-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tremtyje gimęs Juozas Klioris ten praleido dvejus metus ir tolimojo Sibiro nepamena. Tačiau sugriautas šeimos gyvenimas, skaudūs artimųjų patyrimai, pasakojimai apie neteisybę, alinantį darbą, o sykiu – ir nepaprastą ištvermę – sugulė jo knygon apie tremtį.Per 1949 metų kovą pradėtą masinių trėmimų operaciją „Bangų mūša“ (rusiškai – „Priboj“) iš Lietuvos buvo ištremta net keliais tūkstančiais daugiau žmonių nei planuota.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, tai buvo didžiausi trėmimai okupuotose Baltijos valstybėse, o Lietuvoje – antri pagal dydį.
Pagrindinis šių tremčių tikslas buvo užgniaužti ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą represuojant rezistencijos dalyvių šeimas.
Kartu siekta sudaryti palankias sąlygas žemės ūkio kolektyvizacijai. Mat ištremtų ūkininkų turtas turėjo būti naudojamas kolūkių reikmėms.
Buvusio ilgamečio Naujamiesčio seniūno pavaduotojo, ūkininko Juozo Kliorio, neseniai pristačiusio savo knygą „Sibiro tremtis“, šeima gyveno Baibokėlių kaime, keli kilometrai nuo Naujamiesčio. Iš ten jie visi 1949 metų kovo 25-ąją ir buvo išgabenti į Gustonių geležinkelio stotį.
Tie „visi“ – tai Juozo mama našlė su keturiais mažamečiais vaikais: Liuda, Irena, Rimantu ir Henriku. Mažiausiajai tuo metu tebuvo vos šešeri, vyriausiajam – 12 metų.
„Reikėjo viską palikti – namus, žemę ir išvažiuoti į nežinią“, – pasakoja apie savo šeimos ir kartu visos tautos tragediją J. Klioris.
Antrojo pasaulinio karo metais pirmąjį vyrą palaidojusiai ir našle su keturiomis atžalomis bei 30 hektaru ūkiu likusiai Juozo mamai ir taip lengva nebuvo.
„Žmonės, kurie augino duoną, gamino pieną, buvo gabūs, kūrė gyvenimą, kūrė Lietuvą, komunizmo sistemai buvo nereikalingi. Iš jų viską turėjo atimti ir paskirti turtą kolūkių statybai. Toks buvo komunizmo statytojų kodeksas“, – pasakoja J. Klioris.
Pats jis gimė jau Sibire, antroje mamos santuokoje ir į Lietuvą grįžo su tėvais būdamas vos dvejų. Tad savų prisiminimų apie tremtį neturi. Tačiau Juozas matė ir daug girdėjo apie tai, ką tremtis padarė jo artimiausiems žmonėms. O galiausiai sužinojo ir tai, ką sovietmečiu reiškė turėti „liaudies priešo“ žymę.
Sibire gimęs Juozas mamos gimtinę išvydo tik būdamas dvejų, šeimai jau sugrįžus į Lietuvą. ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
J. Kliorio įsitikinimu, mamai gyvenimą tolimoje šiaurėje ir vėliau sugrįžus į Lietuvą smarkiai palengvino jos tėtis dar gerokai iki lemtingųjų įvykių.
Visų pirma, mama Krekenavoje pas Joną Mačiulį-Maironį lankė tikėjimo kursus. Įskiepytas tvirtas tikėjimas leido nepalūžti ir sunkiausiais gyvenimo momentais. Be to, senelis savo dukrai buvo dovanojęs siuvimo mašiną ir apmokėjęs maisto ruošimo kursus.
„Šie trys dalykai mamai gyvenime labai padėjo“, – teigia J. Klioris.
Brangią tėvo dovaną moteris pasiėmė ir vežama į Sibirą – įkelti siuvimo mašiną į sunkvežimį padėjo kaimynas. Vėliau artimieji J. Klioriui pasakojo, kad vagono, kur jie turėjo būti susodinti, vadas lietuvis, išvydęs supakuotą siuvimo mašiną, nenorėjo leisti jos vežtis. Išgelbėjo viso tremtinius vežusio ešelono vadas ukrainietis, davęs leidimą pasilikti tremtyje nepaprastai pravertusį įrenginį.
Šeima atsidūrė Irkutsko srities Tuluno mieste. Gyveno ir dirbo šalia jo įsikūrusiame medžio apdirbimo įmonės darbininkų miestelyje, kur veikė medinius pabėgius gaminęs fabrikas. J. Kliorio žiniomis, ten plušėjo visi – ne tik mama, bet ir vos 13–14 metų sulaukę jos vaikai. Pastarieji vakare dar eidavo mokytis į vakarinę mokyklą.
