Panevėžiečius kviečia į gastronominę kelionę

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• Verslas
• 2021.10.02 12:00

Kelionės visuomet praturtina ir įkvepia gyvenimui. O kai kada net ir pasufleruoja genialią verslo idėją. Panevėžietis verslininkas Aurimas Breivė su žmona Sandra prieš kelerius metus taip įsimylėjo saulėtąją Italiją, jos nepakartojamą istoriją ir architektūrą, o išvis labiausiai – valgymo kultūrą, kad nusprendė ir gimtajame mieste įkurti vietą, kurioje būtų galima įkvėpti tos tikrosios itališkos dvasios.

Italijos įkvėpti

Jau aštuntus metus skaičiuojanti jų picerija „Pizza di Napoli“ miesto centre tapo viena jaukiausių vietų Panevėžyje, kur malkomis kūrenamoje krosnyje kepama tikra neapolietiška pica, o interjeras tarsi nukelia į Italiją, kur kiekvienas mėgavimasis maistu virsta maža švente.

Sakoma, kad slapčiausias sėkmingo verslo ingredientas – meilė savo darbui. Picerijos „Pizza di Napoli“ savininkai dažniausiai patys kasdien sukasi picerijoje: Aurimas stoja prie krosnies kepti picų, o Sandra pasitinka ir išlydi klientus, rūpinasi, kad visi išsineštų tik gerus įspūdžius. A. Breivė įsitikinęs: jei pats degi tuo, ką darai, sėkmė būtinai aplankys.

Rizika pasiteisino

Prieš aštuonetą metų nei Panevėžyje, nei visoje Lietuvoje netrūko įvairiausių picerijų. Apsisprendimas atidaryti dar vieną buvo kiek rizikingas. Visgi Sandra ir Aurimas su draugu ir verslo partneriu Mantu buvo įsitikinę: jų picų išskirtinumas atneš sėkmę.

„Italija mus pavergė iš pirmo žvilgsnio. Tai šalis, kuri turi nuostabų maistą, kalnus, saulę, įspūdingą senąją architektūrą, autentišką kultūrą ir istoriją. Kaip galima jos neįsimylėti? Norėjosi bent dalelę tos itališkos dvasios atvežti ir į savo gimtąjį miestą“, – verslo pradžią pamena A. Breivė.

„Kaip anksčiau mūsų močiutės duoną minkydavo rankomis ir šaudavo į krosnį, taip dabar mes kepame picas.“

A. Breivė

Anot jo, tikra neapolietiška pica kepama tik malkomis kūrenamoje krosnyje. Italijoje picos kepimo tradicijos skaičiuoja šimtmečius – prie krosnies jau stoja trečia ar ketvirta karta. Picą Italijoje kepa išimtinai tik vyrai. Paprastai šioje šalyje verslas perduodamas iš kartos į kartą.

„Nusprendėme ir mes surizikuoti. Pirmieji metai nebuvo lengvi, o ir pandemija pažėrė savų iššūkių, bet matome, kad panevėžiečiai taip pat ima vertinti kokybę, tikrą skonį ir apskritai valgymo kultūrą“, – pasidžiaugė A. Breivė.

Ugnies palytėtos

Iš pradžių picerijos patalpos buvusios itin mažos, tačiau ilgainiui nuspręsta plėstis. Aplinkybės taip susidėliojo, kad verslininkams pavyko išsinuomoti Respublikos gatvėje esančio dar 1898 m. statyto namo pirmą aukštą. Atidengus senovinių plytų mūrą, plūstelėjusi istorinė aura tarsi nukelia šimtmečiu atgal į itališką taverną, kur pokalbiai niekada nenutrūksta, o krosnyje degančių malkų spragsėjimas – kaip gera meditacija.

„Atrodė, kad krosnis čia ir turėjo atsirasti. Pirmus metus apie kokį nors pelną buvo galima tik pasvajoti, bet tikėjome, kad atrasime savo klientą, vertinantį išskirtinį skonį, Dabar pas mus papietauti atvažiuoja žmonės iš Vilniaus, Kauno, kitų miestų. O geriausias įvertinimas – kai patys italai pasako, kad pica nuostabi“, – kalbėjo A. Breivė.

Anot jo, tikra itališka pica nuo tinklinėse picerijose siūlomų skiriasi tuo, kad kepama ne elektrinėje, o malkomis kūrenamoje krosnyje. Geriausiai tinka obels malkos, tačiau jų rasti labai sudėtinga. Visgi picerijos įkūrėjai po ilgų ieškojimų surado alternatyvą, kad tinka ir uosinės.

„Kursų, kaip kepti picą malkomis kūrenamoje krosnyje, nėra. Turi pats mokytis ir pajusti. Ugnis – tarsi gyvas organizmas, prie jo reikia priprasti. Teko sudeginti ne vieną picą, kol išmokome iškepti. Per tuos metus ne kartą keitėsi picų kepėjai. Vieniems išmokti pasisekė per gana trumpą laiką, o kitiems taip ir nepavyko“, – pasakojo verslininkas.

