-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Doktorantūros studijas baigiantis KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakultete, D. Barauskas pirmą kartą darbo patirties įgijo Panevėžio mechatronikos centre, o tyrimus vykdė daugybėje pažangių pasaulio laboratorijų. Jo teigimu, nedidelis miestas niekada nesutrukdė jam siekti ambicingų tikslų.
Daugelis mane vadina mokslininku, tačiau oficialiai esu jaunesnysis mokslo darbuotojas, doktorantas.
Mokiausi gerai, per paskaitas susipažinau su dėstytojais, ir vieną šaltą žiemos dieną vienas iš jų mane prisiminė (juokiasi). Tai buvo Marius Mikolajūnas. Paskambino ir sako: „Gal nori dalyvauti studentų mokslinėje praktikoje?“ Dar dabar pamenu, kaip šiltai prisirengęs bridau per pusnis iki Mechatronikos centro. Paaiškėjo, kad jie kaip tik pradėjo vieną projektą ir ieškojo pastiprinimo. Iškart užpildžiau paraišką ir gavau Lietuvos mokslo tarybos finansavimą mokslinei praktikai, kurią galėjau atlikti laisvu nuo studijų metu.
Praktikos gavau trečiaisiais studijų metais, kai jau buvo prasidėjęs visas įdomumas, t. y. praktiniai užsiėmimai. Mus jau mokė ir su valdikliais programuoti, ir kitais įrenginiais naudotis – tokiais, kokių buvo ir Mechatronikos centre. Pakanka vieną kartą išmokti dirbti su konkrečiu prietaisu, o tada jau gali atlikti visus procesus, kokių prisireikia. Kiekvienas to gali išmokti. Padėjo ir tai, kad kolegos priėmė kaip visavertį komandos narį. Jaučiausi turintis normalią darbo vietą, o ne laikiną studentišką praktiką.
CMUT – tai angliško talpinių mikromontuojamų ultragarso keitiklių pavadinimo trumpinys. Paprastai tariant, tai prietaisas, kuris gali elektrinį signalą paversti ultragarso bangomis ir atvirkščiai.
Kai atėjau dirbti į Mechatronikos centrą, ši technologija kaip tik buvo populiari: didžiulis susidomėjimas, parengtas milžiniškas projektas, daugybė įrangos, ryšiai su užsienio universitetais… Po magistrantūros studijų kolegos pasiūlė stoti į doktorantūrą tirti būtent šios srities. Tada dar tik mezgėsi idėjos, kad CMUT technologiją būtų galima panaudoti dujų detekcijai. Tik kaip tą padaryti, niekas tiksliai atsakyti negalėjo.
Taip. Reikėjo atlikti labai daug tyrimų, eksperimentų, bet dabar jau rašome CMUT struktūra grindžiamo gravimetrinio dujų jutiklio patentą, teiksime paraiškas finansavimui pritraukti, kad būtų galima pagaminti demonstracinę versiją ir šį produktą komercializuoti.
Dabartiniai rinkoje esantys elektrocheminiai dujų jutikliai yra gana dideli, dažniausiai geba aptikti tik vienas dujas ir tą daro neselektyviai. Tai reiškia, kad šiek tiek reaguoja ir į pašalines dujas. O maniškis ant vieno mažučio lustelio gebės aptikti kelias skirtingas dujas ir bus selektyvus, t. y. jeigu nereikės, nereaguos ir į pašalines dujas. Tikimės, kad dėl savo savybių tai bus pasaulyje unikalus įrenginys.
Aišku, darbo dar daug, ypač norint, kad jutiklis būtų kuo mažesnis. Darbas su dideliais elektronikos blokais yra gana aiškus ir konkretus, o visa sudėti į mažutį daiktą nelengva.
Pagrindinė užduotis ir yra rasti tinkamiausią rinką. Kelias idėjas su kolegomis jau turime. Viena – išmanioji nosis. Manome, kad jutiklį būtų galima įmontuoti į išmanųjį įrenginį, kuris „uostytų“ maistą, patalpas ar dar ką nors ir vartotojui parodytų visas sudedamąsias dujas. Galbūt galėtų parodyti dujų koncentracijas net ir išmaniojo telefono ekrane.
Kita idėja – išmanusis ženkliukas, kurį žmogus galėtų įsisegti į drabužius ir stebėti, kokių dujų įkvėpė. Toks prietaisėlis galėtų labai praversti, pavyzdžiui, šachtininkams, kuriems svarbu žinoti, ar darbo aplinkoje neatsirado nuodingų dujų.
Trečias variantas, sudėtingesnis, panaudoti dirbtinio intelekto tinklus – kad ženkliuką galėtų susiprogramuoti pats asmuo taip, kaip jam norisi. Taip jutiklis aptiktų ir sureaguotų į būtent tas dujas, kurios žmogui aktualios konkrečioje situacijoje.
