-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio kalėjime netrukus oficialiai darbą pradės trys tokius kursus baigiančios kursantės, čia jau spėjusios įgyti ir praktikos.
Panevėžietės Egidija Tubytė, Keralaina Juanita Mičel ir zarasiškė Sniežana Zelenkova – vienos iš 13-os studentų, netrukus baigsiančių Kalėjimų tarnybos organizuotus mokymus ir įgysiančių bausmių vykdymo sistemos pareigūno kvalifikaciją.
Jos pasirinko dirbti Panevėžio kalėjime.
Būsimosios kalėjimo prižiūrėtojos „Sekundei“ pripažino ateitį siejusios su darbu policijoje.
„Šimtu procentų nuteistųjų nepakeisi, bet jiems padaryti teigiamą įtaką visuomet yra galimybių.“
J. Lekiatienė
Nepavykus tapti policininkėmis dėl itin griežtų fizinių normatyvų, jos pasirinko alternatyvą kalėjime.
Visgi kad patektų į Kalėjimų tarnybos organizuotus mokymus bausmių vykdymo sistemos pareigūnams, teko praeiti irgi nemenką patikrinimų maratoną: įrodyti ne tik fizinį pasirengimą ir žinias, bet reikėjo ir loginio mąstymo, atsižvelgta ir į pretendentų reputaciją.
Per vienerius mokslo metus trukusius kursus 30 proc. mokymo laiko skirta teorijai, o kita dalis – praktika būsimojoje darbovietėje.
Panevėžio kalėjimo darbuotojų gretas jau greitai papildys jaunos pareigūnės. P. Židonio nuotr.
„Apie gyvenimą įkalinimo įstaigose žinojau teoriškai, o po studijų ir praktikos pamačiau, kad jame – tie patys žmonės, kokius sutinkame ir laisvėje. Skirtumas vienintelis – kalintieji yra nusikaltę, gyvendami jie padarė klaidų, kurias padėti ištaisyti – ir mano pareiga“, – nusiteikusi kursus baigianti E. Tubytė.
Būsimoji Panevėžio kalėjimo darbuotoja įsitikinusi: tam, kad darbas vyktų sėkmingai, itin svarbu įgyti nuteistųjų pasitikėjimą, su jais rasti bendrą kalbą.
Bausmių vykdymo sistemos pareigūne nutarusi tapti Egidija pasakoja Panevėžyje baigusi gimnaziją metus svarstė, kuo užsiimti toliau, pamatė pasaulio.
Dabar ji svarsto apie aukštąsias teisės studijas, o jas kalėjimų sistemos darbuotojams yra tikimybė baigti nemokamai.
Keralaina Juanita Mičel – panevėžietė, čia gimusi, augusi, baigusi mokyklą.
Studijoms ir tolesniam darbui Panevėžio kalėjime ją paskatino šioje įstaigoje dirbanti teta.
„Man patinka, kad kalėjime paklūstama įstatymui, jame gyvenama pagal taisykles, čia viskas tikslu ir aišku“, – sako K. J. Mičel.
Ji teigia išsikėlusi užduotį padėti nuteistiesiems rasti savąjį gyvenimo kelią, kuriame klaidų būtų kuo mažiau.
K. J. Mičel prisipažino laukianti dienos, kai teks imtis atsakomybės už tuos, su kuriais dirbs. Iki šiol ji, kaip ir kiti bendramoksliai, tebuvo praktikantė.
Keralaina jau patyrė, kad vienas iššūkių tokiame darbe – nuteistųjų tarpusavio konfliktai. Juos deramai išspręsti – pareigūnų darbas.
Jos kolegė S. Zelenkova teigė, kad ir studijos, ir praktika Panevėžio kalėjime jai įrodė, jog sunkiausia vis dėlto bus bendrauti su padariusiais nusikaltimus asmenimis, o bendraujant itin svarbu nusibrėžti deramas ribas.
Kaip ir daugelyje sričių, taip ir įkalinimo įstaigose, pasak J. Lekiatienės, trūksta specialistų. Panevėžio kalėjimas – vienas iš nedaugelio, kur ši problema dar ganėtinai švelni. P. Židonio nuotr.
