-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
M. Girinskytė aktyviai sportuoja jau devynerius metus. Galimybė keliauti, pamatyti, patirti ir daugybę laiko praleisti gamtos apsuptyje ją taip suviliojo, kad orientavimosi sportas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.
Apie šią sporto šaką šiandien žinome dar palyginti mažai – tai ne antroji Lietuvos religija krepšinis ar daugelio taip mėgstamas futbolas.
Iš Švedijos kilęs ir dažnai mąstymo sportu vadinamas orientavimasis – ne tik fizinė treniruotė. Tokia veikla reikalauja puikaus žemėlapių išmanymo ir gebėjimo rasti sprendimus. Pagrindinė šio sporto idėja – nuo trasos pradžios iki pabaigos su žemėlapiu ir kompasu nustatyta tvarka aplankyti tam tikrą skaičių kontrolinių taškų. Laimėtoju tampa greičiausiai trasą įveikęs sportininkas.
Orientavimosi sportas, anot M. Girinskytės, sporto šaka, neturinti amžiaus cenzo. Tereikia gebėjimo orientuotis aplinkoje, o jį galima išugdyti ir tobulinti.
„Pagrindinis dalykas, ko mums prireikia trasoje – tai kompasas, tos vietovės žemėlapis, punktų pasižymėjimo sistema bei tam tikra apranga. Tikslas yra kuo greičiau užbaigti trasą, kuri yra nupaišyta žemėlapyje“, – pasakoja orientacininkė.
M. Girinskytė yra orientavimosi sporto Lietuvos rinktinės narė, laimėjusi įvairių spalvų medalių Lietuvos čempionatuose, užėmusi aštuntą vietą Baltijos šalių čempionate, 2019-aisiais ji nominuota Panevėžio orientavimosi sporto šakos jaunuoju talentu.
Malvinai trenerė nuo pat pirmų dienų daug aiškino ir mokė orientuotis gamtoje, kartu gilinosi į žemėlapio struktūrą ir žymėjimą, daug dirbo, tad panevėžietei sportininkei ganėtinai gerai sekėsi.
„Man tai buvo įdomu, mokymąsi paversdavome žaidimais, o tai padėjo įsiminti ir užtikrinti žinias“, – sako M. Girinskytė.
Malvina juokiasi, jog orientavimosi sportas ją pavertė ir tikra gamtos mylėtoja bei puoselėtoja. Dabar kiekviena, net menkiausia gamtoje pastebėta smulkmena, suteikia neišmatuojamos laimės.
„Menkas lapelio išsiskleidimas, saulės spindulio blykstelėjimas, paukštelio giesmė manyje sužadina giliausias emocijas, primena, kokia nuostabi gamta ir šis pasaulis. Tai mane žavi ir suteikia prasmę“, – kalba sportininkė.
M. Girinskytė nekenčia rutinos ir pasikartojančių dalykų, o orientavimosi sportas, anot jis, ir yra to priešingybė: niekada nebus tokių pat trasų, žemėlapių ar treniruočių.
„Kiekvienąkart išbėgus į trasą nežinai, kas joje laukia. Skirtingos klaidos, kraštovaizdis ir oro sąlygos sukuria savitus prisiminimus ir išgyvenimus“, – sako sportininkė.
O išgyvenimų šios orientacininkės karjeroje išties daugybė: netikėti susitikimai su įvairiausiais laukiniais gyvūnais, plaukimas per klampias pelkes. Tačiau vienas įvykis Malvinai iki šiol įstrigęs atmintyje ir kaskart jį prisiminusi išgyvena iš naujo. Čekijoje vykusiose varžybose pirmą kartą gyvenime ji pasijuto per plauką nuo didelės nelaimės.
Pasak M. Girinskytės, ten gamta visiškai kitokia nei Lietuvoje: statūs kalnai, uolos, akmenys, šlaitai, savita augmenija. Visa tai, anot sportininkės, labai gražu, bet kartu ir pavojinga. Tąkart Čekijoje bėgant į punktą Malvina pasirinko netinkamą maršrutą. Trauktis jau nebebuvo kur – bijojo sugaišti daugybę varžybose taip svarbaus laiko.
„Pradėjau kopti stačiu akmenuotu šlaitu. Tą akimirką nebuvo jokios minties, kad tai pavojinga ar net baisu, kol nepradėjau slysti žemyn“, – prisimena sportininkė.
