Grybų pulkaunykas Dovydo Darmuraus laukė Piniavos eglyne, nors jis – ne pats didžiausias, kokį Rožyno gyventojui yra tekę rasti. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Panevėžio rajone rastas gigantiškas grybas

Panevėžio rajone rastas gigantiškas grybas

Patyręs grybautojas Dovydas Darmurus šį sezoną jau džiaugiasi neeiliniu laimikiu – net 800 g sveriančiu baravyku.

Milžinas D. Darmuraus laukė Piniavos eglyne. Tiesa, jis – ne pats didžiausias, kokį Rožyno gyventojui yra tekę rasti ankstesniais metais.

„Savo akimis negalėjau patikėti, kiek daug baravykų ten buvo pernai, – pasakoja vyras. – Tad šiemet nulėkiau pasižiūrėti ir pamačiau šitą grybą.“

Visą pono Dovydo laimikį sudarė 7–8 baravykai.

„Dičkis buvo gražus, kiti trys jaunesni irgi gražūs, o pora – su kirminukais“, – šypsosi grybautojas.

Miškai – nebe tie

D. Darmurus, dviračiu išnaršęs visus aplinkinius miškus, tikina, kad jei tik turėtų galimybę, grybautų kiekvieną dieną.

Anksčiau, kai su žmona dar gyveno Naujojoje Akmenėje, dviračiais važiuodavo uogauti. Kartais prie uogienojų rasdavo ir grybų – taip ir „užsikabino“.

1976-aisiais į Panevėžį persikėlę sutuoktiniai grybaudavo Piniavoje, Vilktupyje – daugelis rajono miškelių jiems gerai pažįstami. Ar bent neseniai tokie buvo. Dabar, apgailestauja D. Darmurus, miškai keičiasi – ir ne į gera.

„Liūdna, kad sunkiasvorės mašinos sugadina kelius ir duobės netvarkomos. Daug kur išpjovė medžius – sunaikino ir raudonikyną Piniavos miške, – sako vyras. – Anksčiau turėjau savo vietą, kur galėdavau dviračiu privažiuoti, dabar negaliu net prieiti. Ir tokių vietų miškuose daugėja.“

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Galerija

Savos tradicijos, savi receptai

Per daugelį metų panevėžietis ne tik rado grybingiausias apylinkių vietas, bet ir susikūrė savas grybavimo tradicijas.

„Man patinka vaikščioti su lazdele, – pasakoja. – Kartą Vilktupyje prie didesnio medžio buvo lazda, aš ją pasiėmiau ir nuėjau. Grįžęs padėjau lazdelę prie to paties medžio. Vienas draugas – mūsų, grybautojų, ten tikra kompanija susidariusi, visi vieni kitus pažįstame, – pastebėjo ir klausė, kodėl  lazdą palieku ten pat. Susekė žmogus, kad taip darau. Taigi, jei lazda toje vietoje, manęs miške nėra.“

Panevėžietis mėgsta ne tik grybauti, bet ir laimikį ragauti.

D. Darmurus pataria grybus užšaldyti savose sultyse su visa grybiena – taip jie nepraranda kvapo, būna lyg šviežiai išvirti.

Baravykai nuplaukė grioviais

Vyras pasakoja maždaug prieš ketverius metus radęs tikrą baravykų mišką.

„Trys vyrai išvažiavom grybauti Vabalninko link, į 21-ąjį kilometrą, kaip vadiname. Ten ne vieną kartą grybauta buvo, raudonikių ir lepšių galima rasti, – prisimena ponas Dovydas. – Vasara buvo lietinga. Aš radau kokius keturis baravykus, kiti vyrai gal daugiau. Nusprendžiau eiti į žvalgybą. Brendu per tokius krūmynus – nelabai malonu, bet einu. Prasibrovęs matau gražų mišką, žaliuoja samanos ir kokiam šimte kvadratinių metrų 300, gal 400 baravykų. Grybų kepurės – kaip mano galva! Perpjoviau vieną – sveikas, kitą – sveikas…“

„Štai ten tikrai buvo didesnių grybų už šiųmetį“, – priduria.

Eidamas grybauti, D. Darmurus nešasi „terbą“, kurioje telpa apie pusantro kibiro grybų. Tąkart jos  nepakako – pririnko apie keturis kibirus baravykų. Deja, juos miške ir paliko.

„Paskambino vyrai – sako, atvežė akmenų keliui tvarkyti, kai jų užpils, nebegalėsime išvažiuoti, – tęsia pasakojimą užkietėjęs grybautojas. – Pradėjau eiti link kelio – bet negaliu pereiti: vandens tiek, kad batus prisemti galima. Vienur eiti bandžiau, kitur – niekaip. Grįžti atgal su tokiu svoriu nelabai norisi. Nusimoviau batus ir basomis ėjau per vieną, kitą griovį, kol pasiekiau kelią. Grybų nebenešiau – jie ir nuplaukė vandeniu.“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų