Pilietybės keitimas, pasak A. Blaas, nė vieno nepalieka abejingo. Moteris ir pati dažnai girdinti aplinkinių klausimus, kodėl Austrijos pilietybė jai reikalinga. A. Blaas asmeninio albumo nuotr.

Pakeitusi pilietybę tėvynės neišsižadėjo

Pakeitusi pilietybę tėvynės neišsižadėjo

Austrijoje jau septintus metus gyvenimą kurianti Aušra Blaas ryžosi tam, kas Lietuvoje vis dar vertinama prieštaringai. Moteris neseniai priėmė Austrijos pilietybę. Ir nors nuo šiol Aušra Austrijos pilietė, tačiau tarp šio svarbaus žingsnio ir meilės tėvynei ji nededa lygybės ženklo.

A. Blaas tikina, jog priimta kitos šalies pilietybė anaiptol nereiškia, jog ji savo gimtinę myli mažiau.

„Tiesiog kaip kartais nutinka santykiuose su antrąja puse: nuėjome skirtingais keliais, bet likome gerais draugais“, – šypteli 37-erių moteris.

Aušros emigracijos istorija išties vingiuota. Po aštuonerių metų gyvenimo Vokietijoje ji nuo germaniškos gyvenimo kultūros turėjusi trejų metų pertrauką Lietuvoje.

„Turiu pripažinti, kad nors grįžimas buvo man reikalingas, tačiau ne itin sėkmingas. Germaniškos Vakarų visuomenės man visgi labai trūko“, – sako A. Blaas.

Ji manė Vokietiją pakankamai pažįstanti, tad nusprendė imtis naujų iššūkių kitoje šalyje. Aušra ketino vėl studijuoti. Į internetinės paieškos laukelį įrašiusi vokišką žodį universität ir paspaudusi ant Vienos universiteto nuorodos, suprato, kad šis miestas jai puikiai tinka.

„Nusipirkau bilietą į vieną pusę ir su vienu lagaminu išskridau naujo gyvenimo link. Nusileidus lėktuvui mane pasitiko Vienos miesto moto: „Viena. Dabar arba niekada“ ir kitas: „Viena – miestas visam gyvenimui“. Viena man tikrai tapo gyvenimo miestu“, – tvirtina A. Blaas.


Gyvenimas Austrijoje, anot Aušros, yra tarsi vokiško ir itališko gyvenimo mišinys. Tačiau labiausiai jai imponuoja šios šalies skleidžiama ramybė. A. Blaas asmeninio albumo nuotr.

Integracija užtruko

Nusileidus oro uoste, Aušrą apėmė dviprasmiškas jausmas.

„Austrijoje nekalba vokiškai. Tai tikrai mane nustebino. Austrų kalba tikrai skiriasi nuo vokiečių ir užtruko kelerius metus, kol ausis prie to priprato“, – pasakoja lietuvė.

Perprasti austrų kalbą jai padėjo studijos. Dabar, bent jau Vienoje, kalbos atžvilgiu keblumų moteriai nekyla.

Artimi žmonės A. Blaas jau vos atvykusią įspėjo, kad įsiliejimas į austrų kultūrą pareikalaus ne tik daug laiko, bet ir pastangų.

„Man sakė, kad integracija užtruks maždaug šešerius metus. Tiek metų prireikia netgi patiems austrams, į Vieną atvykusiems iš kito Austrijos kampelio. Daug kas netgi nepritampa. Aš tuo netikėjau ir netgi juokiausi. Bet jie visgi nemelavo“, – pripažįsta A. Blaas.

Sava ji iš tiesų tikina pasijutusi tik po ilgo laiko. O tuomet pateikusi pareiškimą Austrijos pilietybei gauti.

„Pilietybė man suteikia labai didelį tiek vidinį, tiek išorinį saugumą. Tačiau pilietybės pakeitimas nėra savaime suprantamas dalykas. Tai paliečia stipriai ir emociškai“, – neslepia moteris.

Visgi, anot jos, būtų ne itin konstruktyvu keičiant pilietybę išlaikyti nostalgiją.

„Šis jausmas apskritai nėra tinkamas gyvenimo palydovas“, – įsitikinusi Aušra.

