A. Badshah nuotr.

Pakistaną pažino iš arti

Panevėžietė Aurelija Badshah juokauja ištekėjusi už trijų vyrų: vienas jų savaitgaliais šeimai kepa šašlykus ir pjauna žolę sode, kitas – verslininkas keliolika milijonų turinčiame Pakistano mieste Karačyje, trečias – griežtų tradicijų besilaikantis musulmonas. Ir pati žmona per 17 metų tokios santuokos išmoko įsikūnyti į skirtingus moters vaidmenis tiek Lietuvoje, tiek mylimojo gimtajame Pakistane.

„Mes, moterys, čia tik gaminame valgyti ir plepame. Sėdime namuose, į gatves ir parduotuves vaikščioti vengiame. Tai daro tik vyrai arba vaikai. Pačios į viešumą išeiname tik prisidengusios galvas ir veidus, – apie įprastą gyvenimą Ningolai kaime, Pakistano šiaurėje, netoli sienos su Afganistanu, papasakoti sutiko jame apsistojusi panevėžietė Aurelija Badshah.

Ji su trimis vaikais šiuo metu sunkią akimirką palaiko draugiją savo anytai, neseniai palaidojusiai vyrą.

Nelaimės ištiktą pakistanietę taip pat guodžia jos dukra su keturiais vaikais.

„Vyro gimtasis kaimelis kalnuose ir aplink esanti provincija seniau buvo atskirai nuo Pakistano ir turėjo savo karalius. 2007 m. šias vietas porą metų laikė užėmę talibai. Vėliau Pakistano armija atsiėmė savo kraštus ir dabar čia gyvenimas teka ramiai“, – pasakoja Aurelija.

Savo namuose Karačyje Aurelija Badshah pomidorus augina ant namo stogo. Asmeninio albumo nuotr.

Lemtinga pažintis Danijoje

Talibano okupaciją išgyveno ir pati panevėžietė, pabandžiusi aplankyti vyro gimtinę praėjus ketveriems metams po savo vestuvių su pakistaniečiu Umaru Badshahu. Jiedu, skirtingų kultūrų atstovai, susitiko ir įsimylėjo Danijoje, kur abu studijavo.

„Pakistane tėvai labai stengiasi vaikus išmokslinti, tuomet šie ateityje gali tikėtis gero darbo ir atlyginimo. Pakankamai uždirbdami jie paskui gali ir tėvams padėti. Nuo 3–5 metų vaikai eina į paruošiamąsias klases, kad vėliau galėtų mokytis privačiose gerose mokyklose. Jose dėstoma pagal Kembridžo programą. Matematika 9–10 klasėse yra tikrai sudėtingesnė nei Lietuvos mokyklose. Vėliau net vidutiniškai besiverčiančios šeimos stengiasi išsiųsti vaikus mokytis į užsienį“, – pasakoja Aurelija.

Jos vyras užaugo šešių vaikų šeimoje. Viena jo seserų – mokyklos direktorė, puikiai kalba angliškai. Mokosi ir Umaro dukterėčios, pasirinkusios zoologijos, fizikos, medicinos ir kitas studijas.

Šiais laikais Pakistane moterys, anot Aurelijos, dirba gydytojomis, mokytojomis, valstybės tarnautojomis, o didmiesčiuose – fabrikuose, biuruose.

Aukštasis mokslas Pakistane kainuoja apie 1000–7000 dolerių, bet norinčių studijuoti netrūksta. Nemokamai valstybiniuose universitetuose leidžiama studijuoti tik nedidelei daliai labai gerai besimokančiųjų.

Aurelijos vyrą prieš daugelį metų tėvai išleido mokytis į Bangladešą, Malaiziją, vėliau jis išvyko siekti elektronikos magistro diplomo į Daniją. Gabus studentas gavo stipendiją ir už mokslą mokėti nereikėjo.

Studijuoti į Daniją pagal mainų programą atvyko ir panevėžietė.

Skirtingų tautų atstovų pora susitiko ir vienas kito paleisti nebenorėjo, nors islamą išpažįstančio jaunuolio šeima sūnaus širdies pasirinkimui ilgai prieštaravo ir įvykusiai santuokai nepritarė.

