Gidas Chaimas Bargmanas į Panevėžį atvyko su paskaita apie mažai kam žinomus tautos didvyrius. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Pamirštų gyvenimų pėdsakais

Pamirštų gyvenimų pėdsakais

 

Prieš šešiasdešimt metų lietuvės Marytės Bižytės vardas plačiai nuskambėjo visoje Sovietų Sąjungoje.

Šios jaunos moters žygdarbis, kai ji tolimajame Kazachstane, Rudnio mieste, išgelbėjusi dviejų mažų mergaičių gyvybes žuvo pati, neliko nepastebėtas. Apie M. Bižytę buvo rašomi straipsniai, kuriami kino filmai, jos vardu vadino gatves.

Šiandien vargu ar Lietuvoje daug kas žino apie šios moters gyvenimą ir jos drąsų poelgį. Nebent Lazdijų rajone Veisiejuose, iš kur ji ir kilusi, ir kur iki šiol yra Marytės Bižytės vardu pavadinta gatvė.

Apie šią moterį, taip pat apie paskutiniu šių laikų knygnešiu vadinamą Petrą Rolofą, tremtinį, pogrindinės bibliotekos įkūrėją Petrą Skominą G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje pasakojo kaunietis, profesionalus gidas Chaimas Bargmanas, negausiam susidomėjusių būreliui skaitęs paskaitą „Beveik užmiršti lietuvių tautos didvyriai“.

Apie šiuos žmones, jų gyvenimus, veiklą Ch. Bargmanas žinias rankiojo po kruopelytę, naršė bibliotekose, archyvuose, lankėsi jį sudominusių žmonių gyventose vietose, susitiko su jų artimaisiais.

Ch. Bargmanas sako siekiantis, kad žmonės nepamirštų praeities, tautos didvyrių, kad suprastų, jog geri darbai verti būti ilgai prisimenami.

Pats kaunietis yra parašęs nemažai straipsnių, išleidęs dvi knygas.

Pravertė bananų dėžės

Knygnešiu vadinamą P. Rolofą kaunietis ir pats pažinojo. Jau dvi dešimtys metų, kai šio iškilaus žmogaus nebėra tarp gyvųjų, bet jo veikla nepamiršta ir verta platesnio atminimo. Ch. Bargmanas pasakojo su P. Rolofu dirbęs vienoje įmonėje, atėjus laikui abu aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje.

Kartą sutikau Petrą tempiantį daugybę tuščių bananų dėžių. Pradėjęs klausinėti, kam tos dėžės reikalingos, išgirdau, kad į jas pridėjęs spaudos, žurnalų, Petras juos gabena į lietuviškas saleles Lenkijoje, Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje“, – pasakojo Ch. Bargmanas.

Tai buvo milžiniškas darbas. Pirmiausia reikėjo surinkti įspūdingus kiekius žurnalų, kitų leidinių. Jų aktyvus vyras eidavo prašyti į redakcijas, leidyklas ir kt.

Per šešias savaites būdavo prikraunamos net 25 pilnos dėžės spaudos. Tada jas veždavo į lietuvių gyvenamas vietoves artimajame užsienyje, ten, kur žmonės negaudavo spausdinto lietuviško žodžio. Leidiniai būdavo platinami per vietines draugijas ir buvo labai laukiami, vertinami.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais nebuvo taip paprasta per sieną ką nors pervežti. Vežant labdarą reikėdavo kruopščiai surašyti viską, kas dėžėse yra.

Tad ir būdavo sudarinėjami ilgiausi sąrašai, paminint juose kiekvieną įdėtą žurnalą ar kitą leidinį.

P. Rolofas dirbo šį darbą ilgai.

Paskaitą skaitęs kaunietis mena bendražygį su didžiule pagarba.

Jis buvo nepaprastas žmogus. Teturėjo tik vieną minusą – rūkė. Gal tai ir prisidėjo prie jo per ankstyvo išėjimo“, – pasakojo Ch. Bargmanas.

Atkūrus nepriklausomybę, P. Rolofas (1930–1997) tapo ir Lietuvos kariuomenės savanoriu.