Pilietybė suteikė visavertiškumo

Pilietybės keitimas, pasak A. Blaas, nė vieno nepalieka abejingo. Moteris ir pati dažnai girdinti aplinkinių klausimus, kodėl Austrijos pilietybė jai reikalinga. Juk esą gyvename Europos Sąjungoje, turime teisę čia dirbti ir kurti gyvenimą.

„Taip pat visi pridėdavo klausimą, o kas dabar bus su Lietuvos pilietybe? Nors visiems ir taip aišku, kad lietuviškosios man teks atsisakyti. Ir ne tik todėl, kad Lietuva nepriėmė dvigubos pilietybės įstatymo, bet ir dėl to, kad Austrija taip pat leidžia turėti tik vieną pilietybę“, – sako Aušra.

Pilietybė, anot pašnekovės, jai tikrai yra daugiau nei viza. Pastaroji taip pat suteikia judėjimo ir darbo laisvę, o štai dėl pilietybės žmogus tampa visaverčiu demokratinės valstybės piliečiu.

„Man buvo itin svarbu turėti rinkimų teisę. Aš gyvenu čia ir dabar, Austrijoje, o nebūdama jos piliete, rinkimuose negalėjau atiduoti balso, kuris keičia mano pačios gyvenimą. Tai man teikė neįgalumo jausmą“, – aiškina Aušra.

Svertų šiame pasirinkime turėjo ir kasdieninio gyvenimo iššūkiai: įvairių institucijų, įsikūrusių Lietuvoje, lankymas.

Rugpjūčio pabaigoje A. Blaas viena ketina skristi į konferenciją Bankoke. Jei iškiltų problemų, turėdama Austrijos pilietybę, kaip ir jos vyras, galėtų jas spręsti daug paprasčiau.

„Jaučiuosi saugiau žinodama, kad įvykus kokiam nors nelaimingam atsitikimui manimi pasirūpintų Austrija bei mano vyras, jis galėtų tvarkyti visus reikalus. Kitu atveju kas ir kaip manimi rūpintųsi? Man tai pasirodė pernelyg sudėtinga“, – sako Aušra.

Atvykėlių lengvai neprisileidžia

Emigrantės kelias Austrijoje nebuvo lengvas. A. Blaas tikina savo kailiu patyrusi, jog užsieniečiui pritapti čia sudėtinga. Netgi labai. Tačiau kaip ir daug kur, taip ir ten parodžius iniciatyvą ir susidomėjimą šalimi bei jos kultūra ledai tirpsta greičiau. Sunkiausia, pasak Aušros, tiems, kurie nė nesistengia pramokti kalbos.

„Ne taip svarbu, jog žmonės nesusikalbės parduotuvėje ar institucijose, bet kur kas svarbiau, kad jie užsitrauks vietinių rūstybę. Man atrodo, kad austrai jų kalbos nemokėjimą priima labai asmeniškai, nors veikiausiai kiekviena tauta labiau mėgsta tuos emigrantus, kurie rimtai integruojasi į tos šalies gyvenimą“, – svarsto A. Blaas.

Vietiniai, anot Aušros, yra uždari ir patekti į jų ratą nėra lengva.

„Sakyčiau, netgi labai sunku. Su viena lietuve drauge juokaujame, kad mūsų gyvenimo Vienoje moto: „Viena Vienoj“. Nors aš pažįstu begalę įvairių žmonių, tačiau kol draugystės sušilo, užtruko labai ilgai“, – pasakoja emigrantė.

Dar vienas pirmųjų įspūdžių Austrijoje, lydintis Aušrą iki dabar, yra vyrų dominavimas šioje šalyje.

„Jų iš tiesų yra daugiau nei moterų. Pradžioje bendrauti su vyrais man buvo netgi lengviau. Jie mane kalbino ir tebekalbina gatvėje, o tai vietiniams tikrai kelia nuostabą, mat šiaip vieniečiai yra uždari ir stengiasi išlaikyti atstumą“, – patirtimi dalijasi lietuvė.

