-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Guvių senjorų pora sako nebesitikėjusi sulaukti gruodžio 8-osios – dienos, kurią sumainė žiedus. Tad deimantinis bendro gyvenimo jubiliejus su artimaisiais, giminėmis bei bičiuliais švęstas gražią vasarą. Tačiau ir dabar, gruodį, netrūko jiedviem sveikinimų, deimantiniai sutuoktiniai sveikino ir vienas kitą.
„Parėjo vyras su didžiule Kalėdų gėle puansetija, įteikė ją man ir sako: „Dėkoju už 60-ies metų kantrybę“, – braukdama jaudulio ašarą pasisakė Donata.
Ji prisipažino pati nė nesugalvojusi, už ką padėkoti Algirdui, – dėkojo už laimingą gyvenimą kartu.
„Man atrodo, dabar nemažai sudaromų santuokų paremtos iliuzijomis. Nuotakos tikisi lengvo, laimingo, nerūpestingo gyvenimo. Galvoja, kad vyrai jomis tik žavėsis, puoš, puoselės, o pačioms tereikės būti gražioms. Jaunuoliai, manau, irgi nepaleidžia iliuzijų, kad aitvarai jiems neš turtus. Iš tiesų gyvenime reikia labai daug dirbti, rūpintis vienam kitu, o kito labui neretai turi atsisakyti savo įgeidžių, savosios gerovės“, – gyvenimiška patirtimi dalijasi D. Paukštelienė.
Prieš šešias dešimtis metų ji, būdama jauna mokytoja, tekėjo už metais vyresnio, bet jau spėjusio žmonių pasitikėjimą pelnyti kolūkio pirmininko. Moteris džiaugiasi, kad jai atiteko tikrai rūpestingas, protingas, atsakingas ir labai darbštus žmogus.
„Per tuos vyro darbus retai jį matydavau namuose. Nesyk esu pajuokavusi, kad nors gyvename nedideliame kaime, jaučiuosi lyg būčiau ištekėjusi už jūrininko, kuris tik kada ne kada parplaukia namo“, – šypsosi D. Paukštelienė.
Tą girdėdamas sutuoktinis tarsi pasiteisina: pirmininkui, kaip ir kiekvienam vadovui, savo pavyzdžiu reikia įkvėpti žmones darbams, o ne parodyti pirštu, ką šiems dirbti.
„Tad ir būdavau nuolat tarp dirbančių žmonių, tardavomės, aiškindavomės, ko imtis, ką padaryti, kad visiems būtų geriau, ūkis klestėtų, patys prasigyventume“, – sako senjoras.
Algirdas ir Donata Paukšteliai. P. Židonio nuotr.
Smalsu, kurgi Donata pirmąsyk pamatė Algirdą.
„Tai aš ją pamačiau, pakviečiau šokti, o po kiek laiko pakviečiau rinkti žibučių“, – draugystės pradžią mena Algirdas.
D. Paukštelienė prie vyro prisiminimų priduria, kad jaunystėje jiems teko dalyvauti vaišėse. Užgrojus armonikai, kaimo troboje prasidėjo šokiai. Donata svečiavosi su kita gražuole ir linksmuole mokytoja, jodvi tuomet kartu ir gyveno. Kai prasidėjus šokiams pamatė link jų einantį jaunąjį kolūkio pirmininką, pamanė, kad šis pakvies šokti josios draugę.
„Bet pakvietė mane. Pamenu, dar pagalvojau, kad gražuolės mano draugės pirmininkas šokdinti neišdrįso“, – sako D. Paukštelienė.
Dabar jau deimantiniu tapęs jos vyras tikina: Donatos draugė jo dėmesio tikrai nepatraukė. Akis užkliuvo, o po to ir širdis palinko į ją, būsimą žmoną.
„Kad patinku Algirdui, supratau, kai visi trys – aš, toji draugė ir jis, nuėjome į mišką rinkti žibučių. Pririnkęs puokštelę, Algirdas ištiesė ją man“, – šypsosi D. Paukštelienė.
Po to ėjo graži jųdviejų jaunystės vasara, o žiemą įvyko, kaip abu mena, itin smagios vestuvės su begale svečių.
Šeima susilaukė pirmagimės Reginos, po to gimė Asta, paskutinioji jų į gyvenimą pašaukta – Aušrytė. Pirmagimė ir pagrandukė Paukštelių dukros gyvena Lietuvoje, Asta – Anglijoje. Dukros tėvus pradžiugino penkiais anūkais.
Donata ir Algirdas sako gyvenantys be santuokos sakramento. Ir ne todėl, kad tuokiantis jis buvo kolūkio pirmininkas, ji – pedagogė, o tokiems specialistams sovietmečiu tuoktis bažnyčioje būtų reikėję paslapčia.
„Dievu mes tikime, džiaugiamės, kad jis laimina ilgą mūsų santuoką ir visą mūsų gyvenimą. Bet taip jau išėjo, kad kunigas mano tėvų šeimą yra nuskriaudęs, tad į bažnyčią nevaikštome“, – neslepia D. Paukštelienė.
Ji papasakojo skaudų savo vaikystės įvykį, išgirstą iš tėvų. Augo ji kaime netoli Karsakiškio, Panevėžio rajone.
Visą straipsnį skaitykite gruodžio 10 dienos (šeštadienio) „Panevėžio balso“ laikraštyje.