Malvina čiupo už kažkokio menko augalėlio, turėdama vilties, kad šis atlaikys visą jos svorį. Sustoti slysti išties pavyko, bet kopti toliau ar leistis žemyn M. Girinskytė negalėjo: kūnas tiesiog sustingo ir nė krust. Situacija dar labiau pablogėjo, kai mergina nusprendė žvilgtelėti žemyn.
„Viskas atrodė labai aukštai ir pavojinga. Staiga žemėlapis išslydo ir pradėjo kristi žemyn. Visa laimė, spėjau jį sugauti. Nežinau kaip, bet pavyko. Keletą minučių stovėjau nejudėdama ir laikiausi tik už augalo, teko sukaupti visą drąsą, kad įveikčiau likusį atstumą iki šlaito viršaus“, – apie įtampos persmelktą akimirką pasakoja Malvina.
Įtampa buvo tokia didžiulė, kad šiaip ne taip pasiekusi viršūnę, M. Girinskytė tiesiog atsigulė ir pabučiavo žemę.
„Taip pragulėjau dar porą minučių. Laikas man nebebuvo svarbus, rūpėjo tik tai, kad likau gyva ir sveika“, – pasakoja orientacininkė, akis į akį susidūrusi su tikru pavojumi.
M. Girinskytė neslepia, jog trasoje sunkiausia save suvaldyti emociškai. Bėgant kyla begalė minčių: Kam tai daro? Kas bus, jei pralaimės? Kaip trasoje sekasi varžovams? Kiek klaidų padarys šiandien? Gal jau sustoti, nes fiziškai labai sunku?
„Su tokiomis mintimis ir klausimais man tenka kovoti kaskart išbėgus į trasą. Svarbu surasti tinkamus argumentus ir atsakymus į sau pačiai užduodamus klausimus, kad tik nepasiduočiau ir nesustočiau. Todėl dažnai po ilgos trasos grįžusi jaučiuosi pavargusi ne fiziškai, o emociškai“, – atvira Malvina.
Svarbiausias varžybų etapas, anot jos, yra pasiruošimas startui. Turi tinkamai nusiteikti ir prisiminti, dėl ko tai darai ir kokia tokios veiklos geroji pusė.
„Svarbiausia prieš startą būti savimi. Tik tada aš jaučiuosi gerai ir galiu savimi pasitikėti. Aš mėgstu pajuokauti, pakalbėti ir atsipalaiduoti. Negaliu vaidinti, kad esu labai susikaupusi ir rimta, nes tokia nesu“, – šypteli sportininkė.
M. Girinskytė neslepia, jog trasoje sunkiausia save suvaldyti emociškai.
M. Girinskytė yra orientavimosi sporto Lietuvos rinktinės narė, laimėjusi įvairių spalvų medalių Lietuvos čempionatuose, užėmusi aštuntą vietą Baltijos šalių čempionate, 2019-aisiais ji nominuota Panevėžio orientavimosi sporto šakos jaunuoju talentu.
Didžiausią motyvaciją Malviną jaučia, kai žino, jog trasoje sutiks dar stipresnių varžovų. Tuomet į priekį veda noras jiems prilygti ir, žinoma, aplenkti.
„Sportuoju dėl nieko kito, tik dėl savęs. Atstovauti savo miestui, šaliai ir jos žmonėms man yra didžiulė garbė ir atsakomybė“, – sako panevėžietė.
Vienas didžiausias siekių M. Girinskytės gyvenime yra nenustoti sportuoti ir skatinti tą daryti kitus. Ji tikisi sukurti šeimą, kuri irgi aktyviai užsiims sportu, propaguos aktyvią gyvenseną, o juk viskas, Malvinos įsitikinimu, priklauso tik nuo mūsų pačių.
Pasak M. Girinskytės, būti profesionaliu sportininku Lietuvoje sunku, ypač orientacininkams. Ši sporto šaka negauna pakankamo valstybės finansavimo, tad dauguma išlaidų tenka mokėti patiems sportininkams iš savo kišenės.
Dauguma jų tobulėti išvyksta į kitas užsienio šalis ir ten įstoja į sporto klubus, kurie gali pasiūlyti didesnį finansavimą ir platesnes galimybes tobulėti.
Nors sportininko dienotvarkė gana įtempta, M. Girinskytė jau įrodė, kad jei labai nori, gali viską.
Malvina – Panevėžio J. Miltinio gimnazijos moksleivė, tad jos prioritetų sąrašo viršuje yra pamokos. Po jų kaip galėdama greičiau skuba į treniruotes.