„Toks buvo jaunimo gyvenimas – vaikystė ir jaunystė, palaidota Sibire“, – sako buvęs tremtinys.
Dirbant lentpjūvėje, viršininkai pastebėjo, jog lietuvė moka gerai siūti, tad davė jai ir tokio darbo. Mažiau sekinantis darbas pastebimai palengvino gyvenimą, šeima kiek prakuto – išgalėjo įsigyti karvę, kitų gyvulių.
„Ten bedirbant įsiliepsnojo meilės burbuliukai su Juozu Klioriu, mano tėvu, ir atsiradau aš“, – šypsosi Juozas.
ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Pasak J. Kliorio, likimo ironija, kad mama su vaikais ir jo tėtis į tremtį buvo vežami tame pačiame ešelone. Jo senelis – tėčio tėtis – mat irgi turėjo apie 25–30 hektarų dirbamos žemės. Sūnų užaugino labai darbščiu, sąžiningu žmogumi.
„Važiavo tame pačiame ešelone ir nežinojo, kad šalia važiuoja būsima žmona. Dievas suvedė juos abu į tą patį ešeloną, Dievas lėmė, kad abu paliko tame pačiame mieste“, – pasakoja buvęs tremtinys.
Iš Sibiro Juozas su tėvais grįžo 1956-ųjų pavasarį. Jo broliai ir seserys dar liko baigti mokslų, taigi užtruko dar apie porą metų.
„Manau, ištverti gali tik tvirto charakterio, tvirtos moralės žmogus. Tokia buvo mano motina.“
J. Klioris
Pasak J. Kliorio, grįžusiųjų niekas nelaukė su dūdų orkestru: norinčiųjų oficialiai priglausti tremtinius nebuvo, o be registracijos negalėjai dirbti.
„Prisiregistruoti buvo neįmanoma – juk buvome didžiausi išdavikai“, – sako jis.
Į nuosavus namus taip pat niekas neįleido. Ten jau buvo kolūkio „Pirmūnas“ kontora, kitame gale namo gyveno tuometinio kolūkio pirmininko šeima. Tad tikriesiems sodybos šeimininkams teko glaustis gretimame kaime buvusioje arklidėje.
ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
J. Klioris sako, jog nuodugniai analizuojant mamos gyvenimą akivaizdu, kad ji – didvyrė.
Iš pradžių likusi viena su keturiais mažamečiais vaikais, o paskui su jais atsidūrusi atšiauriame Sibire, ji ne tik atžalas išmaitino, bet ir siekė, kad jos baigtų mokslus.
Parvykus į Lietuvą laukė darbas kolūkyje, kuris irgi nebuvo lengvas. Kaip pasakoja Juozas, važiuodavo per laukus traktorius ir iš jo keturi stambūs vyrai versdavo į krūvas mėšlą. Einančios iš paskos moterys tą mėšlą turėdavo išbarstyti – ir taip plušėdavo po 8–9 valandas per dieną.
Vėliau mama pradėjo dirbti melžėja, tačiau gyvenimas ne ką tepalengvėjo. Pasak J. Kliorio, reikėdavo ne tik pamelžti rankomis 20 karvių, pieną supilti į bidonus (ir taip – tris kartus per dieną), bet ir atvežtą pašarą sukrauti į ėdžias.
O grįžusios į namus, moterys dar apeidavo ir nuosavą ūkį.
J. Kliorio tėtis mirė 1961-aisiais, kai jam tebuvo septyneri, tad moteris antrąkart liko našlė.
„Toks buvo kaimiečio gyvenimas – žiaurus ir negailestingas. Nežinau, kaip žmonės iškentėjo. Gal Dievas davė mamai gerą sveikatą? Juk dar patyrė ir tokius gyvenimo smūgius. Manau, ištverti gali tik tvirto charakterio, tvirtos moralės žmogus. Tokia buvo mano motina“, – J. Klioris sako, kad mama po tiek vargų mirė sulaukusi 88-erių.
Pasak J. Kliorio, mama labai stengėsi, kad ir jis pats mokytųsi, įstotų į Žemės ūkio akademiją ir dirbtų lengviau nei ji. Kaip pavyzdį rodydavo savo rankas išsiklaipiusiais sąnariais.
Jis iki šiol mena motinos žodžius, raginančius ne dejuoti, o mąstyti, ieškoti išeities.
