemet tokioms permainoms pasirengti vargu ar bus spėta. Tačiau rudenį naujoji data turėtų būti pripažinta.

„Sekundė“ buvo viena iš pirmųjų, su kuo A. Astramskas pasidalijo savo atradimo džiaugsmu.

„Kažkaip keistai sutapo, kad beveik tuo pačiu metu, kai buvo atrastas Nepriklausomybės Akto originalas, pasisekė ir man. Matyt, šie metai sėkmingi ieškantiesiems“, – svarsto istorikas.

Iš Žemaitijos į Vilnių

A. Astramskas ne kartą buvo radęs įdomių, istorinius faktus atskleidžiančių raštų. Tačiau dabar rastas laiškas yra pats reikšmingiausias. „Sekundės“ archyvo nuotr.

Archyvuose senus dokumentus dažnai vartantis, įvairių dingusių dokumentų, laiškų, įrašų ieškantis A. Astramskas ne kartą buvo radęs įdomių, istorinius faktus atskleidžiančių raštų. Tačiau dabar rastas laiškas savo reikšmingumu viršija visus iki šiol buvusius.

Žinoma, iš archyvo istorikas galėjo išsinešti tik kopiją, originalas ir liko ten pat. Ilgas laiškas rašytas lotynų kalba, tad dabar dar dirbama prie jo vertimo. Tačiau ir iš pirmų peržiūrų aišku, kad dokumentas patvirtina iki šiol legenda laikytą versiją, jog Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis grįždamas iš Žemaitijos į Vilnių buvo apsistojęs Panevėžyje.

Legenda byloja, kad Vytautas Panevėžyje buvo radęs senosios lietuvių tikybos šventyklą, bet dokumentais tas faktas nebuvo užfiksuotas.O panevėžiečio rastas laiškas įrodo, jog legenda – ne iš piršto laužta.

Laišką rašė iš Žemaitijos į Vilnių kartu su Vytautu Didžiuoju bei jo svita keliavęs kunigaikštis Svirskis. Laiške panaudotas Lapės herbas. Kaip žinoma, šis herbas 1413 metais buvo skirtas Sungailoms, bet jį naudojo ir Svirskiai.

Kam adresuotas laiškas, dar tiksliai nenustatyta. Tačiau adresatui reiškiama didelė pagarba, jam pasakojami kelionės įspūdžiai. Atrodo, kad laiškas buvo ne vienintelis – pasakojimas tęsiamas, o pabaigoje žadama ir toliau rašyti.

Teksto, kol nėra tikslaus vertimo ir dokumentas oficialiai nepripažintas, jo radėjas necituoja ir nepateikia. Tačiau sako, kad jame minima Nevėžio upė ir Panevėžys, pasakojama apie atrastą pagonišką šventyklą.

Beje, prieš tą kelionę 1413 metais Horodlės sutartimi Vytautui buvo pripažintas didžiojo kunigaikščio titulas ir suteiktas visiškas savarankiškumas.

Aleksandras – nepamirštas

Kol kas Panevėžys skaičiuoja tik 514 metus. Oficialiai pripažinta, kad Panevėžio vardas pirmą kartą paminėtas 1503 metų rugsėjo 7 dieną.

Seniausias iš žinotų dokumentų, kuriame neabejotinai kalbama apie Panevėžį, yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro 1503 metų rugsėjo 7 dienos raštas. Juo didysis kunigaikštis dovanojo žemę tarp Lėvens ir Nevėžio upių Ramygalos klebonui su sąlyga, kad šioje teritorijoje būtų pastatyta bažnyčia, kuri kovotų su krašte dar labai gaja pagonybe.

Dovanotoje žemėje dešiniajame Nevėžio krante, netoli dabartinių Senamiesčio ir Venslaviškio gatvių sankryžos, buvo pastatyta nedidelė medinė bažnyčia ir klebonija. Priešais bažnyčią buvo turgaus aikštė, joje stovėjo karčema ir aludė su pirtimi. Šiai gyvenvietei vėliau prigijo Senojo Panevėžio vardas.

Kunigaikščio Aleksandro garbei Panevėžyje minint miesto 500 metų sukaktį buvo pastatytas įspūdingas paminklas. Dabar jis yra vienas iš panevėžiečių mėgstamiausių.

Istorikas A. Astramskas mano, kad net ir pasikeitus miesto gimtadienio datai Aleksandras išliks ne mažiau svarbi asmenybė istorinėje Panevėžio padangėje. Juk būtent jo dėmesys vietovei, jo nurodymas čia statyti bažnyčią ir nutiesė kelius į tolesnį miesto klestėjimą.

Aleksandras gimė jau gerokai po to, kai, pagal atrastą laišką, Panevėžio vardas buvo paminėtas. Aleksandro neilgas gyvenimas (1461–1506 m.) Lietuvai buvo svarbus.

Kazimiero Jogailaičio ir Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo dukters Elžbietos ketvirtas sūnus, Jogailos anūkas, palaidotas Vilniaus katedroje. Jis vienintelis čia palaidotas Lenkijos karalius.

Valdant Aleksandrui per didžiojo kunigaikščio ir kai kurių didikų dvarus Lietuvoje ėmė plisti Renesanso ir humanizmo idėjos, istorikai mano, kad būtent Aleksandras buvo Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų perstatymo Renesanso stiliumi iniciatorius. Aleksandro valdymo pradžioje imta reguliariai tvarkyti bei sisteminti valstybės archyvą, buvo patobulinta LDK oficialiosios raštvedybos sistema.