-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šiuose aruoduose peno ras visi: ir vaikai, ir suaugusieji, tarp jų – mokslininkai. Tą paliudijo Panevėžio kraštotyros muziejui vadovaujantis istorijos mokslų daktaras Arūnas Astramskas, gyręs ekspozicijos kūrėjus už išradingumą ir tikrai įdomius aruodus.
Iš Kraštotyros muziejaus šios įdomios ekspozicijos kūrėjai pasiskolino tikrai išskirtinį ir turbūt didžiausią ekspozicijos eksponatą – stalą, prie kurio ir knygas rašė, ir, tikėtina, gimnazistų sąsiuvinius taisė ar patarimus valstybės vyrams užrašinėjo G. Petkevičaitė-Bitė. Juk ji – ir rašytoja, ir švietėja, ir visuomenininkė, filantropė, labdarė, ir publicistė, spaudos platintoja, ir daraktorė, ir mokytoja, ir bitininkė, ir sodininkė, ir felčerė.
Negana to – G. Petkevičaitė-Bitė – buvusi kandidatė į Lietuvos Respublikos prezidentus, ji – Steigiamojo Seimo pirmininkė, moterų teisių gynėja, taip pat abolicionistė. Visa tai įdomiai išvardyta jos nuopelnus surašius ant „Bitės aruodų“ ekspozicijos sienos.
Susirinkusiems į šių aruodų atidarymą kilo klausimas, ką reiškia būti abolicioniste. Į jį netruko atsakyti istorijos mokslų daktaras A. Astramskas. Abolicionistai – tai kovotojai už lygias visų rasių teises.
„Negana to, Bitė – ir moterų teisių gynėja. Ar matote jos darbų ir jos veiklos aktualumą šiandien?“ – paklausė istorikas.
Šie G. Betkevičaitės-Bitės nuopelnai ekspozicijos kambario sienoje surašyti vienas virš kito. Kitoje vietoje įrašytas ir negalią turėjusios Bitės, save apibūdindavusios kaip luošę, kuriai nėra kada ilsėtis, ūgis. Jis – 1,42 metro. Tad bibliotekininkės, kurios šiame aruodų kambaryje ves edukacijas, siūlys jų dalyviams palyginti savo ūgį su Bitės ūgiu, o drauge pasilyginti su jos nuopelnais. Vidutinio ūgio žmogus, stojęs prie šios nuopelnų skalės, turėtų pamatyti, kad jis – visuomenininkas. Mažesni atsidurs kitame nuopelnų skalės lygyje.
Beje, atkreipusieji dėmesį į G. Petkevičaitės-Bitės darbo stalą, turbūt atkreips dėmesį ir į oda aptrauktą jos kėdę, radijo aparatą, o ypač – į suolelį po stalu. Bitei jo reikėjo kaip tik dėl mažo ūgio.
O štai ekspozicija virš šio stalo pristato knygas, parašytas šios ūgiu mažos, o dvasia ir darbais – milžinės moters: „Kaip kas išmano, taip save gano“, „Parduotoji laimė“, „Krislai“, „Litvomanai“, „Nebepirmas“, „Velnias spąstuose“, „Tėvas ir sūnus“, „Iš mūsų vargų ir kovų“, ir, žinoma, „Karo meto dienoraštis“ bei romanas „Ad astra“.
G. Petkevičaitę-Bitę menantis jos stalas, kėdė, po kėde – suolelis kojoms. D. Baronienės nuotr.
Muziejui vadovaujantis A. Astramskas pasidžiaugė, kad stalas, kėdė, senovinis Bitės turėtas radijo aparatas, anksčiau buvę muziejui priklausiusiame padalinyje Šv. Zitos gatvėje, name, kur rašytoja gyveno, o pastaraisiais metais perkelti į centrines muziejaus patalpas, dabar atsidūrė puikioje vietoje. Juos „Bitės aruoduose“ pamatys visi, kas čia užeis.
Ir pamatys ne tik tai! G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė pristatė aruoduose esančią Bitės gyvenamojo meto bei dar gerokai anksčiau išleistų ir šioje bibliotekoje saugomų leidinių plejadą. Dauguma jų – iškelti iš bibliotekos fondų ir pristatyti tikrai įdomiai. Pavyzdžiui, kad atrastum vieną ar kitą leidinį, reikės darinėti specialiai tam sukurtas lentynėles ar stalčius. Kiekviename jų – po radinį! O šią žaismingą ekspoziciją drauge su bibliotekininkais kūrė edukatoriai bei dizaineriai. Ji – itin šiuolaikiška ir patraukli.
Bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vadovė Greta Kėvelaitienė priminė, kad G. Petkevičaitė-Bitė, kuri nebuvo ištekėjusi, neturėjo savo šeimos, sykį buvusi pavadinta panele Motina. Juk ji – naujos, 1918-aisiais Nepriklausomybę atgavusios, o po to pamatus naujai valstybei dėjusios tautos Motina. G. Kėvelaitienė pabrėžė, kad Bitė, kaip ir kiekviena mama, puikiai suvokė, kad vaikas pirmiausia turi būti pavalgydintas. O kad visus metus būtų ką valgyti, tenka pasirūpinti atsargomis tam metų laikui, kai išėjęs į daržą bet ko valgomo iš jo neparsineši.
Įgyvendindami tokį motinišką sumanymą „Bitės aruodų“ ekspozicijos kūrėjai Bitės, o ir savo pačių sukauptas „atsargas“ sudėjo į savotiškus stiklainius, stalčius ir lentynėles. Kad pamatytum, kokie jie ir kas juose, dera ateiti į biblioteką ir tomis atsargomis papildyti pačius save.
„O biblioteka – tai juk irgi kaip mama, su visais besidalijanti tuo, ką yra sukaupusi“, – šypsojosi G. Kėvelaitienė.
Greta pačios Bitės per jos nelengvą gyvenimą supiltų aruodų ekspozicijoje pristatoma ir tai, kas bibliotekoje sukaupta vertingiausio. Tai – ir Konstantino Sirvydo trijų kalbų žodynas bei prieš šimtmečius išleista Biblija, kuri tokio dydžio, kad sveria tikriausiai kaip pusė stalo. Taip pat panaršius „Bitės aruodus“ galima susipažinti su Petro Skargos pamokslų dvitomiu, itin senu, lotynų kalba surašytu mišiolu bei daugybe kitų išskirtinių leidinių.
Visa ši įdomi ekspozicija sukurta minint G. Petkevičaitės-Bitės 160-ąsias gimimo metines. Didmoterė, kaip yra pavadinta Bitė, – neabejotinai viena šiuolaikiškiausių, įdomiausių moterų, mama, kuriai rūpėjo visi.
