-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vienas iš steigėjų, nuo pat įkūrimo rūpinęsis muziejaus reikalais Jurgis Elisonas, kaip Lietuvos tautininkų sąjungos narys, liepos 13-ąją buvo suimtas ir mėnesį kalintas Panevėžio kalėjime, tardant sumuštas ir suluošintas.
Atsiradus užtarėjų, J. Elisonas paleistas iš kalėjimo, bet dėl patirtų išgyvenimų ir pašlijusios sveikatos kurį laiką gyveno žmonos tėvų ūkyje Ėriškių kaime.
Nacių okupacijos metais jis ir vėl tapo aktyviu muziejaus globėju.
Iki tol muziejaus vedėjo pareigas ėjęs mergaičių gimnazijos inspektorius Antanas Kasperavičius 1941 m. liepos 1 dieną paskiriamas burmistro pavaduotoju, tad jam darbo muziejuje teko atsisakyti. Muziejus liko J. Elisono globoje ir priežiūroje.
Muziejaus rinkiniai buvę gausūs ir turtingi. 1939 m. juos sudarė per 12 tūkst. eksponatų.
Iš aprašymų spaudoje matyti, kad muziejus ypač daug turėjo pririnktos etnografinės medžiagos – darbo įrankių, amato, žemdirbystės padargų, drabužių, jų gaminimo ir laikymo priemonių, įvairių reikmenų valgiui ruošti ir laikyti, baldų, puošmenų, religinio meno paminklų, ypač mažosios liaudies skulptūros pavyzdžių iš kryžių ir koplytėlių. Taip pat senų dokumentų, spaudinių, antspaudų, ženklų, ordinų, senų pinigų – pastarųjų gausumu Panevėžio muziejus buvo vienas turtingiausių.
Turėjo ir itin turtingą akmeninių kirvukų kolekciją, tarp jų buvęs ypač retas radinys – briedžio rago kirvelis.
Gamtos skyriuje medžiaga surinkta beveik išimtinai iš Panevėžio apylinkių, ją sudarė mineralų pavyzdžiai, įvairūs vabalai ir drugeliai, žuvų, paukščių, žvėrelių iškamšos.
1942 m. muziejui skirti erdvūs Panevėžio savitarpio kredito draugijos rūmai Respublikos g. 14. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
Išaugęs kaip visuomeninė kultūros įstaiga nuo 1942 m. balandžio 1-osios Panevėžio muziejus tapo valstybiniu, išlaikomu Švietimo valdybos.
Rugsėjį iš advokato Boleslovo Česevičiaus namų Respublikos g. 13 muziejus perkeliamas į erdvius Panevėžio savitarpio kredito draugijos rūmus Respublikos g. 14.
Vedėjo pareigas užimti J. Elisonas ir A. Kasperavičius įkalbina Dominyką Urbą, buvusį jų mokinį, 1929–1930 m. jau ėjusį šias pareigas.
Tuo metu D. Urbas gyveno Kaune, nuo 1937 m. dirbo Istorijos skyriaus vedėjo pavaduotoju Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje, jau buvo sukūręs šeimą.
Pasiūlymas sunkiu karo metu gyventi ir dirbti arčiau tėviškės atrodė racionalus. 1942 m. spalio 1-ąją jis pradėjo darbą Panevėžio muziejuje.
1932–1934 m. žinių ir darbo patirties įgijęs Kauno miesto muziejuje pas bibliografą, archeologą, slavų ir baltų kalbų, baltų kultūros, tautosakos, etnografijos bei senųjų lietuviškų raštų tyrinėtoją profesorių Eduardą Volterį, mokėdamas rusų, vokiečių, lenkų, latvių kalbas, galėjęs skaityti lotyniškus, jidiš ir senosios bažnytinės slavų kalbos tekstus, D. Urbas Panevėžio muziejuje buvo pirmasis specialų pasiruošimą turėjęs muziejininkas.
