Alfonso Narbuto teigimu, žmonės pripratę vynuoges už porą eurų pirkti prekybos centre, kur jos atkeliauja iš tolimų kraštų, pripurkštos chemijos, kad nesugestų. O lietuviškos, švarios ir ekologiškos, turguje kainuoja dvigubai brangiau. M. Garucko nuotr.

Panevėžietis sukūrė įspūdingą vynuogių ūkį

Panevėžietis sukūrė įspūdingą vynuogių ūkį

Tai dabar Lietuvoje daugėja vynuogių augintojų. O Alfonsas Narbutas dar sovietmečiu iš nedidelio vynuogyno Molainių kaime sugebėjo užsidirbti tiek, kad pastatytų šeimai namus ir galėtų visą savo laiką skirti tik savo ūkiui.

Vynmedžių augintojams ši vasara buvo tiesiog ideali. Obuolius ir kriaušes nukando užsitęsusios pavasarinės šalnos, braškių ir mėlynių derlių nurinko birželio sausra, bet vynuogių šįmet – nors vežimais vežk. Derlių skinantys Panevėžio vynuogių augintojai guodžiasi, kad šias uogas Lietuvoje vis dar sudėtinga realizuoti.

„Vynuogės – vienintelės uogos, kurių iš viso nereikia laistyti – kuo sausiau, tuo geriau, tad ši vasara jų derliui buvo pasaka“, – sako Panevėžio pašonėje įkurto vynuogyno savininkas Alfonsas Narbutas.

Jo ūkyje taip pat dera įvairiausių rūšių šilauogių, obelų, kriaušių, slyvų, persikų ir kitų vaismedžių, vaiskrūmių bei riešutmedžių. Tačiau vynmedžiai – seniausiai A. Narbuto auginami augalai. Jais panevėžietis susidomėjo dar sovietmečiu.

„Ir tais laikais sugebėjau prasukti verslą. Mano specialybė susijusi su technika, bet, be pagrindinio darbo, būdavo galima užsidirbti papildomai pagal sutartį. Taip augindamas vynuoges susirinkdavau ir tūkstantį rublių per mėnesį, kai kokioje nors gamykloje kiti gaudavo vos 200“, – vynuogininkystės verslo pradžią prisimena ponas Alfonsas.

Alfonso Narbuto ūkyje – per 200 įvairių veislių vynuogių. Visos skirtingų formų, spalvų, skonių ir net kvapų. M. Garucko nuotr.

Dabar A. Narbutas turi du gana nedidelius sklypus Molainių ir Vynupės kaimuose. Pirmoje gyvenvietėje šeimininkas 12 arų žemės tebeaugina lietuviškų veislių lauko vynuoges, o netoli Panevėžio aplinkkelio esančiuose laukuose sukūrė įvairiausių sodo augalų į ir jų sodinukų ūkį.

Du šimtai veislių

Vynupės kaime, išpuoselėtame sklype A. Narbuto vynuogės noksta šiltnamyje. Todėl jų derlius prasideda mėnesiu anksčiau nei lauke. Vynuogininkas uogas pradėjo skinti jau prieš dešimt dienų.

„Baigiame skinti paskutines vynuogių uogas šiltnamyje. Dabar daugiau tenka tik tvarkytis jame, ravėti piktžoles, apžiūrėti pačius vynmedžius“, – pasakoja tiesiai iš savo darbo vietos susitikti su žurnalistais atėjęs saulės ir vėjo nugairintas sodininkas.

A. Narbuto ūkyje dera per 200 įvairių veislių vynuogių. Visos jos, rodos, skirtingų formų, spalvų, skonių ir net kvapų. Šeimininkas rodo uogas, kurios iš tolo dvelkia gaiviais saldėsiais. Kitas ragaujant juntamas šampano skonis – tai muskatinės vynuogės. Spalva ir saldumu užburia bulgariškos veislės vynmedžio derlius. Į gintarą panašios gelsvos mažos „Jantar“ desertinės veislės uogelės.

Vynmedžio sodinukų panevėžietis perka iš viso pasaulio. Vyresnio amžiaus sodininkas džiaugiasi, kad niekur važiuoti nebereikia – viską galima parsisiųsti internetu. Jame A. Narbutas randa ir tokių augalų, kurių pats nė nepažįsta. Lietuvoje, anot jo, viskas kuo puikiausiai auga, tik reikia sukurti augalams tinkamas sąlygas.

Dalį vynuogių veislių panevėžietis bando ir pats išvesti. Tik šio darbo rezultatų tenka laukti ilgai – bent 10–15 metų. Tik tada galima spręsti, ar eksperimentas vykęs.

A. Narbutas orientuojasi į besėkles vynuoges. Jos dabar – populiariausios turguje, kur sodininkas pardavinėja savo produkciją.

Domisi vynininkai

Šimtų rūšių vynuogių augintojo nedžiugina turguje nuperkamos jo produkcijos kiekiai.