Tėvai neapsidžiaugė

„Susituokėme 2004-aisiais Lietuvoje. Turime namus Panevėžyje. Iš pradžių vyras dirbo Vilniuje, bet po keleto metų gavo pasiūlymą persikelti dirbti į įmonės atstovybę Pakistane, Karačyje. Taip ir gyvename – tarp dviejų valstybių“, – sako Aurelija, dažnai apsilankanti sutuoktinio tėvynėje.

Karačis – didžiausias Pakistano miestas, turintis maždaug 15 mln. gyventojų. Ilgą laiką jis buvo šios gana jaunos šalies sostinė. Kaip atskira valstybė, Pakistanas sukurtas 1947-aisiais, padalijus buvusią Britanijos Indiją.

Iki tol per visą istoriją šalies teritorija buvo svarbi zona tarp dviejų civilizacijų– indų rytuose ir persų vakaruose.
Aurelija Badshah pirmą kartą sutuoktinio Umaro namus aplankė tik po ketverių metų santuokos.
„Mūsų vestuvėmis nesidžiaugė nei mano tėvai, nei uošviai, bet mes susituokėme“, – teigia sutuoktinio išpažįstamą islamą priėmusi panevėžietė.

Aurelijos vyras norėjo savo atžalas auginti pagal savo religiją, tad naujo tikėjimo tiesų sutiko mokytis ir žmona.

Su šia religija Aurelijai teko priimti ir visas kitas pakistaniečių taisykles. Jos europietėms nėra tokios suprantamos, bet, tikina A. Badshah, nėra ir tokios siaubingos, kaip galima susidaryti įspūdį turint mažai žinių apie Pakistaną.

Pakistano peizažas vertas gražiausių žodžių. Panevėžietei Aurelijai ypač patinka kalnai, kuriais dar neseniai bijodavo keliauti.

Tradicijos laisvėja

„Pasakojama, kad pakistaniečiai draudžia mergaitėms mokytis. Aš ir pati vyrui iki santuokos kalbėjau, ar jis manęs neuždarys ir neatims vaikų. Bet iš tikrųjų nėra taip“, – prisipažįsta panevėžietė.

Anot jos, Umaras tik stebėdavosi tokia baime ir sužadėtinei tvirtindavo, jog ši per daug prisiskaičiusi nesąmonių.

„Čia, vyro gimtajame kaime, mamos išrenka žmoną sūnui. Man įdomu paskui stebėti anytos ir marčios santykius. Juk pati anyta ją išrinko. Tačiau Karačyje jau yra kitaip, didmiestyje jaunimas susipažįsta ir tuokiasi laisva valia“, – pasakoja A. Badshah.

Istorijų, kad Pakistano kaimuose mergaitės gali būti tėvų nužudytos už nedorą elgesį, panevėžietė tvirtina negirdėjusi. Nebent, jos nuomone, tokie dalykai vyksta neturtingų ir nemokytų žmonių sluoksniuose.

Namus tvarko tarnaitės

Visgi Aurelijai Pakistane tenka kone kas dieną sutikti vargingai gyvenančių merginų, nelankančių mokyklos. Vidutiniškai gyvenančiose šeimose įprasta samdyti tokias pagalbininkes buityje: jos išplauna indus, sutvarko drabužius, kambarius, iššluoja kiemus, gamina valgį.

„Tokios pagalbininkės samdomos mieste. Ten namų tvarkyti ateina ir paaugliai berniukai“, – pasakoja Aurelija.
Dabar jos tokia tvarka nebestebina. Bet kai pirmą kartą aplankė uošvius, įspūdis buvo kitoks.

„2007-ųjų lapkritį pirmą kartą vykom į vyro tėvynę. Tą dieną, kai išlipom iš lėktuvo Karačyje, buvo paskelbta komendanto valanda – užėjo talibai. Tris savaites blaškėmės po Pakistaną. Su tėvais susitikome Pešavaro mieste. Paskui ne kartą lankiausi vyro gimtajame Ningolai kaime. Užsieniečių talibai nepraleido per postą, bet užsidengdavau galvą ir pareigūnai manęs netikrindavo. Ten tokios taisyklės, kad moterų tikrinti negalima“, – pilnas nerimo keliones prisimena panevėžietė.

