-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Dar ir dabar negaliu ramiai kalbėti, balsas ima drebėti. Baimės lyg ir nebėra, apsipratome visi, bet kažkas nervams vis tiek nutiko. Viduje krečia kažkoks drebulys“, – prisipažįsta 53-ejų Vadimas S.
Savo pavardės skelbti jis nedrįsta. Karo baisumą savo akimis išvydęs vyras bijo, kad viešumas ateityje gali jam turėti pasekmių.
„Sekundė“ Vadimą kalbino po sudėtingos kelionės 450 km ilgio humanitariniu koridoriumi nuo Trostianeco miesto iki Poltavos. Į savo automobilį žmoną Olgą ir draugo ukrainiečio šeimos moteris įsisodinusiam pabėgėliui tik iš ketvirto karto pavyko palikti savo namus.
„Tris kartus mums ir kitiems atvertas humanitarinis koridorius buvo sustabdytas ir kolona apgręžta, nes rusai ją apšaudė. Ketvirtą kartą pavyko išvažiuoti, bet paskutinę mūsų ilgos eilės mašiną okupantai vis tiek sušaudė, joje žuvo du vaikai. Mus kelionės metu rusai tikrino dešimt kartų: vertė iš automobilių daiktus, prašė dokumentų. Buvo ir baisu, ir šlykštu, ir lydėjo pačios įvairiausios emocijos“, – įspūdžiais iš pragariškos kelionės iki sienos dalijosi dabar jau saugesnę stotelę pasiekęs Vadimas.
Pokalbio metu jis jau glaudėsi pas prieglobstį suteikusius žmones prie Ukrainos ir Lenkijos sienos.
Pabėgėlis nekantriai laukė asmens grįžimo pažymėjimo iš Lietuvos. Tik grąžinta lietuviška pilietybė po daug metų jam teikė viltį palikti liepsnojantį košmarą Ukrainoje.
Buvęs jaukus, šiek tiek daugiau nei 20 tūkst. gyventojų turintis Trostianeco miestas Ukrainos Sumų srityje dabar visiškai suniokotas ir jame gyventi tapo nebeįmanoma. Asmeninio archyvo nuotraukos
Iki karo pradžios vasario 24-ąją ir dar kelias savaites po to Vadimas buvo visateisis Ukrainos pilietis. Šioje šalyje jis gyveno tik nuo 2000-ųjų.
Nors pašnekovo vardas ir pavardė rodo slaviškas šaknis, didelę dalį gyvenimo jis praleido Lietuvoje. Vadimo tautybė yra lietuvis.
Gimė jis visgi Ukrainoje, kaimelyje Charkovo srityje.
„Vaikystėje iki 7 klasės mano šeima gyveno tai Lietuvoje, tai Ukrainoje“, – pasakoja Vadimas.
O vėliau jau ilgiems metams šeima apsistojo Biržų rajone, Žaliosios girios pakrašty besiglaudžiančiame Lebeniškių kaime, visai netoli Panevėžio,
Jo mama ukrainietė, o tėtis gimęs tuose pačiuose Lebeniškiuose.
Šiame kaimelyje, pasak Vadimo, nuo seno nemažai gyventojų iš kitų buvusios Sovietų Sąjungos respublikų. Vadimo tėvas nė tiksliai nežinojo, ar jo paties šaknys buvo Rusijoje, ar Bulgarijoje.
„Tame kaime buvo daug žmonių, kurie jau nebežinojo, iš kur jie kilę“, – priduria Vadimas.
Po tarnybos armijoje jo tėvas iškeliavo dirbti į Ukrainą, kur gavo tekintojo vietą gamykloje. Čia plušėdamas jaunas atėjūnas susirado ir žmoną.
Pora susilaukė dviejų sūnų.
Vadimas buvo šeimos pirmagimis.
„Lietuvoje baigiau mokyklą, buvau išsiųstas į kariuomenę. Vedžiau, susilaukiau vaikų. Nemažai metų dirbau statybininku Panevėžio statybos treste ir gyvenau Panevėžyje“, – apie savo praeitį Aukštaitijos sostinėje papasakoja Ukrainos lietuvis.
Kartu su tėvu sūnus dar esant kolūkiams Biržų rajone pradėjo nelegaliai ūkininkauti. Tačiau artėjant Lietuvos nepriklausomybei, juos apgavo pradžioje palaikęs kolūkio pirmininkas ir supykę Vadimo tėvai išsikraustė į mamos gimtąją Ukrainą.
