Mitriūnų dvaro telikę griuvėsiai, nors dar matosi jų buvusi didybė, architektūriniai pėdsakai. G. Kartano nuotr.

Panevėžio istorikai žingsniuoja „Tvano“ pėdsakais

Panevėžio muziejininkai dvejus metus tyrinės istorinio Liaudos regiono praeitį, tradicijas, domėsis čia gyvenusiomis asmenybėmis.

Akstinu tokiems tyrimams tapo Nobelio premijos laureato Henriko Senkevičiaus antrajame istorinės trilogijos romane „Tvanas“ aprašytos Panevėžio apylinkės ir rašytojo muziejuje tebesaugoma Liaudos bajorų dovana – XIX amžiaus pabaigos nuotraukos, kuriose užfiksuoti jau išnykę Panevėžio apylinkių vaizdai.
H. Senkevičius romane „Tvanas“ pasakoja apie laikus, kai į Abiejų Tautų Respubliką iš vienos pusės plūdo rusai, o iš kitos – švedai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai priešinosi tokiam tvanui.
Rašytojas giminiavosi su Bistramais – Bistrampolio dvaro savininkais.
Rašydamas romaną, jis gyveno šiame dvare Panevėžio pašonėje ir važinėjo po apylinkes rinkdamas informaciją.
Pagrindiniai šio romano veikėjai yra iš Liaudos krašto. Vadaktuose „gyveno“ jo herojė Olenka Bilevičiūtė, Liubičiuje – jos rankos siekęs Kmitica, Pociūnėliuose H. Senkevičius įkurdino Goštautus, Valmančiuose – Butrimus ir pan. Tad „Tvane“ minimas Liubičius, Vadaktai, Mitriūnai, Pociūnėliai, Valmančiai, Upytė, Krekenava ir kitos vietovės.
Liauda – istorinė teritorija šalia Liaudės, Nevėžio dešiniojo intako, upės, apimanti vietoves Panevėžio, Kėdainių, Radviliškio rajonuose.
Manoma, kad dar Vytautas Didysis Liaudos krašte įkurdino smulkius bajorus, kurių uždavinys buvo kovoti su kryžiuočiais. Bajorai papildydavo sunaikintų pilių įgulas. Taip šiame krašte susitelkė bajorkaimiai ir vienkiemiai. Šie bajorai nėjo baudžiavos. Laikui bėgant, suartėjus LDK su Lenkija, kraštas polonizuotas ir čia gyveno lenkiškai kalbančiųjų bendruomenė.

Mitriūnų dvaro telikę griuvėsiai, nors dar matosi jų buvusi didybė, architektūriniai pėdsakai. G. Kartano nuotr.

Dvarininkų dovana rašytojui

Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių kuratorė, projekto vadovė Rasa Stružienė pasakoja, kad tokių tyrimų pradžia – muziejaus draugystė su Varšuvos universiteto Baltistikos katedros habil. dr. Inesa Šulska.
Pasak R. Stružienės, bendraujant sužinotas įdomus faktas, kad Lenkijoje saugoma puošni dėžutė su trimis dešimtimis nuotraukų, kuriose nemažai maždaug 1900 metų Panevėžio apylinkių vaizdų. Rašytojui minint kūrybos 25-metį, Liaudos dvarininkai nusiuntė jam dovaną kaip padėką už literatūroje išgarsintą jų kraštą – šių vietovių nuotraukas. Jos išliko iki šių dienų ir dabar saugomos H. Senkevičiaus rūmuose-muziejuje Oblegoreke netoli Kelcų.
Panevėžio istorikai ketina ten apsilankyti, atidžiau patyrinėti nuotraukas. Kitais metais ir panevėžiečiams planuojama surengti parodą – lenkai žada paskolinti minėtas nuotraukas.
„Labai įdomu, kad išliko tokios senos“, – sako R. Stružienė.

Buvusio Eidrigevičių dvaro vietoje dabar įsikūręs Upytės tradicinių amatų centras. G. Kartano nuotr.

Greta nuotraukų – ir piešiniai

Laikoma, kad Liaudos regionas apima Panevėžio, Kėdainių, Radviliškio kraštus, tačiau Lenkijoje saugomoje istorinėje dvarininkų dovanotoje dėžutėje yra ir nuotraukų iš Pakruojo krašto ir net Biržų.
Fotografijos pažymėtos Panevėžio fotografo Mečislovo Pugačevskio ateljė antspaudu.
Pasak projekto vadovės, įdomu, kad šalia nuotraukų yra akvarele lieti piešiniai. O dovanotojų parašus muziejininkai taip pat tyrinės.
Jos teigimu, dr. I. Šulska padėjo nustatyti, kad akvareles greičiausiai liejo iš mūsų krašto kilęs Rodų dvarininko palikuonis – dailininkas, 1863 metų sukilimo dalyvis Romanas Alekna Švoinickis.

Eidami „Tvano“ pėdsakais Panevėžio muziejininkai aplankė ir Pociūnėlių koplyčią. G. Kartano nuotr.

„Tvano“ keliais

Šiais metais Panevėžio kraštotyros muziejaus komanda, tyrinėdama senųjų Liaudos dvarų istorijas, nutarė užfiksuoti, kas regione išliko iki mūsų dienų.
„Važiavome „Tvano“ keliais po 120 metų – žiūrėjome, kas tada užfiksuota nuotraukose ir kas likę dabar“, – sako R. Stružienė.
Muziejaus komanda, ieškodama romane „Tvanas“ minimų dvarų, lankėsi Upytėje, Krekenavoje, važiavo keliu nuo Upytės link Pociūnėlių.
Pasak R. Stružienės, smulkių bajorų dvarai neatrodė kaip rūmai. O tokių smulkiųjų šiame krašte turėjo daug gyventi.
Aplankytose vietose dvarų praktiškai nelikę. Buvusio Eidrigevičių dvaro vietoje dabar įsikūręs Upytės tradicinių amatų centras. Šalia Upytės – Augustavo dvaras. Čia dar galima išvysti senojo gyvenimo pėdsakus. Mitriūnų dvaro telikę griuvėsiai, nors dar matosi jų buvusi didybė, architektūriniai pėdsakai.
„Toks didingas ir labai slaunas dvaras buvęs“, – sako R. Stružienė.
Vienas romano veikėjų kildinamas iš Liubičiaus dvaro. Pasak muziejininkės, šio nelikę nė žymės. Klausinėdami vietos gyventojų, muziejininkai šiaip ne taip aptiko tikėtiną dvaro vietą – kalnelį, apaugusį storais senais medžiais.
Aplankyti ir jau Radviliškio rajone esantys Pociūnėliai. Ten šalia koplyčios – kapinės, kuriose palaidoti Liaudos bajorai. Prie Vadaktų bažnyčios taip pat palaidota daug bajorų. Paties Vadaktų dvaro irgi nelikę – jo vietoje tik kalnelis.
Anot R. Stružienės, įdomu tai, kad prieš 120 metų dvarininkų užsakymu fotografuota Upytės bažnyčia atrodo lygiai taip pat, kaip ir dabar.