Be darbo muziejuje, jis iki 1944 m. mokytojavo berniukų gimnazijoje, 1944–1946 m. dėstytojavo Mokytojų seminarijoje, aktyviai dalyvavo 1942–1944 m. veikusios Panevėžio lietuvių meno ir mokslo draugijos veikloje.
Svarbiausias uždavinys naujajam vadovui teko įrengti ekspozicijų sales, kad išskirtinių vertybių turtingas muziejus kuo greičiau galėtų atverti duris lankytojams.
Reikėjo pasigaminti ekspozicines priemones, iš visos gausos kruopščiai atrinkti eksponatus, į vitrinas juos sudėlioti taip, kad patrauktų žiūrovo akį, prie kiekvieno eksponato pateikti metriką. Ekspozicijų stendus D. Urbas rengė gerai apgalvojęs, planingai, išnaudodamas visus turimus resursus.
Siekdamas, kad kuo profesionaliau būtų įrengta, jis konsultavosi su mokslininkais ir buvusiais kolegomis Kauno muziejininkais, prašė jų patarimų.
Sunkiomis karo sąlygomis itin trūko ir medžiagų, ir darbo rankų.
Pasak D. Urbo, buvo siekta archeologijos, etnografijos, kultūros, gamtos turtais perteikti žiūrovui šių vietų, šių apylinkių specifiškumą ir išskirtinumą.
Didžiausia direktoriaus svajonė buvusi įrengti pirkios interjerą.
Dominykas Urbas su gimnazistais. 1943 m. M. Timinsko nuotrauka
Po įtempto darbo muziejus lankytojams duris atvėrė 1943-iųjų pabaigoje.
Pirmame aukšte eksponuota Panevėžio priešistorė, gausūs archeologiniai radiniai.
Antrame erdvė buvo suskirstyta atskirais skyriais, lankytojai galėjo susipažinti su buities aplinka, namų apyvokos daiktais ir rakandais, drabužiais ir jų gamybos būdais, muzikos instrumentais, amatininkų įrankiais, žemdirbystės padargais, net žvejybos ar rūkymo reikmenimis.
Gausiai eksponuotos gamtos muziejinės vertybės, liaudies meno pavyzdžiai.
Dėmesio skirta ir žymioms krašto asmenybėms – atskiroje patalpoje buvo įrengti Julijonui Lindei-Dobilui ir Gabrielei Petkevičaitei-Bitei skirti kampeliai.
Per trumpą laiką ir itin sunkiomis sąlygomis kruopštaus ir darbštaus direktoriaus buvo padaryta labai daug.
Be ekspozicijos rengimo, muziejaus vadovas rūpinosi ūkio reikalais: teko sukti galvą, kaip užkamšyti langus, sutaisyti centrinį šildymą, gauti kuro.
Pasitelkęs į pagalbą fotografą Joną Žitkų, nufotografavo muziejuje sukauptus žvejybos įrankius, kad nuotraukomis galėtų remtis mokslinį žvejybos terminologijos žodyną rengęs profesorius Jurgis Elisonas („Žvejybos žodynas“ ir kiti J. Elisono rankraščiai saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje).
Gavę valdžios leidimą, D. Urbas ir J. Elisonas į muziejų pargabeno be šeimininko likusią Valerijono Straševičiaus, 1941 m. birželio 14-ąją ištremto į Sibirą, pasaulio vabzdžių kolekciją, jo albumą, bibliotekos knygas.
Unikali kolekcija, artėjant frontui paslėpta berniukų gimnazijos flygelyje, saugiai praleido karą, globojama mokytojo Petro Rapšio.
Muziejaus eksponatas – medinės akėčios. D. Urbo nuotrauka. 1943 m.
Artėjantis frontas kėlė realią grėsmę viso muziejaus saugumui: aplink sproginėjo bombos, o netoli pastato buvo įrengta didelė degalų cisterna.
D. Urbas kaip įmanydamas stengėsi apsaugoti muziejaus turtą ir muziejines vertybes: iš vitrinų išėmęs eksponatus kruopščiai juos supakavo, susitaręs su patikimais žmonėmis, brangesnius ir vertingesnius paslėpė.
D. Urbo teigimu, nedidelė dalis eksponatų su berniukų gimnazijos direktoriaus Jono Janulionio žinia pergabenti į gimnazijos kieme stovėjusio medinio namo pirmą aukštą.
Kiti eksponatai paslėpti Respublikos g. 14-ojo namo apatinio aukšto kampiniame kambaryje bei muziejaus kieme stovėjusiame raudonų plytų mūriniame vieno aukšto sandėliuke, jiems saugoti paskirtas sargas.
Dalį vertingų eksponatų D. Urbas nufotografavo, deja, tik dviejų muziejinių vertybių – akėčių ir gorčiaus – nuotraukos išliko ir vėliau pateko į muziejaus rinkinius.
Pats D. Urbas su žmona ir dviem mažametėmis dukrelėmis nuo artėjančio fronto iš pradžių pasitraukė į Dominyko tėviškę, vėliau – pas uošvius į Žemaitiją.
Baimindamasis represijų, J. Elisonas, būdamas švedų kilmės, mėgino trauktis į Švediją, bet vokiečių buvo suimtas, kalintas Rygos kalėjime. Paleistas išvyko į Vokietiją, ten 1946 m. sausio 4 d. mirė.
Netekęs abiejų pagrindinių savo globėjų, muziejus liko vien tik sargo Kazio Galiausko priežiūroje. Tais pačiais 1944-aisiais jam mirus, per patį karo veiksmų įkarštį muziejaus turtas liko be apsaugos. Patalpose buvo įsikūrusi vokiečių, frontui praėjus – sovietų karo lauko ligoninė.
Be priežiūros likusių muziejinių vertybių apsauga ėmė rūpintis gimnazijos mokytoja Jadvyga Minkevičiūtė, nuo rugsėjo 1-osios laikinai paskirta vadovauti muziejui.
Dalis turto pernešta į gimnazijos rūsius, kitiems saugoti paskirtas sargas.
Grįžęs į Panevėžį, D. Urbas rado suniokotą muziejų: patalpose šeimininkavę kariškiai sunaikino įstaigos dokumentaciją, bibliotekos knygas išmetė į rūsį pakuroms, į enciklopedijų lapus kareiviai sukosi tabaką, dalis vertybių sunaikinta, dėžutės išardytos kareiviams ieškant brangiųjų metalų, eksponatai išmėtyti, sutrypti.
Neliko numizmatikos kolekcijos, aprangos pavyzdžių, daug kitų eksponatų. Nuo 1944 m. lapkričio 1 d. D. Urbas vėl skiriamas muziejaus vedėju.
Pirmiausia jo laukė didžiausias uždavinys – inventorizuoti karo padarytus nuostolius, atgauti patalpas, susigrąžinti išblaškytas muziejines vertybes.
1945 m. kovo 8 d. perdavimo–priėmimo aktu pastatas Respublikos g. 14 perduodamas miesto muziejui ir miesto centrinei valstybinei bibliotekai.
Tačiau atkūrimo darbams neprasidėjus, birželio 25-ąją D. Urbas suimamas.
Jam, kaip ir daugeliui suimtų inteligentų, pareikšti kaltinimai antisovietine veikla.
Muziejus ir vėl neteko rūpestingo šeimininko.
Didžiulėmis žmonos Amelijos pastangomis D. Urbas į laisvę išėjo tik 1946 m. balandžio 16-ąją ir tuoj pat su šeima išsikėlė gyventi į Vilnių.
Panevėžyje likti nebematė prasmės: ką gero buvo sukūręs muziejuje – sunaikinta, gražius jaunystės prisiminimus užgožė skaudūs išgyvenimai.