Šis lietuvybės puoselėtojas, kraštotyrininkas gimė Kėdainiuose.

Jo tėvas žuvo Antrojo pasaulinio karo metais, o pats su motina išvažiavo į Lenkiją, kur vėliau tarnavo Lenkijos laivyne mičmanu.

1954 metais iš Gdynės persikėlė į Punską. Rašė tautiškumą žadinančius straipsnius į Lenkijos lietuvių žurnalą „Aušra“. Jo iniciatyva buvo įsteigti Punsko lietuvių kultūros namai, kuriems trumpai vadovavo. 1956 metais grįžo į Lietuvą ir dirbo Kėdainiuose, Kaune.

P. Rolofas tyrinėjo Lietuvos piliakalnius. Jo surinkti duomenys, ypač apie Kėdainių rajone esantį Pilionių piliakalnį, verta pagarbos ir dėmesio.

Iš kelių eilučių

Kitu Petru, ukmergiškiu Skominu, Ch. Bargmanas susidomėjo perskaitęs straipsnį žurnale „Tremtinys“.

Tekste apie šį tremtinį buvo parašyti vos keli sakiniai.

Sužinojęs apie vyrą, į tremtį pasiėmusį ne maisto, drabužių ar rakandų, o knygų, kaunietis panūdo surinkti jo istoriją. Žmogus, sugebėjęs į Sibirą vietoj duonos ar lašinių vežtis knygų ir ten jomis dalytis su kitais, vertas ypatingos pagarbos.

P. Skominas pogrindinę biblioteką įkūrė gyvendamas Tomske, iš jos daug lietuvių imdavo knygas. Likimo broliams ir sesėms toli nuo gimtinės buvo suteikta galimybė skaityti lietuviškai.

Šis tremtinys į Lietuvą taip ir negrįžo, mirė Tomske.

Ch. Bargmanas išsiaiškino, kad Ukmergėje gyveno P. Skomino sesuo, bet jos gyvos jau neberado. Vėliau surastas sūnėnas daugiau papasakojo apie savo dėdę.

Paminklas lietuvei

M. Bižytės gyvenimo istorija – trumpa ir skausminga. Į Rudnio miestelį, kuris tuo metu prie geležies rūdos kombinato dar tik buvo pradėtas statyti, jauna moteris išvyko tikėdamasi užsidirbti. Visą savo trumpą gyvenimą ji vertėsi labai sunkiai. Vienos moters globai palikusi mažą dukrelę, tikėjosi netrukus grįžti į Lietuvą.

Tačiau nutiko taip, kad kartą eidama po darbo namo ji pamatė kelkraščiu pėdinančias dvi 3–4 metų mergytes. Į jas, išniręs iš už posūkio, lėkė didžiulis sunkvežimis – nei užsiplepėjusios mergaitės, nei vairuotojas vieni kitų nematė.

M. Bižytė nedvejojo, šoko ir nustūmė mergaites nuo kelio. Tačiau pati išsigelbėti jau nespėjo – sunkiasvorės mašinos parblokšta žuvo vietoje.

Mergaitės nelabai ir suprato, kas įvyko. Sako, viena vėliau vis klausinėjusi mamos, kodėl ta teta ją taip smarkiai stūmė.

Žinia apie drąsią lietuvę plačiai pasklido. M. Bižytės vardu buvo pavadintas bulvaras, jai pastatytas paminklas.

Ch. Bargmanas domėjosi ir tų išgelbėtų mergaičių, ir Lietuvoje likusios M. Bižytės dukros bei giminaičių likimais.

Paaiškėjo, jog M. Bižytės dukra buvo atiduota į vaikų namus, paskui ją paėmė auginti viena šeima. Dukra žinojo apie tai, kas nutiko jos tikrajai mamai, įtėviai to neslėpė.

Užaugusi ji lankėsi ir Rudnyje, kuriame žuvo kitų vaikų gyvybes išgelbėjusi mama.

Savo gelbėtojos nepamiršo ir mergaitės, užaugusios jos buvo atvažiavusios į Lietuvą. Ch. Bargmanas sako, kad dabar gyva likusi tik viena iš jų, kita žuvo iškritusi per langą.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų