-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vieni pasakoja, kad čia prieš kelis šimtmečius būta jos apsireiškimo, kiti gi svarsto, kad tokias legendas paskatino vėlesni įvykiai. Kaip ten buvo iš tikro, kas statė ir kodėl, rašytinių dokumentų kol kas niekas nėra radęs, tačiau pasakojimas apie šioje vietoje įvykusį apsireiškimą nuo seno perduodamas iš lūpų į lūpas.
Panevėžio rajono savivaldybės paveldosaugininko Skirmanto Vertelkos teigimu, daugelis žino apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietą Uliesio kaime, Velžio seniūnijoje, tačiau gali būti, kad panaši vieta, tik gerokai senesnė, yra ir Krekenavos seniūnijoje, Vilkų kaime. Apie šį įdomų faktą ir jam pastatytą paminklą istorikai turi itin mažai duomenų. Paminklas net nėra įtrauktas į paveldo sąrašą, šalia jo nematyti tokiai vietai įprastų atributų – žvakučių, kryželių. O ir pati legendomis apipinta vieta gana apleista.
Pasak S. Vertelkos, vietos gyventoja jam pasakojusi, jog čia, Vilkų kaime, dar XVII a. vaikams ant akmens pasirodė Švč. Mergelė Marija. Vėliau jos garbei dviejų kaimų gyventojai surinko pinigus ir ypatingą vietą pažymėjo pastatydami paminklą. Ilgą laiką skulptūros – Švč. Mergelės Marijos ir dviejų vaikų – buvo medinės, o pati kompozicija panaši į Surviliškio Švč. Mergelės Marijos. Kalbėta, kad vėliau šios skulptūros buvo perkeltos į bene arčiausiai esančią Pociūnėlių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią Radviliškio rajone. O 1938-aisiais jų pastatytas naujas paminklas, vidur laukų tebestūksantis iki šiol. Gyventojai pasakojo, kad anksčiau čia būta lenkiškų ir lietuviškų užrašų, tačiau dabar jų nelikę.
Kiek galima tikėti stebuklingojo apreiškimo istorija, sunku pasakyti. Mat yra ir kitokių išties vertingo paminklo atsiradimo versijų. S. Vertelka sako girdėjęs pasakojimą, esą gyvenęs žmogus su vyresne žmona ir jiedu neturėję vaikų. Vyras žadėjęs: jei atsiras mergina, pagimdysianti jam vaiką, jam gimus paminklą atnaujins ar pastatys – taip neva ir padaręs.
„Traktorininkai atsisakė patraukti, teisindamiesi, kad ne jie pastatė, ne jie ir patrauks. Taip Švč. Marija ir liko stovėti vidury lauko.“
S. Vertelka
S. Vertelkos teigimu, vietos gyventoja pasakojo, kad sovietmečiu religinę prasmę turintį paminklą norėta nugriauti, tačiau nepavyko.
„Traktorininkai atsisakė patraukti, teisindamiesi, kad ne jie pastatė, ne jie ir patrauks. Taip Švč. Marija ir liko stovėti vidury lauko“, – kalbėjo paveldosaugininkas.
Dabar Mergelės Marijos paminklas stovi privačiame žemės sklype.
Nors apie jo pastatymo aplinkybes sklando ne viena istorija, tačiau vietiniams jis ilgą laiką buvo savotišku kelrodžiu. Pasak S. Vertelkos, prireikus medikų pagalbos, užtekdavo pasakyti: namas prie Marijos, ir visi suprasdavo, apie ką kalbama.
Už 600–800 metrų nuo vienišo paminklo eina Šv. Jokūbo kelias, tačiau piligrimai iki mažai kam žinomos vietos net neužsuka.
Pociūnėlių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Kęstutis Švabinskas sako matęs paminklą lankydamas parapiją ir klausęs žmonių apie jį, tačiau daug neišgirdęs, rašytinių šaltinių apie jį taip pat neaptikęs.
„Tai nėra apreiškimo vieta. Bažnyčia niekaip jos netraktuoja. Ten tikriausiai kažkur kažkas sugalvota. Nelabai yra ir ko paklausti: rašytinių šaltinių nėra, o senų žmonių irgi jau nebėra“, – teigė K. Švabinskas.
Dvasininkas svarsto, jog mįslingasis paminklas veikiausiai iškilęs privačia iniciatyva.
„Kai dirbau Kelmės rajone, ant Dubysos krantų buvo pastatyta koplytėlė. Ten yra akmuo, šaltinis, buvau iškapstęs istoriją. Mes ją surašėme, pakabinome, o čia nieko nėra. Tik ta Marijos statulėlė“, – stebisi dvasininkas.
Viena iš legendų pasakoja, kad Vilkų kaime dar XVII a. vaikams ant akmens pasirodė Švč. Mergelė Marija. Vėliau jos garbei dviejų kaimų gyventojai surinko pinigus ir ypatingą vietą pažymėjo pastatydami paminklą. S. VERTELKOS nuotr.
Kraštotyrininkė, ilgametė mokytoja krekenaviškė Aldona Juozapaitienė taip pat domėjosi paminklo istorija, tačiau nieko nepešusi.
„Klausinėjome žmonių. Pakliuvo tokių, kurie labai juokėsi: ką prigalvosite – nei kas čia buvo, nei ko, turbūt kažkam kilo tokia mintis apie apreiškimą ir tiek“, – pasakoja A. Juozapaitienė.
Kai kas prisiminė iš senelių laikų atėjusį pasakojimą, kad neva toje vietoje apsireiškusi Švč. Mergelė Marija – pasirodęs kažkoks spindulys ir moters figūra – ir prašiusi pastatyti kryžių ar kokį paminklą.
Pasak kraštotyrininkės, paminklo istorija bandė domėtis ir šviesaus atminimo Radviliškio rajone esančios Vadaktų Šv. Agotos bažnyčios klebonas, poetas, tautosakininkas Antanas Valantinas.
„Kiek žinau, irgi nieko nerado. Tik eilėraštį parašė – apskritai apie Marijos žemę, kad tai vienur, tai kitur apsireiškia“, – pasakojo A. Juozapaitienė.
A. Juozapaitienė svarsto, kad gražiai legendai gimti įtakos galėjo turėti 1863 metų sukilimas, kai žmonės šaukėsi Dievo, be to, jo užtarimo ieškota ir partizaninių kovų metais. O gali būti, kad tokia istorija susijusi ir su Šiluva.
Pasak kraštotyrininkės, Krekenavos apylinkės – apie Vadaktus, Vilkus – buvo prolenkiškas kraštas. Senieji žmonės dar ir dabar kalba lenkiškai. Į Šiluvos atlaidus senieji gyventojai keliaudavo pėsčiomis – žinojo kelius, kaip ten tiesiai nueiti.
„Spėčiau, kad Vilkų kaimo Marijos legenda susijusi su Šiluva. Ten ją garbino, gal ir čia norėjo ko nors panašaus?“ – spėja kraštotyrininkė.
Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų mažosios bazilikos rektorius dr. Gediminas Jankūnas. P. ŽIDONIO nuotr.
Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų mažosios bazilikos rektorius dr. Gediminas Jankūnas pripažįsta net negirdėjęs apie šį paminklą.
Jo teigimu, šalyje yra ne viena vieta garbinama kaip apreiškimo, tačiau paprastai būna privatūs apsireiškimai.
„Kas turi galimybę, tokią vietą įamžina, tačiau privatūs apreiškimai neturi įpareigojimo likusiai tikėjimo bendruomenei. Bažnyčia yra labai atsargi, kad patiriantys tokius apreiškimus nepradėtų savotiškai reikalauti kitų žmonių tikėti. Yra tokių, kurie savo patirtį labai sureikšmina ir bando kitus priversti patikėti. Kyla klausimas, ar ta prievarta kyla iš to, kad jiems labai svarbus pats apsireiškimo faktas, ar dėl to, kad atsitiko būtent jiems?“ – sako dvasininkas.
Beje, prie Upytės parapijos namų taip pat stovi akmuo su dviem pėdelėmis – viena didesne, kita mažesne. Jis atgabentas iš netolimo kaimo. Kadangi vienkiemyje nebebuvo įmanoma saugoti akmens, šeimininkai nusprendė atvežti į tinkamesnę vietą. Su šiuo akmeniu, pasak klebono, taip pat susijusios dvi legendos. Viena jų pasakoja, kad į akmenį pėdas įmynė ten apsireiškusi Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi. Kita legenda byloja, kad pėdsakus paliko piktos dvasios.
„Toks vietos legendos pavyzdys, bet realiai jokių apeigų, jokių maldų, jokia piligrimystė čia nevyksta. Tai daugiau liaudies pamaldumo pavyzdys“, – pasakoja dr. G. Jankūnas.
Jis spėja, kad ir Vilkų kaime būta kažko panašaus.
Pasak dr. G. Jankūno, šiandien krikščionybę bandoma vaizduoti kaip neracionalią, o tai nėra tiesa – ji paremta žodžiu, Bažnyčios mokymu.
Pasak klebono, jeigu visuomenė krikščionybę vertina tik pagal išorinius, paviršutinius pamaldumo ženklus, gali susidaryti įspūdis, kad krikščionybės nešama žinia yra paviršutiniška, paremta emocijomis ir kasdienio gyvenimo sprendimuose ir pasirinkimuose neturi jokios įtakos ar vertės, o taip manyti, dr. G. Jankūno teigimu, būtų neteisinga.