Klimatas ne džinsams

Pakistano peizažas, pasak panevėžietės, vertas gražiausių žodžių. Jai ypač patinka kalnai, kuriais dar neseniai bijodavo keliauti, nes keliai driekiasi tik stačiais serpantinais. Dabar daug kur nutiesti tuneliai ir keliai tapo patogesni bei saugesni.

Karačyje šeimos namai tėra vos už poros kilometrų nuo jūros.

Paklausta, ar padoru moterims mėgautis paplūdimio malonumais, Aurelija juokiasi, kad bronzos spalvos oda graži tik Europoje. O Pakistane vertinama balta, tad ir moterys į jūrą brenda apsirengusios. Ne išimtis ir Aurelija.
Visgi yra įrengtos atskiros zonos moterims, kur jos gali degintis su maudymosi kostiumėliais.

„Kai lankomės Pakistane, visa mūsų šeima rengiasi pagal vietos tradicijas. Vyras su džinsais niekada nevažiuoja pas tėvus. Aš dengiu plaukus. Ir moteriškų drabužių mada kaime čia tokia pat: plačios kelnės, tunika ir šalis ant galvos“, – kalba A. Badshah.

Didmiestyje laisvės kur kas daugiau, bet pats vietos klimatas verčia rinktis laisvesnius apdarus.

„Šiuo metu Karačyje naktį temperatūra siekia 18 laipsnių šilumos, o dieną apie 25. Vasario pabaigoje turėtų sušilti iki 30 laipsnių. Prakaitas lašais nuo veido varva“, – juokiasi panevėžietė.

Šiuo metu ji labai toli nuo šeimos namų Karačyje. Mat vyro gimtasis Ningolai kaimelis, kur gyvena Aurelijos anyta, nuo didmiesčio nutolęs maždaug per 1800 kilometrų.

Tolumoje, kalnų papėdėje, matyti panevėžietę vedusio Umaro gimtasis Ningolai kaimas. A. Badshah nuotr.

Pirmas kartas šokiravo

Tradiciškai rengtis vis dar privalu Pakistano kaime, kur dabar dienas ir leidžia Aurelija. Tačiau ir klimatas kalnuose kitoks – dienomis šyla iki 15 laipsnių šilumos, o naktimis termometro stulpelis vos siekia nulį.

„Kai pirmą kartą atvažiavau į kaimą pas uošvius, man buvo šokas, kad kambary šalta kaip lauke. Aš tik batus nusiaviau ir ėjau miegot nenusirengusi. O vietiniai basi aplink vaikščiojo“, – mena marti iš Europos.

Pakistane būstai visai nešildomi. Nėra netgi krosnių.

Aurelijos vyro gimtajame Ningolai kaime namų virtuvės viduryje kūrenamas laužas, ant kurio kepama duona. Aplink jį visi ir susiburia pasišildyti.

„Kai lauke ir viduje panaši temperatūra, ilgainiui kūnas pripranta. Bet man mieliau ten, kur yra šildoma“, – pasakoja panevėžietė, „Sekundės“ žurnalistei surengusi virtualią ekskursiją po anytos namus.

Nors jie kalnuose, bet nėra atskirti nuo pasaulio. Su vaikais paviešėti atvykusi Aurelija turi internetą. Naujosios technologijos leidžia jos vaikams nuotoliniu būdu mokytis Šiaulių mokyklose. Panevėžyje, teigia moteris, tokios galimybės švietimo įstaigose ji nesurado.

„Į Pakistaną išvykome paviešėti trims mėnesiams. Bet prasidėjo pandemija ir mūsų kelionė prasitęsė daugiau nei metus. Atlaisvėjus karantinui, grįžom į Lietuvą, o dabar vėl reikėjo važiuoti pas anytą, ją palaikyti po netekties“, – pasakoja A. Badshah.

Pakistano kaimuose dar dažnai vaikų šeimos gyvena kartu su tėvais. Sūnus gauna kambarį gimtuosiuose namuose ir į jį atsiveda žmoną.

A. Badshah nuotr.

Gausios ir ilgos vaišės

Sodyba, kurioje dabar vieši Aurelija, gana nemaža. Čia yra kiemas ir du gyvenamieji namai: vieni šeimininkams, kiti svečiams.

Pastaruosiuose susirenka paplepėti vyrai. Jie čia susėda lauko terasoje, kur gausiai vaišinasi.

Moterys lieka pagrindiniuose namuose. Jos irgi mėgsta svečiuotis.

„Kaime svečius šeimininkai visada vaišina žemės riešutais, labai saldžia arbata su pienu. Jei užeinam pietų, tai sėdim ir laukiam, kartais tenka net nusnausti, kol paruoš maistą“, – šypsosi A. Bashah.

Anot jo, svečiuose niekas neskuba. Šeimininkės dengia stalą, patiekia sausainių su arbata, paskui vaisių. Pačios jos nevalgo, o kol paduoda stipriau užvalgyti, pakalbina viešnias.

„Mūsų stalas – staltiesė ant žemės. Šiandien pas mus buvo svečių, tad viešnios valgė terasoje, o mes, to namo moterys, virtuvėje“, – priduria Aurelija.

Pakistano įprasta kaime važiuojant į svečius nuvežti porą gyvų vištų. Jas šeimininkai tuoj pat ir paruošia atvykėlių stalui.

Ir šaltuoju metu pakistaniečių daržuose dar galima rasti įvairių gamtos gėrybių. Aurelijos anytos kieme dabar dera česnakai, vaisius veda citrinos.

„Jie labai mėgsta cukinijas, net ir jų lapus valgo. Įdomus patiekalas: smulkiai supjaustomi dobiliukai, rapsų lapai ir špinatai. Apvirti jie patiekiami su ryžiais ir duona“, – vieną Pakistano tradicinės virtuvės receptą pateikia Aurelija.

Daugiakalbėje šalyje – lietuviški žodžiai

O štai Pakistano megapolyje Karačyje į namus užsukusiems svečiams patiekiami net keli patiekalai. Jie visada būna karšti, ką tik išvirti, iškepti.

Šiame milžiniškame mieste Aurelijos vyras dirba lietuviška produkcija prekiaujančioje įmonėje. Umaras gerai moka lietuvių kalbą, keletą lietuviškų žodžių iš jo yra išmokę ir kolegos.

„Umaras yra išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą, Konstitucijos egzaminą. Su mano tėvais jis kalbasi lietuviškai. Aš išmokau keletą pašto kalbos žodžių, keletą – urdų. Pastaroji kartu su anglų kalba yra valstybinės. Jomis šnekama Karačyje, o vyro kaime – tik pašto“, – daugiakalbėje šalyje apsiprato Aurelija.

Ningolai kaime, priešingai nei didmiestyje, panevėžietei, kaip ir kitoms moterims, negalima vairuoti automobilio. Dėl to ji nesijaučia pernelyg nuskriausta. Mat vairavimo kultūra Pakistane ypatinga – čia retai kas laikosi kelių eismo taisyklių.

Trys vyrai

Griežčiau jos elgesį kaime stebi ir sutuoktinis Umaras.

„Galima sakyti, esu ištekėjusi už trijų vyrų. Vienas jų – kaip tikras lietuvis mielai kepa šašlykus, kieme pjauna žolę. Tačiau Pakistane Umaras to nieku gyvu nedarytų. Karačyje jis geriau pasikvies padėti jaunesnį giminaitį. O kaime viskas tampa dar kitaip – čia jau ir aš privalau apsigaubti skarą“, – neslepia Aurelija.

Pakistaniečio ir lietuvės pora kartu jau septyniolika metų ir nė vienas iki šiol nesuabejojo savo pasirinkimu. Vaikų auklėjimo sutuoktiniai nevadina nei lietuvišku, nei pakistanietišku.

„Abu norime, kad vaikai mokytųsi, būtų mandagūs, supratingi, tolerantiški, kad užaugtų geri žmonės“, – tvirtina A. Badshah.