Jų kepamos picos yra šiek tiek apskrudusios – bent krašteliai. Aurimas šypsosi, kad italai valgo gerokai labiau apskrudusias, o kai kada net apdegusias, tačiau taikantis prie panevėžietiško skonio stengiamasi, kad ugnis lyžtelėtų tik picos kraštelius. Nereikia bijoti tų šiek tiek liepsnos palytėtų picos kraštelių – jie suteikia savotiško poskonio.

„Žinoma, galima picą kepti ir elektrinėje krosnyje, tuomet ji iškeptų tolygiai. Ir šašlykus galima kepti orkaitėje, bet ar tuomet jie atskleis visus savo poskonius?“ – kalbėjo A. Breivė.

„Pizza di Napoli“ picerijoje pica gamina tik rankomis ir kepama malkomis kūrenamoje krosnyje – taip, kaip tikra neapolietiška pica. P. Židonio nuotr.

Rankų darbo pica

Panevėžiečių gaminama pica išskirtinė dar ir tuo, kad viskas ruošiama rankomis – tik tešlą išmaišo virtuvinis kombainas. Todėl kiekvienos picos apvalumas būna kitoks. Tačiau skoninės savybės dėl to nepasikeičia. Ypatingą skonį suteikia kruopščiai atrinkti produktai. Beveik visi jie atkeliauja iš Italijos. Nors picų kepėjai bandė eksperimentuoti ir su lietuviškais miltais, tačiau tos ypatingos itališkos picos iškepti neišėjo.

„Mūsų pica yra kiek brangesnė nei kitur, nes beveik visus ingredientus vežamės iš Italijos. Ir viską darome tik rankomis. Kaip anksčiau mūsų močiutės duoną minkydavo rankomis ir šaudavo į krosnį, taip dabar mes kepame picas“, – pasakojo A. Breivė.

Anot picų žinovo, kitas reikšmingas aspektas, nuo kurio priklauso skonio natos, – picą svarbu valgyti tik ištrauktą iš krosnies. Atšalusi netenka dalies savo ypatingo skonio. Prasidėjus karantinui, kai maistą buvo galima užsisakyti tik išsinešti, buvo nerimo, ar pavyks išsaugoti visas skonines savybes. Tačiau klientai liko ištikimi tikrai itališkai picai.

Nuo tradicijos iki eksperimentų

Verslininkas pastebi, kad panevėžiečiai mėgsta itin sočias picas, su daug mėsos ir sūrio. Bet kita dalis klientų ieško naujo, išskirtinio gurmaniško skonio. Ką tik atidaryta picerija siūlė iki aštuonių rūšių picų, o dabar galima rinktis iš dviejų dešimčių asortimento. Vienos jų išskirtinai gaminamos pagal itališkus receptus, kitos – sukurtos eksperimentuojant ir ieškant, kas patiktų panevėžiečiams.

„Net negalėčiau išskirti vienos picos, kuri būtų pati mėgstamiausia. Atvykus pirmą kartą siūlyčiau savo gastronominę kelionę pradėti su „Margarita“ – tikra itališka pica. Tai pati paprasčiausia, labai lengva pica, kurios pagrindą sudaro ne karvės, o buivolių pieno mocarela, pomidoriukai, bazilikas, pomidorų pasta. Ši pica buvo sukurta karalienei Margaritai. Picos spalvos savotiškai pakartoja Italijos vėliavą. Aš ir pats labai mėgstu šią picą. Gal tame jos paprastume ir slypi nepaprastumas“, – intriguoja A. Breivė.

Maža šventė

Dar vienas „Pizza di Napoli“ picerijos išskirtinumas, kad čia niekad nerasite padažų, kuriuose galima „nuskandinti“ picos gabaliukus. Italijoje, anot picų valgymo kultūros žinovo, vienintelis padažas – tyras alyvuogių aliejus. Tad ir jie picas siūlo gardinti tik šiuo natūraliu produktu. Aurimas šypsosi, kad jeigu pasiūlytų padažų, gal ir daugiau klientų atsirastų. Tačiau šių verslininkų filosofija tokia, kad bet koks padažas suniveliuoja skonių ir poskonių paletę, tad nebeliktų malonumo valgant atrasti vis kitas spalvas.

„Padažai tiesiog sunaikina skonį, o mes siūlome mėgautis maistu. Kai naudoji gerą aliejų, kokybiškus itališkus miltus, aukščiausios kokybės mėsą ir sūrį, jokių pagardų nereikia“, – tvirtino A. Breivė.

Picos valgymas – ne tik šventė gomuriui. Verslininkas pastebi, kad ir panevėžiečiai vis dažniau į kavines ar restoranus užsuka ne tik pavalgyti, bet ir atrasti bendravimo malonumą su draugais, namiškiais. Picerijoje „Pizza di Napoli“ vakarais ar savaitgaliais sunku rasti laisvą staliuką.

„Kartais geriau rečiau kur mieste pasisėdėti, bet rinktis kokybišką maistą ir jaukią aplinką, kad kiekvienas tas išėjimas su draugais ar šeima būtų kaip nedidelė šventė. Džiaugiamės, kad galime būti to dalimi“, – sakė A. Breivė.

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• #Italija
• #maistas
• #Panevėžys
• #pica
• #Verslas