Aušra juokiasi prisiminusi, kaip prieš keletą dienų jiedviem su vyru kraunant į mašiną daiktus, pravažiuojantis vairuotojas sustojo ir jos sutuoktiniui leptelėjo, jog šis šalia savęs turi labai gražią moterį, kuri švyti iš toli.

„Mano vyras sutriko, o aš tik nusijuokiau. Man tai tikrai dažnai nutinka. Tik dabar aš pati dažniau būnu „vienietiškos“ nuotaikos ir priimu kaip privačios erdvės pažeidimą“, – juokiasi A. Blaas.

Emigrantės kelias Austrijoje nebuvo lengvas. A. Blaas tikina savo kailiu patyrusi, jog užsieniečiui pritapti čia sudėtinga. Netgi labai. A. Blaas asmeninio albumo nuotr.

Prisijaukino Vieną

Apie vieniečius ir Vieną sukurta labai daug posakių, prirašyta knygų bei pastatyta spektaklių, kurie lyg pirštu beda tiesiai į šios šalies kultūrinius ypatumus. Pavyzdžiui, rašytojas Alfredas Polgaras yra pasakęs: „Vienos kavinėse sėdi žmonės, kurie nori būti vieni, bet tam jiems reikia žmonių“. Arba kompozitorius ir poetas Georgas Kreisleris yra pastebėjęs: „Kokia graži būtų Viena be vieniečių“. Aušra tvirtina, jog visame tame yra tikrai labai daug tiesos.

„Vieniečiai turi savybę nuolatos burbuliuoti, būti nepatenkinti, išlaikyti atstumą, žiūrėti iš aukšto. Ir visgi aš visas šitas savybes su laiku pamilau ar tiesiog prisijaukinau. Mat aš tikrai turėjau laiko ir noro stebėti kasdieninį vieniečių ir apskritai austrų gyvenimą. Tai iš tiesų išskirtinė šalis bei tauta“, – mano pašnekovė.

A. Blaas svarsto, kuriuo gi momentu pati pradėjusi kitu žvilgsniu žiūrėti į Vieną ir Austriją.

„Tas savotiškas nesvetingumas pradėjo patikti. Atsiribojimas nuo paviršutiniško bendravimo man padėjo augti ir suvokti, kas esu, ko noriu ir kur einu. Kokia kryptimi noriu pakreipti savo gyvenimo vagą. Austrija, galbūt labiau Viena, mane labai sustiprino kaip žmogų“, – atvira moteris.

Tradicijas stengiasi išlaikyti

Aušra įsitikinusi, jog tiek austrų, tiek lietuvių mentalitetai labai panašūs. Tik keletą skirtumų diktuoja šių dviejų šalių istorija. Anot jos, ir lietuviai, ir austrai yra patriotai, kiek konservatyvūs.

„Lietuviai, žinoma, neturi imperijos paliktos didybės ir kartu traumos. Vienoje šitiek ponų, grafų ir didybės, o jų vilos išsibarsčiusios po gražiausius Austrijos slėnius“, – pasakoja emigrantė.

Ji svarsto, kad ir pačios identitetas, tiksliau, charakteris, niekada nebuvo itin lietuviškas.

„Įvairiuose tarptautiniuose jaunimo susitikimuose niekad nebūdavau automatiškai priskiriama Lietuvai, labiau Pietų šalims. O pati geriausiai jaučiausi Izraelyje. Kažkodėl ten jutau, tarsi būčiau savoje žemėje. Labai įdomus ir dar neištirtas jausmas. Ten net vietiniai mane kalbino kaip savą. Netgi pasų kontrolę su lietuvišku pasu perėjau kaip su izraelietišku“, – šypteli Aušra.

O štai lietuvių kalbą ir tradicijas moteris tikina išties puoselėjanti. Nors gyvenant ir dirbant Austrijoje tai yra labai sunku, tačiau, anot jos, tai paskutinė gyva kalbos gija.

Ant austriško Aušros šeimos stalo neretai garuoja ir tradiciniai lietuviški patiekalai – moteris gamina cepelinus, savo vietą ten atranda ir balta mišrainė.

„Tai man yra savotiškas tradicijų laikymasis“, – paaiškina A. Blaas.

