-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio rajone pernai lizdą bandžiusiai susisukti, bet prastais statybininko įgūdžiais pasižymėjusiai šių sparnuočių porai nepavyko išperėti jauniklių, tad šiemet jiems į pagalbą atėjo ornitologai. Sukūrę dirbtinį lizdą jie tikisi, kad šį kartą erelių žuvininkų pora ir mūsų krašte sėkmingai užaugins palikuonis. Kaip jiems pavyko, paaiškės vasarą.
Iki šiol šių retų paukščių Panevėžio rajone ornitologai pastebėdavo migruojančių, kai per mūsų kraštą keliauja suomiški, estiški, latviški ereliai žuvininkai, tačiau jie čia ilgam neapsistodavo. Bandanti perėti pora Panevėžio rajone, netoli Ramygalos, pirmą kartą pastebėta tik pernai.
Lietuvos ornitologų draugijos narys, ornitologas-aukštalipis Darius Musteikis pasakoja, kad Panevėžio rajone ereliai žuvininkai bandė krautis lizdą aukštoje pušyje. Jos viršūnė buvo plona ir lizdas išvirto. Lietuvos ornitologų draugija nusprendė gretimame medyje įrengti dirbtinį lizdą. Tokie statiniai prie lizdavietės prisirišusiems į Lietuvos raudonąją knygą įrašytiems paukščiams itin svarbūs.
Perinčių erelių žuvininkų Lietuvoje suskaičiuojama vos 30–40 porų. Didžiausia jų populiacija yra Aukštaitijoje – Zarasų, Utenos, Molėtų, Širvintų, Ignalinos rajonuose.
D. Musteikis pasakoja, kad erelių žuvininkų populiacija Lietuvoje po truputį didėja, šių paukščių atsiranda naujose vietose, o tam įtakos turi ir ornitologų pastangos – įrengti dirbtiniai lizdai.
Jo teigimu, šie reti paukščiai paprastai peri aukštų medžių viršūnėse. Jiems įprasta lizdą krauti 30 metrų ir net didesniame aukštyje.
„Tokiose medžių viršūnėse suręsti galingą lizdą nėra taip paprasta. Ereliai žuvininkai blogi statybininkai. Jų lizdai išbūna daugiausia dvejus trejus metus ir sugriūna. Tada vėl stato“, – aiškina D. Musteikis.
Ornitologai pastebėjo, kad tokias subyrėjusias senas lizdavietes pakeitus dirbtiniais lizdais, paukščių populiacija po truputį didėja.
D. Musteikio nuotr.
Kovo mėnesį Lietuvoje iškelti du dirbtiniai lizdai – Panevėžio ir Vilniaus rajonuose. Pasak D. Musteikio, pastarajame pernai ereliai žuvininkai užaugino jauniklius, tačiau perėjo lizde, susuktame nudžiūvusioje pušyje.
„Jos būklė avarinė ir tik laiko klausimas, kada nuvirs. Šalia medyje surentėme dirbtinį lizdą“, – pasakoja jis.
Lizdas – gana aukštai, maždaug 26 metrų aukštyje.
Panevėžio rajone jis įrengtas kiek žemiau – 24–25 metrų aukštyje. Ornitologo teigimu, Ramygalos apylinkėse erelių žuvininkų pora įsikūrė vietovėje, kur nėra labai aukštų medžių.
Pasak D. Musteikio, statant dirbtinį lizdą aukštai medyje keturias valandas dirba keturi žmonės – du arboristai, pagalbinis darbuotojas ir jis pats.
Suręsti lizdą esą nėra sudėtinga – reikia tik žmonių, galinčių dirbti tokiame aukštyje. Sudėtingiausia meistrams į medį sukelti reikalingas medžiagas, įrangą, įrankius.
Neretai tenka ne tik įveikti nemenką atstumą, bet ir klampoti po pelkynus.
„Kai Panevėžio rajone statėme lizdą, pagalbinis darbuotojas nuo automobilio iki lizdo nuėjo aštuonis kilometrus“, – pasakoja D. Musteikis.
Iškėlus lizdą Panevėžio rajone, ereliai žuvininkai pasirodė po trijų dienų.
Ornitologai tikisi, kad šiemet jiems pavyks išperėti jauniklius. Tiesa, garantijų – jokių, mat, pasak D. Musteikio, netoliese sukiojasi jūrinis erelis.
„Jūrinis erelis dažnai erelį žuvininką išveja iš savo teritorijos. Nežinia, kaip bus su žuvininku – ar jis perės, ar jūrinis erelis neišvarys, o gal pastarasis apsigyvens tame lizde“, – svarsto ornitologas.
Kaip gyvenama įkeltame lizde, ornitologai nestebi. D. Musteikio teigimu, retų paukščių lizdai pradedami tikrinti tik antroje birželio pusėje.
„Jie labai jautrūs trikdymui. Išgąsdinta patelė gali nesėkmingi perėti. O prie lizdo yra įvairių plėšrūnų – vištvanagių, kranklių, kurie pavagia kiaušinius arba mažus jauniklius“, – pasakoja ornitologas.
Antroje balandžio pusėje ereliai žuvininkai pradės dėti kiaušinius ir perės 36 dienas. Jaunikliai lizdus paliks rugpjūtį. Užfiksavus kiekvieną sėkmingą perėjimo atvejį, lizdas saugomas – tam tikru spinduliu negalima kirsti miško.
Darius Musteikis. Asmeninio archyvo nuotr.
Erelis žuvininkas minta tik gyva žuvimi. D. Musteikis pasakoja, kad patelei perint žvejoja tik patinas, o patelė saugo lizdą. Ieškodamas maisto, šis paukštis gali nuskristi iki 15 kilometrų. Nors Panevėžio rajone nėra tiek vandens telkinių kiek Rytų Lietuvoje, tačiau ir čia, pasak ornitologo, paukščiams netrūksta maisto – teka upės, telkšo ežerai, tvenkiniai.
„Pastebėjome, kad per pastaruosius penkiolika metų jų mitybinė bazė – žuvys – atsigauna. Daugėjant žuvų, daugėja ir jomis mintančių paukščių“, – paaiškina D. Musteikis.
Anot jo, dvi pagrindinės priežastys lemia, kodėl erelis žuvininkas Lietuvoje retas. Visų pirma, šie paukščiai peri labai aukštuose medžiuose – paprastai pušyse, eglėse. Kadangi masiškai kertami seni, brandūs miškai, šiems sparnuočiams trūksta tokių vietų perėti. Paukščiai tada keliasi į kirtavietėse paliekamus medžius, į pelkes, rezervatus ir bando perėti ne tokiuose aukštuose medžiuose. Kadangi jie prasti statybininkai, lizdai išbyra.
„Didžiausia bėda yra brandžių miškų kirtimas. Taip pat pastebėjome, kad padidėjo jūrinių erelių populiacija, o šie paukščiai bando išvaryti erelius žuvininkus. Kadangi pastarieji minta gyva žuvimi, jiems šalia reikia vandens telkinio. Kai jūrinis erelis užima pozicijas, tenka perėti pelkynuose, sunkiai pasiekiamose vietose“, – sako specialistas.