Panaudojimas tikrai platus, tik reikia susirasti gerą rinką ir ištobulinti produktą tiek, kad būtų galima jį komercializuoti.
Taip, ir tai man visiškai svetima. Jeigu man kas nors lieptų pasirinkti, ar eiti kalbėti su potencialiais pirkėjais, ar tobulinti technologiją, aš sakyčiau, kad einu, išrasiu kokį nors polimerą ar dar kažką (juokiasi). Gerai, kad po truputį atsiranda žmonių, kurie gali perimti šį pardavimų vadybos darbą ir leisti man daryti tai, ką mėgstu labiausiai.
Niekas manęs čia neriboja. Dėl mainų ir kitų programų turėjau daug galimybių išvykti į užsienį – Švediją, Olandiją, Daniją, JAV, Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Prancūziją, Čekiją, Japoniją, Taivaną. Vos tik kas pasiūlydavo išvykti, iškart sakydavau – gerai, važiuoju! Kituose Lietuvos miestuose gal būtų buvusi daug didesnė konkurencija, o Panevėžys man leido nesunkiai pasinaudoti visomis galimybėmis.
Išvykęs galėjau dirbti su aukščiausio lygio įranga moderniose laboratorijose, susirinkau labai daug kontaktų, įgijau neapsakomai daug žinių. Dabar turiu visas licencijas, visi mane ten jau pažįsta, man tik reikia susitarti su mokslininkais, kad va, atvažiuoju tą savaitę, ar galiu pasigaminti tą ir tą, atlikti tokius ir tokius tyrimus. Jie patvirtina, aš nuvykstu į laboratoriją ir dirbu.
Kartais pagunda kyla. Kita vertus, viską, ką noriu, galiu nuveikti gyvendamas Panevėžyje. Čia man sudarytos puikios sąlygos – galiu išvykti kada panorėjęs, tobulėti užsienyje, atlikti reikiamus tyrimus. Projektai padeda užtikrinti, kad nereikėtų rūpintis finansiniais išvykų aspektais. Pasinaudodamas pažintimis užsienyje galiu pabaigti kurti savo jutiklį, o tada gal jau ir kokį fabrikėlį bus galima Panevėžyje pastatyti – čia juk puikios galimybės.
Ilgam išvykti iš Lietuvos nėra reikalo. Be to, dar šeima, draugai, sava šalis – tokie sentimentai irgi turi reikšmės. Galiausiai bene pagrindinis Lietuvos pranašumas – internetas.
Taip, vienas iš Lietuvos pranašumų – puiki infrastruktūra. Kad ir kur gyvenau, tokio gero ir kokybiško interneto nebuvo. Kai čia būni, tai atrodo savaime suprantama. Bet net Amerikoje geras internetas buvo tik universitete. Visur kitur ryšio nėra arba jis ne taip gerai išvystytas kaip čia. Kad ir tas pats elektros tiekimas – užsienyje tikrai būna daug daugiau sutrikimų. Dar vienas dalykas – išlaidos. Čia jos nepalyginti mažesnės.
Gal daugeliui sėkmės ženklas būtų uždirbti milijoną. Man didesnė sėkmė yra išlavinti save. Įgyti kuo daugiau žinių, mokytis visą gyvenimą, sugebėti pačiam kažką sukurti. Kitaip tariant, man sėkmė – nuolatinis savęs ugdymas. Nors, aišku, norėtųsi ir tą milijoną uždirbti, ir kokį elektromobilį įsigyti.
Taip, manau, kad esu sėkmingas, nes nenustoju mokytis ir siekti tikslų.
Būtent to ir tikiuosi. Norėčiau, kad mano darbas neštų finansinę vertę miestui, leistų sukurti darbo vietų. Jeigu viskas sėkmingai klostysis, tai ir toliau galėsiu vystyti naujas technologijas, kurti naujus produktus ir ieškoti naujų rinkų. Net ir su tais pačiais jutikliais galima sugalvoti labai daug variacijų, skirtingų pritaikymo būdų. Jeigu tik randame, kas pirks – galime kurti.
Pastačius šio ar kokio kito aukštos pridėtinės vertės produkto gamyklą, galbūt pavyktų į Panevėžį pritraukti ir daugiau mokslininkų bei kitų kompetencijų žmonių, taip pagyvinti ir patį miestą. Norėtųsi, kad Panevėžys taptų pažangiu, galbūt net futuristiniu miestu.
Net jei kai kuriose srityse atsiliekame, tai nereiškia, kad negalime pasivyti. Turime daug pranašumų, tereikia žmonių. Jeigu pritrauksime protingų žmonių, nematau kliūčių pasiekti viską, ko norime.
