-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kristaus Karaliaus katedroje birželio viduryje šaukiamas iškilmingas bažnytinio tribunolo posėdis. Jame numatyta užbaigti 15 metų kauptą Dievo tarnu tituluojamo kunigo kankinio Alfonso Lipniūno beatifikacijos bylą.
Vadinamoji vyskupijos stadijos byla, kurią sudaro net keturios kunigo A. Lipniūno šventumą liudijančių dokumentų dėžės, bus perduota toliau tyrinėti Vatikane dirbantiems bažnyčios hierarchams – Šventųjų skelbimo kongregacijai. Didelė tikimybė, kad Panevėžys išgarsės savo palaimintuoju, o vėliau gal net ir šventuoju.
Teisę dalyvauti iškilmingame tribunolo posėdyje, kurio viena sudėtinių dalių – šv. Mišios, turi visi.
„Iškilmingam posėdžiui birželio 14-oji pasirinkta todėl, kad būtent tą dieną 1930-aisiais A. Lipniūnas buvo įšventintas kunigu“, – paaiškino Panevėžio vyskupijos vyskupas Linas Vodopjanovas.
Panevėžys tapo jo pirmąja kunigystės vieta. A. Lipniūnas nuo pirmųjų kunigystės metų darbavosi Panevėžio katedroje, gyveno kunigų name (Katedros a. 7). Ant šio pastato šiaurinės pusės sienos 2005 m. gegužės 27-ąją pakabinta ir pašventinta šiam Dievo tarnui atminti skirta memorialinė lenta.
Kunigas Alfonsas Lipniūnas. 1934 m. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomo kunigo Jono Paliūko asmeninio archyvo nuotr.
„Kunigas Alfonsas – ypač drąsus žmogus, autoritetas, kokių taip labai reikia šių dienų Lietuvai bei visam pasauliui. Tai visus mylintis, žmonių nerūšiuojantis, visuose žmonėse Dievo vaikus matantis, visiems gero norintis kunigas. Tai tas žmogus, kuris, vykdydamas Dievo valią, paaukojo save, atidavė savo gyvybę“, – taip už 20 kilometrų nuo Panevėžio esančiame Talkonių kaime gimusį A. Lipniūną apibūdina vadinamasis jo skelbimo palaimintuoju bylos postulatorius kunigas Vitalijus Kodis.
V. Kodis atkreipė dėmesį į tai, kad viso labo vos 40 metų gyvenęs kunigas (1905–1945) buvo neparankus visoms valdžioms. Štai dėl smetonmečiu draudžiamos ateitininkų draugijos veiklos, kurios nariu buvo, A. Lipniūnui teko aiškintis tuomečiam saugumui, netgi būti teisiamam. Tačiau ateitininkiškos veiklos, daromos Dievo garbei, dvasininkas neatsisakė, vykdė vyskupo Kazimiero Paltaroko nurodymą auklėti bei šviesti jaunimą.
Kristaus Karaliaus katedroje rengiamos ypatingos iškilmės. P. Židonio nuotr.
Vyskupo Mečislovo Reinio pakviestas darbuotis Vilniuje, A. Lipniūnas ir ten tapo jaunimo bei inteligentijos ypač gerbiamu kunigu. Be tiesioginio teologijos profesoriaus darbo Vilniaus universitete, jis garsėjo ir savo labdaringa veikla, ir tiesiais, skambiais pamokslais. Būtent už pamokslus, kuriais kunigas Alfonsas nesyk perspėjo Lietuvos jaunimą neturėti reikalų su Lietuvą tuomet okupavusiais naciais, jis tų pačių nacių buvo suimtas iš išvežtas į Lenkijoje įsteigtą mirties fabriką – Štuthofo koncentracijos stovyklą.
Šiame stovykla pavadintame kalėjime, iš kurio retas kalinys išėjo gyvas, kunigas A. Lipniūnas vėlgi pasižymėjo šventumu dirbdamas sielovadinį darbą. Gresiant mirčiai jis aukojo šv. Mišias, klausydavo išpažinčių, guosdavo likimo draugus, dalydavosi su jais paskutiniu duonos kąsniu. Mirė šis kunigas po to, kai artinantis sovietų kariuomenei naciai iš Štuthofo nutarė išvesti kalinių kolonas. Pirmojoje ėjo A. Lipniūnas. Išbadėjęs bei sušalęs, jis užsikrėtė šiltine, nuo kurios tesulaukęs 40-ies mirė Lenkijos Pucko miesto ligoninėje. Liudininkų teigimu, miręs kunigas tesvėrė 30 kilogramų. Palaidotas jis buvo Pucko miesto kapinėse.
Panevėžio vyskupijos rūpesčiu 1989 metais dvasininko palaikai parvežti į Lietuvą bei perlaidoti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje.
Tarnaudamas Panevėžyje, kun. A. Lipniūnas gyveno kunigų name Katedros aikštėje. P. Židonio nuotr.
„Tai, kad kunigas Alfonsas – šventas žmogus, juto turbūt visi jį pažinojusieji, tai matė ir tuometis Panevėžio vyskupijos vyskupas Kazimieras Paltarokas. Būtent jis ir išsakė mintį, kad kunigo Alfonso palaikus reikia parvežti iš Pucko, be to, vyskupas užsiminė ir apie tai, kad A. Lipniūno laukia altorių garbė“, – pasakojo Panevėžio vyskupas L. Vodopjanovas.
Priesaką parvežti kunigo A. Lipniūno palaikus įvykdė tuometis Kristaus Karaliaus katedros klebonas Juozapas Antanavičius.
„Prašiau daktaro, kad dokumentais patvirtintų mano išgijimą. Tačiau patvirtinimo negavau. Gydytojas paaiškino, kad toks stebuklas įvyksta vienam iš 100 tūkstančių ligonių.“
Vysk. J. Kauneckas
O štai pradėti rinkti kunigo Alfonso šventumo įrodymus, arba pradėti jo beatifikacijos bylą, nuspręsta Panevėžio vyskupiją valdant vyskupui Jonui Kauneckui. Bylos tuomet ėmėsi kunigas Robertas Pukenis.
Pasak vysk. L. Vodopjanovo, kunigo A. Lipniūno švento gyvenimo tyrimas lėmė, kad šis dvasininkas kankinys buvo paskelbtas Dievo tarnu. O štai beatifikacijos bylos eiga ypač paspartėjo, kai prieš kelerius metus jos ėmėsi kanonų teisės žinovas kunigas V. Kodis. Būtent jis baigė tvarkyti kiek daugiau nei 6000 puslapių bylą, kuri bus vežama į Vatikaną.
„Pagal galiojančią tvarką, beatifikacijos bylai reikalingi liudijimai apie tai, kad, užtariant asmeniui, kurį norima turėti palaimintuoju ar šventuoju, žmonės pagijo nuo sunkių ligų. Kitaip sakant, reikia paliudijimo, kad įvyko stebuklas. Tačiau kadangi kunigas Alfonsas pripažįstamas kankiniu, tokie liudijimai nebūtini“, – aiškino vyskupas L. Vodopjanovas.
Paklaustas, kodėl taip svarbu vyskupijai turėti palaimintąjį, vysk. L. Vodopjanovas pajuokavo: o čia jau tas pats kaip turėti „blatą“ pas Dievą. „Sekundės“ nuotr.
Vatikanui bus pateikta medžiaga apie tai, kad prašydami kunigo A. Lipniūno užtarimo, žmonės patyrė išgijimą. O vienas tokių išgijusiųjų – pats vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.
„Taip, užtariant kunigui Alfonsui, Dievas mane tikrai išgydė“, – „Sekundei“ patvirtino J. Kauneckas.
Jis pasakojo, kad būdamas vyskupijos valdytoju kentėjo tokius nugaros skausmus, jog ištisas tris paras dėl jų negalėjo prisėsti, atsigulti, dėl to negalėjo ir užmigti.
„Tada aš kreipiausi į kunigą Alfonsą, sakydamas: „Kunige, tu ramiai sau guli prie katedros, o ar nematai, kaip kankinasi tavo vyskupijos vyskupas? Matai juk. O jei matai, tai padėk man, užtark pas Dievą, nepalik vyskupijos be ganytojo“, – pasakojo J. Kauneckas.
Vyskupas teigia po tokios maldos netikėtai užmigęs, miegojęs lygiai parą, o atsikėlė sveikas!
„Kai nubudau, tikrai nieko nebeskaudėjo“, – patikino vyskupas.
Nepaisant to, kad jautėsi sveikas, J. Kauneckas buvo gydomas, lankė reabilitacijos procedūras, vyskupui buvo atlikta kompiuterinė tomografija, kuri parodė buvus stuburo išvaržą, kuri netikėtai, sakytum, stebuklingai, nudžiūvo.
„Prašiau daktaro, kad dokumentais patvirtintų mano išgijimą. Tačiau patvirtinimo negavau. Gydytojas paaiškino, kad toks stebuklas įvyksta vienam iš 100 tūkstančių ligonių“, – teigė J. Kauneckas.
Vatikanui bus pateikta medžiaga apie tai, kad prašydami kunigo A. Lipniūno užtarimo, žmonės patyrė išgijimą. Vienas jų – pats vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. „Sekundės“ nuotr.
Iškilmingame bažnytinio tribunolo posėdyje birželio 14-ąją vyskupo L. Vodopjanovo sudaryto tribunolo nariai kunigai, o drauge ir jis pats prisieks, kad visa apie A. Lipniūną surinkta medžiaga yra teisinga. Bus pasirašyti atitinkami dokumentai, oficialiai užantspauduotos dokumentų dėžės. Šie dokumentai turės pasiekti Vatikane dirbančią Šventųjų skelbimo kongregaciją.
„Turėčiau aš pats, vyskupijos valdytojas, Šventųjų skelbimo kongregacijai gyvai pristatyti tuos dokumentus. Tačiau nerimauju, ar dėl siaučiančios pandemijos pavyks ten nuvykti“, – svarsto vysk. L. Vodopjanovas.
Gavusi dokumentus, kongregacija imasi juos tyrinėti, o ištyrusi – pritaria arba ne kandidatą skelbti palaimintuoju, po to – ir šventuoju. Vyskupas L. Vodopjanovas vylėsi, kad Vatikane bylos tyrimas gali užtrukti penkerius, o gal ir daugiau metų.
„O jei kas nori, mielai kviečiu paremti nagrinėjimą“, – paprašė vyskupas.
Pasak vysk. L. Vodopjanovo, Vatikane dirbantiems hierarchams už bylos tyrimą privalės mokėti Panevėžio vyskupija, siekianti turėti palaimintąjį, o paskui – ir šventąjį.
Į klausimą, kodėl taip svarbu vyskupijai turėti palaimintąjį, vysk. L. Vodopjanovas pajuokavo: o čia jau tas pats, kaip turėti „blatą“ pas Dievą.
„Vadintis palaimintuoju ar šventuoju tikrai svarbu ne pačiam kunigui Alfonsui. Tai mums, tikintiesiems, svarbu turėti pavyzdį žmogaus, kuris vertai nugyveno gyvenimą, gyvendamas neišsigynė tikėjimo ir kuris gali mums būti pavyzdžiu“, – sakė vyskupas L. Vodopjanovas.