„Nesvarbu, valgiusi ar nevalgiusi, svarbiausia į treniruotę nueiti. Ji trunka nuo valandos iki dviejų. Stengiuosi treniruotis kiekvieną dieną, nebent pradedu jausti, kad raumenims jau reikia poilsio. Tada pasidarau dienos ar kelių pertraukėlę“, – pasakoja orientacininkė.
Profesionali sportininkė retkarčiais fotografuoja ir jai tai išties puikiai sekasi. M. Girinskytės nuotr.
Sporto ji nepamiršta net savaitgaliais – stengiasi jį padaryti kuo įvairesnį, pakeisti sportavimo aplinką.
M. Girinskytė jau įsitikino, kad mokslą, sportą ir laisvalaikį suderinti išties nėra paprasta. Tenka aukoti vieną arba kitą. Jauna mergina aukoja laisvalaikį.
„Susitikimai su draugais tikrai labai reti. Bičiuliai ir mane gerai pažįstantys supranta ir palaiko. Skųstis neturiu dėl ko – tokį gyvenimą pasirinkau pati. Sportas yra ir mano laisvalaikis, taip aš pailsiu, atsipalaiduoju nuo dienos rūpesčių“, – teigia sportininkė.
M. Girinskytė stengiasi kuo dažniau laisvą laiką praleisti lauke arba gamtos apsuptyje. Joje stengiasi pamatyti, patirti ir sužinoti kuo daugiau. Profesionali sportininkė retkarčiais fotografuoja ir jai tai išties puikiai sekasi.
Gamta, kelionės ir sportas M. Girinskytę džiugina labiausiai. Mergina svarsto, jog gal atrodo kiek savanaudiškai, kad nepaminėjo savo šeimos ir artimųjų, tačiau save laiko savotiškai kitokia nei jie.
„Mūsų požiūris ir prioritetai skiriasi, tad tampa žymiai sunkiau suderinti laisvalaikį“, – sako sportininkė.
M. Girinskytė tvirtina, jog tik dėl orientavimosi sporto tapo tokia, kokia yra. Jis suformavo jos tvirtą asmenybę ir charakterį.
„Patyriau, ką reiškia konkuruoti, varžytis, nepasiduoti, tikėti, kentėti, nusivilti, džiaugtis. Mačiau daugybe gerų ir blogų akimirkų. Taip susiformavo ir mano pasitikėjimas žmonėmis ir jų žodžiais“, – teigia pašnekovė.
Sportas keitė jos požiūrį į gyvenimą, gamtą, žmones ir jausmus.
Sportiniai užsiėmimai M. Girinskytei patiko nuo pat mažų dienų. Pradinėse klasėse aktyviai dalyvaudavo visuose kūno kultūros užsiėmimuose ir sporto būreliuose. Ten ir suprato, kad fiziškai yra tikrai gabi.
Prie viso to prisidėjo ir sporto būrelio mokytojas, nuolat skatinęs ir vis primindavęs auklėtinei, kad ji turi nepasiduoti, siekti aukštesnių tikslų.
„Patyriau, ką reiškia konkuruoti, varžytis, nepasiduoti, tikėti, kentėti, nusivilti, džiaugtis. Mačiau daugybe gerų ir blogų akimirkų. Taip susiformavo ir mano pasitikėjimas žmonėmis ir jų žodžiais“, – teigia Malvina.
Sportinę karjerą Malvina pradėjo dar ketvirtoje klasėje. Viskas vyko spontaniškai, niekada nė nebuvo pagalvojusi ar įsivaizdavusi savęs užsiimant sportine veikla profesionaliu, o juo labiau elitiniu lygiu. Tokių metų vaikui galvoje sukosi tik žaidimai, kvailystės ir draugai.
Tačiau vieną lemtingą dieną, vykstant pamokoms į klasę atėjo žavi ir ramybę spinduliuojanti moteris. Tai buvo orientavimosi sporto trenerė Virgilija Šalkauskienė, visai klasei pristačiusi savo treniruojamą sporto šaką.
„Tuo metu nelabai supratau, apie ką buvo kalbama, bet mano klasės auklėtoja pabaigus šnekėti trenerei pasakė, kad šis sportas labai įdomus ir pati yra jį lankiusi. Sugalvojau ir aš pabandyti, nors neturėjau jokio supratimo, ką reiks daryti“, – pasakoja Malvina.
Su klasės draugėmis M. Girinskytė persimetė keliais žodžiais ir nusprendė kartu nerti į sportą.
