-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Keliauti autostopu po neseniai iš okupantų išvaduotas Ukrainos teritorijas yra rizikinga, tačiau suteikia galimybę kelyje sutikti įdomių žmonių.Pakeliui iš Charkivo į Iziumą per Balaklėją mane pavėžėjo trys vairuotojai ir visi pasitaikė labai įdomūs pašnekovai.
Pirmieji man sustojo geodezininkai iš Poltavos miesto Jurijus ir Oksana. Jiedu dirba privačioje įmonėje, sudariusioje sutartį su Gynybos ministerija. Geodezininkai vyko į Balaklėją atlikti matavimų prie bombų apgriauto tilto prieš imantis jo rekonstrukcijos.
„Važiuojame para vėliau nei išminuotojai. Mes savo darbą galėsime pradėti tik tada, kai jie bus patikrinę teritoriją prie tilto. Ten jau rado kelias minas bei granatas su nutiestomis virvutėmis. Jei už tokios užkliūsi, granata sprogs ir liksi be kojos arba žūsi“, – pasakojo Oksana.
Privažiavome minėtą tiltą Balaklėjoje, ji parodė pievoje įbestus kuoliukus su pririštomis medžiagos skiautėmis, žyminčius išminuotą lauko dalį.
„Tie niekšai visur primėtė daugybę minų ir granatų. Gyventojams uždrausta eiti į miškus grybauti, ganyti gyvulius, o laukuose liko nenuimti kviečiai“, – guodėsi Oksana.
Tilto viduryje žiojėjo dvi sprogimų paliktos maždaug pusės metro platumo skylės. Visgi per tiltą mašinoms važiuoti leidžiama – sprogimas nepažeidė atraminių konstrukcijų.
„Padėkok Lietuvai, jūs šaunuoliai!“
Bohdanas
Pokalbį su geodezininke teko nutraukti, kai prie tilto mano stabdoma sustojo kita mašina – senutėlis žiguliukas, leidžiantis didelį dūmų debesį.
Vairuotojas iškart įspėjo: mašinai 35 metai, variklis dirba netolygiai ir dargi neveikia stabdžiai.
„Per okupaciją nedirbo jokios detalių parduotuvės, o paštas ėmė veikti tik nuo šios savaitės, tad tik vakar stabdžių kaladėles internetu užsisakiau. Tris mėnesius važinėju be jų ir nieko, aš šituos kelius pažįstu: žinau, kur prilėtinti, o kur reikia rankinio stabdžio“, – pasigyrė 42-ejų Olehas Borodavka.
Balaklėjoje jis dirba gelbėtoju. Sužinojęs, kad esu žurnalistas, pasišovė papildomai pavėžėti dešimt kilometrų iki sankryžos, kur susikerta keliai į Iziumą ir pravažiuoja daugiau mašinų.
„Prieš karą Balaklėjoje dirbome 54 gelbėtojai, o atėjus okupantams likome 16. Kiti su šeimomis pasitraukė“, – pasakojo O. Borodavka.
Jo teigimu, Balaklėjoje okupantai nei gelbėtojų, nei medikų nelietė, neatiminėjo jų mašinų. Tačiau elektrikus ir dujininkus okupantai vertė vykdyti nurodymus grasindami areštuoti.
„Mes vykome gaisrų gesinti net per didžiausius bombardavimus, kartais tekdavo dirbti po keturias paras be poilsio. Skeveldros nė vieno mūsiškio nesužeidė, bet gesindamas ugnį žuvo 36-erių kolega“, – pasakojo Olehas.
Gelbėtojas Olehas Borodavka iš karto nuramino, kad važiuoti jo 35 metų „žiguliais“ su neveikiančiais stabdžiais – nieko baisaus. E. BUTRIMO nuotr.
Olehas su žmona vaikų neturi, tad nusprendė per okupaciją namų nepalikti. Be to, Olehas liko vieninteliu trijų šeimų – savo, tėvų ir dar senelių – maitintoju.
Per okupaciją gelbėtojas į savo sodybą atsivežė senelius ir tetą, mat nutrūkus dujų tiekimui jų butai liko nešildomi. O malkomis kūrenamoje O. Borodavkos troboje buvo šilta, negana to, jis turėjo dyzelinu varomą generatorių, tad jo namuose švietė ir elektra.
„Dyzelino sodyboje turėjau pusantros tonos. Beveik pusę išnaudojau – daviau broliui ir tėvams, nuvežiau jiems ir generatorių. Nujaučiau, kad gali jų prisireikti, buvau iš anksto įsigijęs“, – pasakojo O. Borodavka.