Panevėžio kalėjimo viršininkės Jūratės Lekiatienės teigimu, Lietuvos kalėjimuose saugumo
užtikrinimo būdai ir metodai keičiasi kartu su laiku.
„Saugumu kalėjimuose jau nelaikoma vien tik asmens izoliavimas nuo visuomenės. Vis labiau pabrėžiami ir vertinami psichologiniai aspektai, žmonių emocinės būklės, tarpusavio santykio ir ryšio reikšmė. Todėl neišvengiamai keičiasi ir pareigūno vaidmuo. Nuo sargybinio darbo
pereita prie pagalbą teikiančio ir atsakingo tiek už saugumą, tiek už resocializaciją
pareigūno veiklos metodo.
„Kalėjimuose šiuo metu vyrauja humanistinis požiūris į nuteistąjį, kai siekiama jį kuo geriau pažinti ir suprasti, kodėl žmogus vienaip ar kitaip elgiasi. O ir pati bausmių vykdymo sistema nebėra skirta vien atlikti bausmei, padariusį nusikaltimą izoliuoti nuo visuomenės. Atvirkščiai – nuteistąjį siekiama ugdyti, kad jis kuo lengviau įsitrauktų į visuomenę“, – sako J. Lekiatienė.
Keralainą Juanitą Mičel tapti kalėjimo pareigūne paskatino Panevėžio kalėjime dirbanti teta. P. Židonio nuotr.
Panevėžio kalėjime šiuo metu bausmę atlieka beveik 200 žmonių. Dar visai neseniai čia buvo vien moterų įkalinimo įstaiga, bet praėjusiais metais pirmąsyk čia atvežta ir nuteistų vyrų. Šiuo metu Panevėžio kalėjime arešto bausmes atlieka šeši vyrai. Dar dešimt, prieš išeidami į laisvę, bausmę atlieka įstaigos padalinyje – Pusiaukelės namuose.
Panevėžio kalėjime dirba per šimtą darbuotojų, iš jų du trečdaliai – moterys.
Kaip ir daugelyje sričių, taip ir įkalinimo įstaigose, pasak J. Lekiatienės, trūksta specialistų. Panevėžio kalėjimas – vienas iš nedaugelio, kur ši problema dar ganėtinai švelni. Direktorės teigimu, šiuo metu iš 124 etatų neužimti vos keli.
Situaciją lengvina ir tai, kad kalėjimas sulaukia nemažai su nuteistaisiais dirbti atvykstančių savanorių.
„Kalėjimo gyvenimas tikrai aktyvus. Nuteistosios lanko mokyklą, mokosi kirpėjų bei siuvėjų amato. Savanoriai veda dailės, biblioterapijos, jogos, šokių užsiėmimus. Kalėjime lankosi įvairių bažnyčių atstovai, vyksta menininkų koncertai“, – vardija J. Lekiatienė.
Pasiteiravus, kas pačią, teisininkę, anksčiau dirbusią Šiaulių kalėjime, motyvuoja tokiame darbe, J. Lekiatienė svarsto matanti prasmę savo žinias ir patirtį investuodama ir į nuteistuosius, ir į pavaldinius.
„Šimtu procentų nuteistųjų nepakeisi, bet jiems padaryti teigiamą įtaką visuomet yra galimybių“, – įsitikinusi kalėjimo vadovė.
Prasmė – investicija į nusikaltusįjį
Devynios Panevėžio kalėjime bausmę atliekančios moterys augina vaikus. Iš jų penkios gyvena kitoje miesto vietoje įkurtuose Motinos ir vaiko namuose, o keturios su atžalomis dienas leidžia tarp kalėjimo sienų. Įkalinimo įstaigoje vaikai su mamomis gyvena iki trejų metų, Motinos ir vaiko namuose – kol pradeda lankyti mokyklą.
Pasak J. Lekiatienės, moterys bausmę baigia atlikti anksčiau, nei vaikai pradeda lankyti mokyklą, tad atskirti jų nuo motinų neteko.