Kol mėgaujasi lietuviškais patiekalais, Aušra ausį lepina lietuviška muzika.

A. Blaas sako, jog meluotų, jeigu sakytų esanti nepalaužiama Lietuvos patriotė. Kuo gyvena Lietuvos žmonės, jai ankščiau labai rūpėję, tačiau kai pačios gyvenimas persikėlė į kitą šalį, natūraliai atitolo nuo gimtinės.

„Taip, Lietuvoje likę žmonės, draugai, šeima man rūpi. Tačiau jaučiuosi atitolusi nuo Lietuvos aktualijų. Tiesa, lietuviškas himnas man yra daug artimesnis nei austriškas. Matyt, todėl, kad būdama vos penkerių giedojau jį ant V. Kudirkos kapo“, – svarsto Aušra.

Neįtiko universiteto vadovybei

Šiuo metu Vienoje A. Blaas vadovauja savo gydytojo vyro kabinetui. Jis – šeimos gydytojas, jo specializacija – priklausomybių ligų gydymas. Beje, vadinamas Austrijos kanapių medicinos pionieriumi.

„Mes esame, ko gero, vieninteliai, išrašantys kanabinoidinius vaistus. Nors kolegų palengva daugėja, tačiau jiems dar trūksta žinių ir praktikos“, – sako Aušra.

Būtent todėl lietuvė ėmėsi rengti kasmetinius mokymus gydytojams kanapių tema. A. Blaas galvoje nuolat verda idėjos, tad moteris jau dabar pasvajoja, jog galėtų įrengti kanapių mokymosi institutą. Tam šiuo metu ir atiduoda visas jėgas bei žinias.

Atvykusi į Vieną, Aušra studijavo medicinos universitete – viešosios sveikatos magistrantūroje.

Jos baigiamojo darbo tema turėjo būti būtent apie kanapių gydymo ir daktarų išsilavinimo svarbą.

„Buvau padariusi gydymo kanapėmis studiją, bet, deja, iškilo konfliktas su universiteto vadovybe. Jie neįžvelgė šios srities svarbos ir siūlė man rinktis kitą temą“, – pasakoja A. Blaas.

Toks požiūris jai nebuvo netikėtas – su vyru itin dažnai susiduria su įvairiomis problemomis ir pasipriešinimais kasdieniame darbe. Gaila tik, jog išlaikius visus egzaminus visgi jai nebuvo leista užbaigti universiteto.

„Tačiau principai ir savo idėją gynimas man yra svarbiau“, – nesikremta A. Blaas.

Mėgaujasi gyvenimu

Gyvenimas Austrijoje, anot Aušros, yra tarsi vokiško ir itališko gyvenimo mišinys. Tačiau labiausiai jai imponuoja šios šalies skleidžiama ramybė.

„Iš vienos pusės, tikrai griežta tvarka, iš kitos pusės – atsipalaidavimas. Būtų galima netgi pakeisti lietuvišką posakį: „Ką gali padaryti rytoj, tai ir daryk rytoj“. Kartais man vis dar būna sunku su tokiu lėtumu susitaikyti, bet dažnai juo ir mėgaujuosi“, – sako A. Blaas.

Nors pagrindinė jos gyvenamoji vieta iki šiol buvo Viena, šiuo metu palengva kuriasi visai kitoje Austrijos pusėje – pietuose esančiame kalnų miestelyje prie didingo Milštato ežero.

„Visgi vien miesto man per mažai. Dažnai norisi atitrūkti nuo šurmulio, pravėdinti galvą, sukaupti mintis, atsiriboti nuo žmonių ir tai Karintijos žemėje, kalnų ir ežero apsuptyje man puikiai pavyksta“, – pasirinkimą aiškina A. Blaas.

Milštate moteris tikina atradusi kalnus ir dabar mažais žingsneliais leidžiasi į žygius. Anksčiau ji daug keliaudavo po svečias šalis, tačiau šiais metais mieliau lieka namuose.

„Čia man geriausia. Viskas čia pat vietoje – kalnai, ežerai, kalnų šaltino vanduo. Grožis neapsakomas“, – sako A. Blaas.

Galerija

 

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų