Aukštaitijos sostinė daug metų intensyviai tebeieško savo tapatybės šaknų ir identiteto. Sunkiai nusikratęs lietuviškosios Čikagos vardo, regis, miestas vėl linksta prie treninguotų skustagalvių berniukų stiliaus.
Praėjusią savaitgalį „Litexpo“ parodų rūmuose vykusioje tarptautinėje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur“ Panevėžys turistus bandė patraukti ne tik legendiniu tapusiu siauruku, Lėlių vežimo teatro slėpiningu pasauliu ar kiek futuristiniais naujojo miesto vaizdais, bet ir ausį rėžiančia kalbos maniera. Rėksmingi žargoniniai užrašai: „Žėk ant ko būlką trupini. Mana draugo močiutė gyven sasyskoj, trečiam narvely“ parodos lankytojus gal ir prajuokino, bet patiems panevėžiečiams kažin ar buvo juokinga. Kai kurie neslėpė pasipiktinimo, kodėl įvaizdžio formuotojai, užuot Panevėžį pateikę kaip patrauklų, įdomių ir kūrybingų žmonių miestą, jį piešia taip, tarsi čia gyventų, kalbant tuo pačiu žargonu, buduliai.
Tokį pristatymą mačiusieji stebėjosi, kodėl Aukštaitijos sostinės įvaizdžio kūrėjams toks žargonas pasirodė tinkamesnis prisistatyti nei kad senoji panevėžiškių tarmė.
O reklamos kūrėjai tvirtina, kad jeigu tai kelia diskusijas, vadinasi, jie savo tikslą pasiekė…