„Dejavimas yra tragedija. Vadinasi, šioje žemėje nieko nebesugebi, viskas slysta iš tavo rankų. Reikia galvoti, mąstyti, daryti“, – sako buvęs tremtinys.
Juozo Kliorio įsitikinimu, mūsų tėvų ir senelių kartoms reikėjo ypatingos tvirtybės – juk teko išgyventi ne tik tremtį, bet ir sunkumus, laukusius sugrįžus iš jos. ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Grįžę iš tremties, Juozas su mama vieną vakarą buvo nuėję į senuosius šeimos namus. Tik prieiti negalėjo – aplink viską juosė vielinė tvora.
„Mes negalėjome net prisiliesti prie slenksčio, pažiūrėti, kaip atrodo viduje. Kai kurie klojimai jau buvo nugriauti, o sode, kuriame augo 60 medžių, pavasarį ganėsi kolūkio karvės. Žmogui, kuris kūrė savo gerovę, pamačius tokį vaizdelį, gali širdis vietoje iškristi“, – J. Klioris sako, kad mama atlaikė ir tokius smūgius.
Bet istorijos ratas apsisuko ir dabar jis gyvena namuose, kurie kadaise buvo iš šeimos atimti ir tebesaugo patirtų netekčių skausmą.
Anot J. Kliorio, mama pasakojo, jog tremiant valdžios pakalikai į sodybą atidardėjo vežimais ir, dar tebesant šeimininkams, rišosi prie jų arklius, karves, stvėrė kitus gyvulius. Krovėsi šeimos turtą. Gerokai vėliau jam ir pačiam teko proga išvysti liudijimus apie neva konfiskuotą turtą. Dokumentuose buvo įrašyta karvė, arklys ir 8 vištos. Apie tai sužinojusi mama patyrė šoką.
„Juk absurdas: karvių buvo dvylika, arklių – aštuoni ar devyni“, – vardija J. Klioris, neabejojantis, jog šeimos turtas tiesiog buvo išgrobstytas, o ne perduotas kolūkiui.
Bet, sako pašnekovas, sovietmečiu būta visko. Ir pats gyvenimas dažnai panėšėjo į absurdą.
Pavyzdžiui, jis, būdamas 12–13 metų berniokas, ruošėsi priimti Sutvirtinimo sakramentą. Tačiau Panevėžyje kažkodėl to nebuvo galima padaryti, tad teko važiuoti į Kauno baziliką. Sunkvežimį kaimo vaikams rizikuodamas savo karjera tuomet skyrė pats kolūkio pirmininkas.
„Mama buvo labai religinga ir mums skiepijo katalikybės jausmą, – prisimena tikėjimo svarbą šeimai J. Klioris. – Nebuvo tų metų, kad nevažiuotume į Krekenavą, Žolinės atlaidus, į Naujamiestį Šv. Onos atlaidų. Velykos, Kalėdos buvo švenčiamos.“
Savo pirmąją knygą buvęs tremtinys skyrė mamai Pranciškai. P. ŽIDONIO nuotr.
Išleidęs pirmąją knygą apie tremtį, J. Klioris renka medžiagą naujai. Šioje sako norintis papasakoti apie mamą, Prancišką Kliorienę, – kad anūkai, proanūkiai pažinotų ir prisimintų.
Pasak buvusio tremtinio, gyvenime ką nors reikia palikti. Giminės sodyba, praeis metai kiti, gali ir sugriūti. O knyga – paminklas šeimai – išliks ir tarp griuvėsių.
„Reikia džiaugtis gyvenimu, kol gyvename. Kad nepasikartotų tai, kas buvo. Pagalvokite, 350 tūkstančių žmonių išvežė be jokio teismo, be nieko. Už ką?“ – klausia J. Klioris, ir dabar, jo teigimu, dar susiduriantis su individais, pateisinančiais tremtį.
„Laimė, kad atėjo nepriklausomybė, nes tas tremtinio – liaudies priešo, bandito – šleifas būtų perėjęs mano vaikams. Jie būtų turėję problemų su mokslais, įsidarbinimu, – sako buvęs tremtinys. – Dabar jie – nepriklausomi laisvos Lietuvos žmonės. Jiems žymiai lengviau 
mokytis, gyventi, kurti, daryti karjerą. Aš buvau tremtinys. Dirbau viename kolūkyje, kitame ir buvau kaip ir nepageidaujamas, nes juk didžiausias liaudies priešas, baisus žmogus.“