Čia taip pat jau kūrėsi pirmieji ūkininkai. Vadimo tėvai irgi ėmėsi tokio darbo. Jie sėjo saulėgrąžas, kukurūzus, kitas grūdines kultūras. Lengva nebuvo.
„Neturėjo jie pinigų dideliam ūkiui ar gyvuliams. Už paskolą įsigijo pirmą traktorių ir 7 metus už jį atiduodavo visą derlių“, – atsidūsta sūnus.
Tokia sunki pradžia nepraėjo be pasekmių – Vadimo tėvo sveikata ėmė šlubuoti.
„Vienas po kito tėvui smogė net 6 insultai. Mano gyvenimas Lietuvoje irgi pasisuko neplanuota linkme: išsiskyriau, žmona su vaikais išvyko į Angliją. Likęs vienas nusprendžiau važiuoti pas tėvus jiems padėti ūkyje“, – prieš du dešimtmečius kelią į Ukrainą prisimena buvęs panevėžietis.
Laikas tarp rūpesčių kitoje šalyje, anot jo, nepastebimai prabėgo ir Vadimas nė nepamatė, kada baigė galioti ir jo lietuviškas pasas.
Dabar gailisi, kad tada nepasistengė išlaikyti savo pirmosios pilietybės ir pasirinko lengvesnį kelią – už 100 dolerių priėmė ukrainietišką pasą.
O su pastaruoju, žinia, šiuo metu Ukrainos vyrams nuo 18 iki 60 metų durys į užsienį uždarytos.
„Nė nepamačiau, kada pasibaigė mano lietuviškas pasas. Ukrainoje korupcija dar gana gaji, tad daug kabinetų teko aplankyti, kad galėčiau išsaugoti lietuvišką pilietybę. Galiausiai neištvėriau tokio beprasmio stumdymo ir sutikau susimokėti. Už pinigus greitai gavau ukrainietišką pasą“, – sako emigrantas.
Tuomet jis jau buvo vedęs antrą kartą ir manė, jog dokumento, įrodančio lietuviškas šaknis, gal ir neprireiks. Bet prasidėjo karas.
„Tėvas mirė, mama tebegyvena toje pačioje vietoje Charkovo srity. Nuo jos namų už 20 km, ties Donecko riba, karas prasidėjo dar 2014 m. Prasidėjus dabartiniam karui, jos pusėje gal buvo net ramiau nei mano mieste“, – pasakoja buvęs panevėžietis.
Prasidėjusį Rusijos puolimą jis sutiko Trostianeco mieste, Sumų srityje, kur įsikūręs su antrąja žmona Olga. Šioje gyvenvietėje – apie 20–25 tūkst. žmonių.
„Iki karo čia dirbau brigadininku prie geležinkelių. Gyvenimas Ukrainoje skiriasi nuo Lietuvos. Ukrainoje gal mažiau tvarkos, pragyvenimo lygis žemesnis. Tokiame Kijeve, aišku, prabangiai žmonės laikėsi, bet mažose gyvenvietės vyravo nepriteklius“, – kalba Vadimas.
Pats sako Ukrainos matais gaudavęs gan gerą atlyginimą – 350 eurų per mėnesį.
Vadimas su žmona turėjo nuosavą namą ir kartais pasvajodavo pasidairyti geresnio kąsnio kokioje Europos šalyje. Bet vis tam nepasiryždavo.
„Esu kažkada dirbęs Ispanijoje. Mano vaikai Londone, dabartinės žmonos dukra gyvena Kanadoje. Bet mums pakako visko ir Ukrainoje“, – patikina pašnekovas.
Asmeninio albumo nuotr.
Tačiau šį pavasarį poros požiūris į gyvenimą savame mieste ir visoje Ukrainoje pasikeitė.
„Trostienecas buvo užimtas pačią pirmą karo dieną. Kad ateina rusai, sužinojau tik ryte – iš Kanados apie tai pranešė žmonos dukra. Išlėkęs į lauką jau girdėjau toli bombarduojant“, – Vadimas iki šiol apie tai negali ramiai kalbėti.
Tą rytą jis iškart puolė į automobilį ir nulėkė kuro į degalinę. Čia jau driekėsi kilometro ilgio mašinų eilė. O sulaukus 10 val., jau buvo pranešta apie į miestą įvažiuojančius pirmuosius tankus.
„Dar spėjau grįžti namo, paslėpiau garaže kuro atsargų pripildytą mašiną, o už pusvalandžio jau pro langus pasirodė karinė kolona. Ji ėjo keturias paras be paliovos. Mes jau nebegalėjome niekur išvykti“, – gailisi bet kokią progą saugiai evakuotis pirmomis karo dienomis praradęs tautietis.
Su žmona Vadimas pavojaus metu slėpėsi kaimyninio daugiabučio namo rūsyje. Savas rūsys netiko, nes būdavo dažnai apsemiamas arti tekančios upės.
„Nuo stogo į civilius asmenis ėmė šaudyti snaiperis. Taip rusai stengėsi ištuštinti gatves nuo žmonių. Karo pradžioje snaiperis netoliese nužudė tris žmones: du praeivius ir taksistą, jis sankryžoje negyvas pragulėjo keturias dienas. Mano draugas galiausiai jį slapta paėmė“, – kraupius dalykus pasakoja pašnekovas.
Palaidoti mirusiųjų, anot Vadimo, rusai neleidžia. Tik niekam nematant kaimynai skubiai užkasa artimiausioje vietoje žuvusius ir sava mirtimi namuose gyvybės netekusius žmones. Dažniausiai į vieną duobę nuleidžiama po kelis kūnus.
„Kai palikome namus kovo 13-ąją, nužudytų civilių mūsų mieste jau buvo 34. Mano kaimynystėje buvo iškasta duobė ir taip palaidota 10 mirusiųjų – aišku, be karstų, be ceremonijos“, – atsidūsta Vadimas.
Trostianeco meras, anot Vadimo, dingo nuo karo pradžios. Žmonės jo ieškojo, bet veltui.
Vos per mėnesį šis kraštas tapo nebetinkamas gyventi.
Pirmą savaitę dar kurį laiką buvo elektra, veikė menkas telefono ryšys. Bet paskui viskas pradingo.
Parduotuvės, vaistinės buvo išplėštos ir galiausiai sudegintos. Kuo miesto gyventojai iki šiol maitinasi, Vadimui – tikra mistika.
Jis pats, turėjęs šiokių tokių maisto atsargų juodai dienai, prarado 10 kg kūno svorio.
Pirmomis karo dienomis, pasak pabėgėlio, mieste dar buvo dalijama duonos.
Jos žmonės eilėje laukdavo ir pusdienį.
Vėliau į tokias minias rusai atsuko šautuvus. Keletas gyventojų, eilėje laukę duonos, taip ir buvo nužudyti. Tarp jų ir vaikas.
„Miesto centras su 7 km ilgio pagrindine gatve tiesiog sunaikintas. Mažiau nukentėjo tik pastatai pakraščiuose. Paskutinėmis žiniomis, tankas apšaudė ir mūsų ligoninę, kuri vis dar dirbo. Dabar miestas vėl Ukrainos, bet gyventojams patariama išvykti. Ten nebeįmanoma gyventi, be to, gresia nauji bombardavimai, apšaudymai, visur gali laukti minos“, – kalba Vadimas.
Buvęs panevėžietis pasakoja, kad jis ir kiti ukrainiečiai jau buvo išmokę pažinti, kur nusitaikę rusų artilerijos pabūklai.
„12 km nuo mūsų miesto yra Achtirka, kurios Rusijai labai reikia dėl naftos ir dujų. Tad tą vietą ir bombarduodavo iš mūsų Trostianeco. Pradžioje vos išgirdę šaudant guldavom ant grindų ir po kelių minučių bėgdavom į kaimyninio namo rūsį. Paskui jau klausydavome, ar bombos lekia į mūsų pusę, ar kitur“, – apie niekam nelinkėtiną patirtį pasakoja pašnekovas.
Su dar trimis dešimtimis kaimynų jis budėdavo ir tame pačiame rūsyje. Moterys su vaikais jame laukdavo, o vyrai slinkdavo prie išėjimo įvertinti grėsmės.
