-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Tai pati prasmingiausia manojo gyvenimo Moters diena. Seniai besijaučiau daranti tokį prasmingą ir taip reikalingą darbą. Nežinau, ar apskritai kada jutau tokią moterų vienybę“, – taip Panevėžyje vykusią maskuojamųjų, tarptautine kalba – kamufliažinių tinklų rišimo akciją įvertino Agnė Salikienė.
Agnė rišti tinklų atėjo vaikiškoje kėdutėje atsinešusi septynių mėnesių dukrytę Eveliną. Ji apie rišamus tinklus Ukrainos kovotojams sužinojusi iš kitos moters. Jų abiejų vaikai lanko tą patį lopšelį-darželį.
Tinklus kovojantiems ukrainiečiams nėrė ir į Panevėžį iš kariaujančios Ukrainos atbėgusi Darya Shramko. D. Smailytės nuotr.
Panevėžietes rišti kovojantiems ukrainiečiams ypač reikalingų tinklų subūrė Simona Silčenko. Prisistačiusi Simona suskubo paaiškinti, kad jos pavardė ukrainietiška, nors su šia šalimi ir tauta turinti labai nedaug ką bendro.
„Ukrainietis buvo mano senelis, bet jo seniai nebėra“, – pasakoja S. Silčenko.
Ji pati – siuvėja. Simona, ko gero, pirmoji Panevėžyje suskubo sureaguoti į visą Lietuvą apėmusią kamufliažinių tinklų rišimo akciją. Šalyje ją suorganizavo vilnietė visuomenininkė, o įsitraukė pačių įvairiausių miestų ir miestelių bendruomenės. Įmonės ėmė dovanoti tinklus, audinius, jų atraižas.
Iš lininių audinių gaminius siuvanti Simona atgabeno pačios sukauptų atraižų. Jų parūpino ir S. Silčenko sesuo, dirbanti Panevėžio įmonėje „Linas“. Kaip žinoma, maskuojamiesiems tinklams reikalingos augmenijos spalvų – įvairių atspalvių rudos bei žalios atraižos.
Turėdama kuo darbuotis, Simona išsirūpino nemokamas patalpas Stoties gatvėje, kurias paskyrė verslo atstovai, bei ėmė kviesti panevėžiečius nerti tinklus.
Maskuojamųjų tinklų rišimo organizatorė Simona pasidžiaugė, kad į socialiniuose tinkluose platintą jos kvietimą atsiliepė nemažai moterų. Visų jų buvo prašoma atsinešti dirbti reikalingas žirkles bei specialias dideles rišti skirtas adatas.
O kamufliažinių tinklų gamyba vyksta taip: siauros, bet ilgos atraižos juostos įkerpami abu galai. Įkirpto audinio juostelės pririšamos prie tinklo, juostelė įveriama į adatą, o tuomet adata tinklu žygiuoja kurdama įvairiausius ornamentus. Tuomet įkirpto kito audinio galo dalys taip pat pririšamos prie tinklo. Ir taip per tinklą veriamos skirtingų spalvų audinių juostos, iki tinklas tampa užpildytas.
Ką Ukrainoje kovotojai pridengs tokiais tinklais, panevėžietės teigė neturinčios supratimo: gal po jais slėpsis patys kovotojai, gal slapstys karo techniką ar kitus kovos reikmenis.
„Kitos šalys siunčia Ukrainai brangią karinę techniką, o mes nusiųsime priedangą jai“, – pasiryžusi S. Silčenko.
Panevėžietėms įnikus į darbą, pasirodė ir vienas vyriškis – profesionalus gamtos fotografas Aidas Žeruolis. Jis atnešė savuosius žiūronus, kuriais naudojosi gamtoje žvalgydamasis paukščių. Žiūronai drauge su Panevėžio moterų surištais tinklais bus išsiųsti Ukrainos kariams.
Taip pat kovotojams fotografas atidavė savąją maskuojamųjų spalvų palapinę, kurioje tūnodamas laukdavo atskrendančių paukščių. Palapinę moterys kaipmat sukarpė atraižomis ir šias suvėrė į maskuojamuosius tinklus. Be to, A. Žeruolis kovojančiai Ukrainai paskyrė ir paties turėtą maskuojamąjį fabrike pagamintą tinklą.
Į tinklų rišimą įnikusi Eugenija Grubliauskienė džiaugėsi galimybe bent tokiu darbu prisidėti prie kovos už Ukrainos laisvę.
Maskuojamųjų tinklų rišimą Panevėžyje suorganizavo Simona Silčenko. P. Židonio nuotr.
Drauge su panevėžietėmis tinklus rišo ir Ukrainos karo pabėgėlė Darya Shramko.
Darya iš Ukrainos sostinės Kijevo su bičiule ir kate Mosia automobiliu „Mazda“ išvykusios neilgai trukus po karo pradžios. Darya pasakoja iš pradžių neturėjusi supratimo, kur važiuoti, ir savaime pasuko į Vakarų Ukrainą. Taip pro guculų žemę, po to per Lenkiją pasiekė Lietuvą.
D. Shramko atvyko į Panevėžį, nes į šį miestą atitekėjusi jos sesuo. Darya prisipažino, kad spausdama greičio pedalą per Ukrainą labiausiai bijojusi pristigti degalų. Tokiu atveju būtų tekę Ukrainoje palikti automobilį, nes prasidėjus karui gauti degalų jau nebebuvo įmanoma.
Laimei, degalų nepristigo. Kadangi traukėsi pirmomis karo dienomis, pasienyje spūsčių nebuvo, nebuvo jų ir kelyje.
„Mane apėmęs toks jausmas, kad aš ir dabar dar bėgu nuo karo ir negaliu sustoti. Man tai lyg klaikus sapnas, iš kurio norisi vaduotis“, – prisipažino D. Shramko.
Darya gimusi ir augusi Taline, o į Kijevą dirbti fotografe išvyko prieš dešimtį metų. Ten gyvendama, nusipirko butą. Kad jame būtų tikrai jauku, įsigijo ir katę. Ar butas šiuo metu stovi koks buvęs, ar jo galbūt jau nebėra, moteris nežino ir net neturi ko apie tai paklausti.
P. Židonio nuotr.
Šiuo metu Darya neturi darbo, bet darbuotis labai norėtų. Tad norintieji pagal vardą ir pavardę gali nesunkiai ją susirasti socialiniuose tinkluose ir paprašyti profesionalios fotografės paslaugų. Karo pabėgėlė sakė tikrai būsianti laiminga, jei galės būti naudinga.
Ji džiaugiasi, kad naudinga gali būti ir rišdama maskuojamuosius tinklus šalies, iš kurios teko bėgti, kovotojams.
Tinklus nėrusias panevėžietes graudino, skaudino ir vienijo nuo karo pabėgusios Daryos pasakojimas.
Viena iš šio būrio, Daiva, prisipažino, kad toks pat vienybės, gerumo, brolybės jausmas ją lydėjo tuomet, kai pirmą sekmadienį po karo pradžios prie „Cido“ arenos nešė rusų užpultiems ukrainiečiams drabužių bei patalynės labdarą.
„Ir tada, ir dabar jaučiuosi laiminga. Gaila, kad manajai laimei tenka reikštis karo fone“, – rišdama tinklą kalbėjo Daiva.
