Panevėžys investuotojams ir miesto svečiams pristatomas kaip Aukštaitijos sostinė, kurioje plėtojama moderni pramonė, o geografinė padėtis itin patraukli plėtoti verslą. Tačiau miesto įvaizdis byloja ką kita.
Tiesa, centras išpuoselėtas, bet įvažiavimai į miestą atrodo apgailėtinai: apžėlę šaligatviai, apsilaupę reklaminiai stendai, aptrupėję riboženkliai, o kelios bevystančios gėlės tik dar labiau sustiprina merdinčio didmiesčio įvaizdį. Deja, Savivaldybės atstovai didelių permainų nežada.
Sakoma, sutinka pagal rūbą, išlydi pagal protą. Ši liaudies išmintis puikiai tinka apibūdinti ir Panevėžio miesto veidą.
Kad ir kaip būtų viliojami turistai ar investuotojai, pirmasis įspūdis itin slogus ar net atgrasus. Tik privažiavus miesto prieigas užplūsta jausmas, kad laikas čia sustojęs. Net nedideli kaimeliai pravažiuojančiuosius pasitinka spalvingų gėlių kompozicijomis, o Panevėžys, pretenduojantis į didmiesčio statusą, – aptrupėjusio betono riboženkliais.
Miežiškių kultūros centro meno vadovės Jurgos Švagždienės teigimu, nors miesto prieigos niekada nežibėdavo, tačiau pastaraisiais metais jos atrodo itin nykiai. Kartu su vyru itin mėgstanti keliauti moteris pastebi, kad net mažesni aplinkiniai miesteliai gerokai pasitempė ir visus įvažiuojančius turistus ar šiaip keliautojus pasitinka itin svetingai.
Svetingumo įspūdį kuria ne tik gėlių žiedai, bet ir elementari tvarka: nušienautos pakelės, akių nebado šiukšlės ir piktžolės. Tačiau apie gimtąjį Panevėžį to pasakyti negalinti.
„Neseniai grįžome iš Latvijos, kur net mažesni už Panevėžį miesteliai skęsta gėlių žieduose. Net nuotaika kitokia, kai visur išpuoselėta. Tačiau tik įvažiavus į Panevėžį pirmas įspūdis, kad gyvename didžiuliame skurde, miestas visiškai neprižiūrimas. Vos keli skurdūs augalėliai – tik grožio imitavimas, jau tada geriau jų visai nebūtų“, – mano J. Švagždienė.
Rūpinasi tik miesto centru
„Sekundės“ pašnekovei susidaro įspūdis, kad Panevėžio valdžiai ir atsakingoms tarnyboms, kurios turi prižiūrėti miestą, net nerūpi, kad toliau nuo centro esančios teritorijos skęsta piktžolių ir šiukšlių jūroje. Net miesto centrinėje dalyje, kurios nematyti nuo Laisvės aikštės prieigų, kiečiai siekia kone metrą. Paprastai kaip argumentas pateikiama, kad trūksta lėšų, tačiau išsišluoti kiemą nereikia nei pinigų, nei sugebėjimų, tik noro.
„Vietinės valdžios pareiga pasirūpinti elementaria miesto tvarka, bet negali būti taip, kad centre viskas išpuoselėta iki smulkmenų, o pakraščiuose – dilgėlynai. Nenorime pasirodyti prastesni, tačiau turime pripažinti, kad net iki Rokiškio, Pasvalio ir kitų mažesnių miestelių mums dar labai toli, jau nekalbant apie kurortinius. Toks jausmas, kad tuoj visi iš čia emigruos, tad nebeverta ir stengtis. Visiškas abejingumas, todėl ir atrodome kaip gili provincija, merdintis miestas“, – valdžios abejingumu stebėjosi J. Švagždienė.
Tačiau Panevėžio savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus vyriausiojo specialisto, atliekančio skyriaus vedėjo funkcijas Arvydo Šato nuomone, įvažiavimai į miestą tikrai nėra apleisti. Nors minimaliai, tačiau nuolat tvarkomi ir prižiūrimi. O tai, kad šaligatviai apžėlę žole, – natūralus procesas, nes paprastai tais šaligatviais niekas nevaikšto.
„Žolę pjauname, yra ir gėlių pasodinta, nors gal jų reikėtų ir daugiau. Šaligatvius taip pat valome, tačiau paprastai užmiestyje jais vaikšto vos vienas kitas praeivis, tad natūralu, kad apželia žolėmis. Jeigu jie būtų naudojami pagal paskirtį, ir situacija būtų kitokia. Kita vertus, ne visur ir mes spėjame sužiūrėti, bet jeigu gauname skundų, visuomet reaguojame“, – teisinosi A. Šatas.
Švies iš tolo
Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėja Daiva Gasiūnienė teigė, kad šiemet naujas riboženklis turėtų atsirasti įvažiuojant į miestą nuo Šiaulių pusės.
Dar pavasarį buvo kilęs skandalas, kai Latvijos prekybos centrui buvo leista pastatyti savo reklaminį stendą, kuris užgožė net miesto riboženklį. Tad derinama, jog atsirastų naujas miesto ribą žymintis ženklas, tik jau kitoje vietoje. Mat nuo dabartinio riboženklio pastatymo dienos miesto ribos gerokai išsiplėtė ir jis nebėra tikslus.
Pavasarį kilus skandalui, kad latvių prekybos giganto reklama užgožia net miesto riboženklį, jau netrukus turėtų atsirasti naujas miesto ribą žymintis ženklas, tik jau kitoje vietoje – kur yra tikroji miesto riba. T. Šiaudinio nuotr.
„Planuose jau yra numatyta šiemet pastatyti naują riboženklį ties įvažiavimu į miestą nuo Šiaulių pusės, tik kitoje vietoje – ten, kur tikroji miesto riba. Tai bus kuklus projektas – atskiros šviečiančios raidės. Tik yra vienas niuansas – pinigai. Tad vieną tikrai pastatysime, bet kalbiname ir miesto verslininkus, kad šie prisidėtų prie antrojo tokio paties riboženklio įrengimo, nors jų vienodų reikėtų visuose įvažiavimuose į miestą. Kaip bebūtų, tai savotiškas miesto tapatybės ženklas, o kas dabar yra – vienareikšmiškai jau atgyvenę ir būtina pakeisti“, – „Sekundei“ aiškino vyriausioji miesto architektė.
Taiso klaidas
Kol kas siekiamybė – pakeisti visus ne vieną dešimtį skaičiuojančius ir morališkai jau atgyvenusius miesto ribą žyminčius ženklus, nors būta ir idėjų ties keliais į miestą įrengti ir modernias automobilių stovėjimo aikšteles, kur būtų galima pailsėti keliaujant. Pagal projektą buvo numatyta įrengti poilsio vietas, apželdinti dekoratyviniais augalais. Tačiau toks projektas – ne Panevėžio kišenei.
„Skamba gražiai, bet finansiškai sunkiai įgyvendinama. Niekas nesuprastų, kam iš miesto biudžeto reikia skirti milžiniškas sumas tokioms aikštelėms, kai apstu kitų problemų. Tad likome prie kuklesnio varianto – įrengti naujus riboženklius, apšvietimą prie jų bei šiek tiek sutvarkyti prieigas, kad nebūtų purvo, duobių ir atrodytų tvarkingai“, – aiškino D. Gasiūnienė.
Kada tai bus pradėta įgyvendinti, atsakymo kol kas nėra. Pasak architektės, didžiausia miesto problema ne tik lėšų trūkumas, o tai, kad ištisus metus nieko nebuvo daroma. Tad prireiks ne vienų metų, kol Panevėžys kitų miestų kontekste atrodys bent ne prasčiau.
„Kai pradedi žiūrėti visus investicinius projektus ir kiek jų nepadaryta, pasidaro išties liūdna. Prireiks ne vienų metų kruopštaus darbo, kad būtų galima išspręsti daugelį įsisenėjusių miesto problemų. Prisipažinsiu atvirai, prieš ateidama dirbti net nesitikėjau, kad toks chaosas čia įkėlęs koją. Tokį moderniosios pramonės miestą, turintį kultūrinį geną, taip apleisti jau reikia sugebėjimų. Žinau, kad reikės daug laiko, kol driokstels rezultatas, bet jis tikrai bus“, – žadėjo D. Gasiūnienė.