Su gelbėtoju trumpam sustojome Borodojarsko kaime, kur įsikūrę jo tėvai. Olehas jiems atvežė maisto.
„Mano mama labai geros širdies. Prieš karą laikė tris šunis, o dabar kieme jų šešiolika. Mama priglaudė visus, kuriuos pabėgę kaimynai paliko be priežiūros. Dabar šunims vežu atliekų iš kariškių valgyklos“, – paaiškino gelbėtojas.
O. Borodavka pasiguodė, jog į pasilikusiuosius okupuotose teritorijose žiūrima įtariai, tarsi į kolaborantus. Karinė žvalgyba jau apklausė ir melo detektoriumi patikrino jo viršininką, o netrukus kvies į apklausą ir kitus.
„Labiausiai sunervino gyvenvietės seniūnas. Per okupaciją jis pabėgo į Lvivą, o dabar grįžęs pravardžiuoja mus kolaborantais ir priekaištauja, kad nebėgome kartu. Nesupranta, kad senyvi žmonės nenorėjo palikti savo namų, gyvulių, o mes, jaunesni, nenorėjome palikti be priežiūros ligotų tėvų ir senelių, be to, neturime giminių Vakarų Ukrainoje, tad neturėjome kur bėgti“, – tarsi teisinosi O. Borodavka.
E. BUTRIMO nuotr.
Trečiasis mane pavėžėjęs vairuotojas buvo Bohdano vardu prisistatęs vos 22-ejų artileristas.
Jaunuolis pasakojo grįžtantis į dalinį šalia Iziumo iš pašto Balaklėjoje. Į jį vyko paimti sau bei keliems kitiems kariams iš namų atėjusių siuntinių, mat iki pamatų sugriautame Iziume pašto nėra.
Bohdanas gimė ir užaugo Chmelnyckio mieste Vakarų Ukrainoje. Baigęs mokyklą dirbo statybos įmonėje, o į frontą užsirašė pačią pirmą karo dieną.
Patekęs į artileristų kuopą, buvo pasiųstas į Donecko regioną, kur daugiausia laiko praleido kovose Lisičansko miesto apylinkėse.
Ukrainai perėjus į kontrpuolimą, Bohdanui teko vaduoti Balaklėją, Iziumą, Kupjanską, Ševčenkovą, o prieš keletą dienų dalyvavo išlaisvinant Lymano miestą.
Prie Lisičansko Bohdanas buvo kontūzytas, kai priešų bomba sprogo greta patrankos ir sudarkė dviejų jo bendražygių kūnus.
„Man pasisekė. Buvau praradęs sąmonę, o atgaivintas tris dienas nieko negirdėjau abiem ausimis. Viena atsigavo tik po poros savaičių. Ir dabar galva paskauda, bet niekis, kiti rimčiau sužeisti liko kovoti“, – pasakojo vaikinas.
Bohdanui teko vaduoti Balaklėją, Iziumą, Kupjanską, Ševčenkovą, dalyvavo jis išlaisvinant ir Lymano miestą. E. BUTRIMO nuotr.
Bohdanas nebuvo šnekus. Į klausimus atsakinėjo trumpais sakiniais, taupiais žodžiais. Prasitaręs, kad jau žuvo vienuolika kovos draugų, Bohdanas nusisuko, o aš nebedrįsau jo klausinėti.
Važiuodami danguje išvydome nedidelį dūmų kamuolį. Mano vairuotojas skubiai paaiškino, jog ką tik ukrainiečių kariai numušė priešo paleistą raketą.
„Balaklėjoje užėjau į kavinę pavalgyti – tokia galimybė pasitaikė pirmą kartą nuo karo pradžios. Buvo skanu, bet jaučiausi gan keistai sėdėdamas tarp atsipalaidavusių žmonių“, – toliau kalbėjo Bohdanas.
Šiuo metu visos jo mintys apie būsimas kovas ir daugiau – jokių ateities planų.
„Norisi likti gyvam, grįžti pas mamą, tėtį, brolį. Jam už kelių mėnesių bus aštuoniolika. Labai nenorėčiau, kad brolį paimtų į frontą, jis dar toks vaikiškas. Meldžiuosi, kad karas greičiau baigtųsi ir broliui netektų kariauti“, – atsiduso artileristas.
Mums atsisveikinant, jau pradėjęs važiuoti, Bohdanas stabtelėjo ir pradaręs mašinos langą šūktelėjo: „Padėkok Lietuvai, jūs šaunuoliai!“