„Būdavo, ir pusvalandį rūsyje prie žvakių sėdime, ir dieną. Kai kas ten likdavo nakvoti. Pradžioje ukrainiečiai, kaip linksma liaudis, dar pajuokaudavo. Paskui jau tik girdėjosi maldos, aimanos, verksmai. Moterys ir vaikai labai bijojo“, – ukrainiečių kasdienybę persako Vadimas.
Ryšį su vaikais, giminėmis ir draugais jam dar retkarčiais pavykdavo palaikyti savo automobilyje įsikrovus mobilųjį telefoną.
Tačiau toks susisiekimas Sumų srities mieste iki šiol labai retai atsiranda.
„Išvažiuodamas iš namų atidaviau raktus kaimynams, kad užeitų pakūrenti krosnies. Tik prieš dieną sužinojau, kad mano namas vis dar stovi“, – praėjus savaitei po evakuacijos džiaugėsi Ukrainos lietuvis.
Tačiau jo kaimyninis daugiabutis su buvusia slėptuve gerokai apgadintas. Jame nuo rusų rankos žuvo keli žmonės.
Asmeninio albumo nuotr.
Kalbėdamas apie Rusijos karius, Vadimas pripažįsta, jog karo pradžioje šie buvo švelnesni. Būdavo, anot jo, atvejų, kai priešai atimdavo vietinių telefonus gatvėje norėdami paskambinti artimiesiems, prašė maisto. Bet kai kurie kariai anksčiau dar ir išsigandusius vaikus palydėdavo namo.
O dabar atėjūnai visai sužvėrėjo. Jie traukia per prievartą ukrainiečius iš automobilių, namų, šaudo juos be jokios priežasties.
„Du pensininkus, važiavusius dviračiais, nušovė vidury gatvės. Mano draugą, kurio šeimą gabenau dabar iki sienos, ištempė iš namų ir patys užėmė svetimą būstą. Draugas dingo…“, – Vadimui užstringa balsas.
Iki pat jo išvykimo Ukrainos gynėjų Trostianece nebuvo. Jie gina svarbesnes šalies teritorijas. Deja, iš artimosios Achtirkos, dėl kurios vyksta didelė kova, pasak pašnekovo, liko tik dykynė.
„Nežinau, kuo viskas baigsis. Kas gali nuspėti, kas to bepročio galvoje“, – atsidūsta apie būsimus karo veiksmus ir Rusijos prezidento žingsnius paklaustas Vadimas.
Kol kas jis bando atgauti jėgas po patirtų įvykių. Tačiau ir miegodamas po 12 val. per parą negali pailsėti.
Laimė, antradienį jis jau sulaukė žinios, kad po giminių apklausos, kitų įrodymų pavyko gauti dokumentus, liudijančius ryšius su Lietuva. Su lietuvišką tapatybę patvirtinančiu dokumentu pabėgėlis į gimtinę gali grįžti iki balandžio 12 dienos.
Iki to laiko Vadimas dar planuoja suspėti pasiimti mamą nuo Donecko pasienio. Senyva moteris iki karo norėjo likti savo namuose ir pas sūnų persikelti nesutiko, o paskui juodu išskyrė karas. Nutrūko bet koks ryšys.
„Susisiekėme su mama, ji jau sutinka evakuotis kartu. Dabar ieškome, kas už pinigus mums ją atgabentų iki pasienio, tada kartu važiuosim toliau. Likti ten, kai jau pradėjo irgi bombarduoti, nesaugu. Be to, ir Rusija jau kalba apie tų vietų perėmimą, tad perspektyvos nekokios“, – susirūpinęs sūnus.
Kartu su mama ir žmona jis norėtų apsistoti pas gimines Biržuose.
Kur toliau likimas nuves, pabėgėlis nežino.
Bet pradėti nuo nulio gyvenimą nėra taip baisu, kaip likti kare.
„Taigi kalbu lietuviškai, daug ką čia žinau, viskas bus gerai“, – neabejoja pašnekovas.
Jis dėkingas lietuviams už paramą Ukrainai. Jei ne ištiesta pagalbos ranka ir nuolatinis palaikymas, pasak Vadimo, ukrainiečiai taip drąsiai nekiltų į kovą.
Visgi jis bijo dėl bombarduojamos šalies ateities. Jo nuomone, Ukrainos pusėje karių mažiau nei priešo.
Nepaisant to, ukrainiečiams begalinės stiprybės, drąsos ir vilties suteikia meilė savo šaliai.