„Keista, kad man tuo metu buvo svarbu, jog kažkas eitų su manimi, juk vienai nedrąsu, – juokiasi Malvina. – Pasiėmėme lapelius, ant kurių buvo užrašytas adresas ir treniruočių laikas.“
Mergaitė nerimavo, ar jos pasirinkimą palaikys mama, tačiau pasirodė, jog nerimauti nebuvo ko. Mama be jokių kivirčų ir diskusijų sutiko leisti dukrai nerti į sportą.
„Pamenu, jog buvau labai laiminga, bet kupina nerimo ir nežinomybės. Juk laukė kažkas naujo, nežinomo ir nepatirto! Tai buvo nauja ne tik man, bet ir visai mano šeimai“, – teigia sportininkė.
M. Girinskytė mintimis vis grįžta į tą dieną ir svarsto, kodėl būtent tada, kodėl ne anksčiau, kodėl būtent orientavimosi sportas?
„Tai buvo savotiška lemtis. Anksčiau į mokyklą buvo atėję daugybė kitų sporto šakų trenerių, bet niekada nesusidomėdavau ir net nepagalvodavau, kad pradėsiu sportuoti. O tada net nežinodama, ką veikia orientacininkai, ėmiau ir sutikau“, – stebisi Malvina.
M. Girinskytės manymu, jos pradžia orientavimosi sporte buvo ganėtinai lengva, o tą lėmė gebėjimas lengvai bendrauti su žmonėmis. O ir treniruotės viliojo įdomumu ir įvairove. Tačiau esminiu įvykiu, pakeitusiu viską, tapo vienos pirmųjų varžybų. Tai buvo vidutinės distancijos Lietuvos čempionatas. Tąkart Malvina užėmė trečiąją vietą. Pradedančioji sportininkė gerai nė nesuprato, kokia to reikšmė. O trenerių nesuvaidintos džiugios emocijos liete liejosi.
„Niekada nepamiršiu, kai per apdovanojimus stovint ant pakylos, mano sporto draugė atbėgo su puokšte gėlių ir įteikė, tarsi būčiau laimėjusi pasaulio čempionatą. Nuo tos dienos manęs joks treneris nebūtų nuviliojęs į kitą sporto šaką“, – juokiasi pašnekovė.
M. Girinskytė svarsto, jog už gerą, sportininkui tinkamą genetiką turėtų būti dėkinga mamai ir tėčiui. Iš jų paveldėjo gerą koordinaciją, kuri labai reikalinga tokiame sporte.
„Fiziškai taip pat galiu daug ištverti, greičiu irgi nesiskundžiu. Tad ačiū tėvukams“, – šypteli Malvina.
Nors fiziškai yra labai stipri, M. Girinskytė puikiai žino, kas yra traumos. Jų yra turėjusi nemažai.
Silpnoji orientacininkų vieta yra kojos. Kelis kartus panevėžietei buvo plyšę čiurnų raiščiai, o šiuo metu yra susižeidusi kelį, tai apsunkino pasiruošimą ateinančiam sezonui.
„Bet dabar galiu tobulinti tas vietas, kurios ligi šiol buvo silpnos“, – nenusimena sportininkė.
Malvinos tikslas išlieka toks pat: sunkiai treniruotis ir niekada nepasiduoti, nes tik pastangos ir užsispyrimas gali padėti pasiekti aukštų rezultatų.
Paklausta, kokios pagrindinės taisyklės laikosi, norėdama neprarasti formos ne sezono metu, M. Girinskytė sako, jog svarbiausia visada sau priminti, kodėl to sieki, koks treniruočių tikslas ir ką tai duos.
Jeigu nebūtų pasukusi į orientavimosi sportą, panevėžietė svarsto, jog galbūt būtų sėdusi ant žirgo ar tapusi boksininke.
„Mane visada žavėjo žirgų sportas. Jis mane traukia nuo vaikystės, bet savęs niekad neįsivaizdavau šio sporto entuziaste. Boksas mane žavi jėga, vikrumu ir ištverme, retkarčiais mėgstu pasiboksuoti. Tačiau mane atgraso mintis, kad veidas gali pasikeisti neatpažįstamai“, – sako Malvina.
Juokais paklausta, gal yra suskaičiavusi, kiekgi kilometrų trasoje per visą laiką jau sukorusi, M. Girinskytė tik šypteli: „Niekada nėra kilusi tokia mintis. Įdomu pačiai, bet suskaičiuoti turbūt būtų labai labai sunku.“