„Lietuvoje daugėja vynuogių augintojų, ne vienas į mane kreipėsi pagalbos. Bet po kurio laiko daugeliui nusvyra rankos, nes vis dar sunku šias uogas mūsų šalyje realizuoti. Žmonės pripratę vynuoges už porą eurų pirkti prekybos centre, kur šios atkeliauja iš tolimų kraštų, pripurkštos chemijos, kad nesugestų. O lietuviškos, švarios ir ekologiškos vynuogės turguje kainuoja 4 eurus, ne kiekvienas nori ir gali už tokią kainą. Taigi pasiūlos yra, bet paklausos trūksta“, – sako didelio pelno iš vynuogyno nesusikraunantis A. Narbutas.

Turguje jo uogų daugiausia ieško mažus vaikus sveikai besistengiančios auginti mamos. Jos taip pat nori vynuogių be sėklų, kad mažyliams būtų saugiau.

Panevėžietis turi vilties, kad ateityje vynuogynus po truputį gelbės jau gausėjančios vynininkų gretos. Lietuvos įstatymai, pasak pašnekovo, vis dar ganėtinai riboja jų gamybą ir alkoholinius gėrimus iš vynuogių namų ūkiams leidžiama gaminti savo reikmėms, ne masinei prekybai, bet ir šis verslas po truputį laisvėja.

„Tik matau, kad ir patys vynininkai ima auginti vynuoges, tikriausiai ekonomiškiau naudoti savo ūkyje užaugintas uogas“, – pastebi A. Narbutas,

Jis pardavinėja ne tik uogas, bet ir vynuogių sodinukus po 5 eurus. Jų priruošė visą tūkstantį. Šį darbą užsiėmęs vynuogyno savininkas pasilieka rudeniui.

Panevėžiečio ūkyje dera įvairiausių rūšių šilauogių, obelų, kriaušių, slyvų, persikų ir kitų vaismedžių, vaiskrūmių bei riešutmedžių. Tačiau vynmedžiai – seniausiai auginami augalai.

Aukso gysla – šilauogės

A. Narbutui žymiai geresnį pelną krauna Lietuvoje dabar brangiausios ir bene madingiausios uogos – šilauogės. Jų Vynupės kaimo sodininkas turi visą tūkstantį krūmų. Nuo vieno tokio želdinio pavyksta nuskinti iki 6 kg derliaus, o vienas kilogramas ant prekystalio kainuoja apie 4 – 6 eurus.

„Mano šilauogės geros veislės, didelės, tad ir kaina geresnė. Stebiuosi, kad jų nenuskurdino pavasarinės šalnos, uogų pilni krūmai“, – didžiavosi ūkio šeimininkas.

Anot jo, sodininkai vis labiau ima domėtis šilauogėmis, aplink Panevėžį netrukus turėtų atsirasti ir itin dideli tokių uogakrūmių plotai. Tačiau ir vargo bei investicijų toks pelningas sodas kainuoja. Vienas šilauogės sodinukas atsieina iki 8 eurų, jam reikia specialių durpių, o derliaus sulaukiama tik po kelerių metų. Šią sausą ir karštą vasarą A. Narbutui teko šilauoges itin gausiai laistyti.

„Turiu tvenkinėlį, tai pusę jo ir išlaisčiau. Mano ūkyje dirba vienas žmogus. Šią vasarą būdavo dienų, kai pastatydavau jį su vandens žarna prie šilauogių nuo ryto iki vakaro. Kitaip viskas būtų pražuvę“, – apie nelengvą darbą sode pasakojo A. Narbutas.

Šiųmetės gamtos išdaigos tapo iššūkiu ir jo riešutmedžiams. Dėl pavasarinių šalnų hektaro dydžio graikinių riešutmedžių sodas šeimininkui nepadovanojo nė vieno riešuto. Skurdžiau nei įprastai derėjo ir obelys, kriaušės.

Visgi, anot A. Narbuto, lengvo uždarbio niekur ieškoti neverta, o sodininkystė duoda savo vaisių už įdėtą triūsą. Tokią mintį panevėžietis bando įskiepyti ir savo anūkui, po kelerių metų, praleistų emigracijoje, žadančiam grįžti į Lietuvą. Alfonsas šypsosi turėsiantis kam perleisti savo vynuogių ir kitų gėrybių plantacijas.

„Šitas darbas turi patikti. Bet aš vienas jau ilgai nebegalėsiu čia vargti, reikia pamainos, gal anūką ir įkalbinsiu. Galima dabar užsidirbti ir Lietuvoje, tik reikia stengtis“, – net neabejoja A. Narbutas, kuris pats yra tikras pavyzdys, kaip iš kiekvieno kvadratinio metro išgauti nors menką pinigėlį.

Ilgametis sodininkas net ir mažyčiame tvenkinėlyje, skirtame augalams laistyti, bandė užveisti žuvų, tik šias anksčiau laiko išžvejojo netoli tekančia Sanžile atplaukusi ūdra.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų