Svirnas, kuriame įrengtas muziejus, išsiskiria savo netradicine vidaus ir išorės architektūra bei apeinama medine apžvalgos galerija.

Nuošaliosios Ustronės šviesa

Nuošaliosios Ustronės šviesa

Kai lietuviškos raidės ir žodžiai buvo draudžiami, be spaudos ir knygų Lietuva neliko, o Panevėžio krašte, vaizdingose Krekenavos apylinkėse prisiglaudusi Ustronė šiame istorijos tarpsnyje turėjo ypatingą reikšmę.

„Jau keleri metai, kaip rengiausi nuvažiuoti į Ustronę pas P. Vidugirį pasižiūrėtų jo sodo ir paklausinėtų jo nuomonės apie tinkamąsias jo apielinkėje vaisinių medžių veisles“, – taip rašė kunigas Peliksas Martišius 1911 metų pabaigoje leidinyje „Artojas“.

Šis valstiečiams skirtas „ūkio, pramonijos ir prekybos išimamas skyrius“ buvo leidžiamas Seinuose, iš kur gana plačiai Lietuvoje platinamas.

Tuo metu lietuviškos spaudos draudimas vos prieš keletą metų jau buvo pasibaigęs.

Ir kaip malonu daugiau kaip šimtui metų praėjus pamatyti tokį tekstą ir skaityti atsiliepimus apie Panevėžio kraštą ir jo žmonės.

Laikraščio „Artojas“ su straipsniais apie P. Vidugirio sodą kopijos ir dabar saugomos Ustronėje, Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejuje.

Iš per du numerius spausdinto straipsnio „Povilo Vidugirio sodas“ matyti, kad į Ustronę kunigas P. Martišius nuvažiavo tų pačių 1911 metų liepos mėnesį.

Jis rašo: „Pasisekė nuvažiuoti į Ustronę, pamatyti Vidugirio sodas ir per porą dienų pasikalbėti apie sodo dalykus. Džiaugiuosi nuvažiavęs. Ir pats Povilas Vidugiris, ir jo šeimyna, kaip pastebėjau – visi didžiai darbštūs.“

Muziejuje – originalus Juozo Tumo Vaižganto krėslas bei jo portretas.

P. Vidugirio sodas tuomet buvęs išties ypatingas. Straipsnio autorius išsamiai aprašo, kokį plotą sodas užima, kokie medžiai jame auga, koks jų derlingumas, kokį pelną duoda. Ten pat rašoma „Ustronė tolokai nuo didesnių miestų. Iki Panevėžio apie 25 verstai“, jeigu miestas ir geležinkelis būtų arčiau, pelnas iš sodo galėtų būti kur kas didesnis.

Pasirodo, tuomet gražiame sode augo daugiausia obelys ir kriaušės, buvo slyvų, vašoklių (serbentų), žagariškųjų vyšnių, čerešnių (trešnių) ir kt.

„Vaisiai parduodami visokiais būdais“, – rašoma straipsnyje. Ir patys pirkėjai jų prisiskina, ir šeimininkai į artimiausius turgus veža, pačius geriausius į Rygą, Peterburgą siunčia.

Uogas ir slyvas superka vietos pirkliai, daugiausia žydai.

P. Vidugiris svečiui papasakojo apie obelų veisles, kurias tuomet buvo patariama veisti. Tai ir ‘Raudonas karvelis’, ir ‘Lansbergo reneta’, ir ‘Baltasai kardinolas’, kuris laikosi „iki Užgavėnių. Obuoliai dikti, gražūs, gardūs. Medžiai veislingi, nešąla“.

Straipsnyje akcentuojama: „Bepigu būtų, kad mūsų šalyje daug tokių sodininkų būtų, kaip P. Vidugirys nuo Ustronės.“

Vienintelis šalyje

Lietuvoje yra bene aštuoni kaimai, vadinami Ustrone. Mokantiems rusų kalba nesunku suprasti, jog pavadinimas kilo nuo žodžių „ustranionyj“ ir kitų, reiškiančių nuošalų, nuošalumą.

Iš tų visų nuošaliųjų Lietuvos „ustronių“ bene garsiausiai ir dabar skamba esančioji Panevėžio rajone. Tik dabar nebe sodu ji garsėja, o išsaugota istorine atmintimi, pagarba knygnešiams, praeities šviesuoliams. Vaizdingose Krekenavos apylinkėse stūksančioje Ustronėje veikia unikalus ir vienintelis Lietuvoje knygnešių muziejus.

Jis įsikūręs 1888 metais statytame to paties Povilo Vidugirio sodybos svirne.

Šiuo metų laiku Ustronė pasitinka vaizdingu reginiu – rudeniniu klevų kilimu, geltoniu spindinčiomis kalvomis, slėniu, Vadakties upelio vingiu.

Kas bent kiek knygnešių veikla domėjosi, žino, kad čia, šioje sodyboje, buvo Garšvių knygnešių draugijos susibūrimų vieta, buvo slepiama draudžiama spauda.

Vietovė susijusi ir su rašytojo, švietėjo Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimu bei veikla. Į nepatikimųjų sąrašą caro valdininkų įtrauktas lietuvybės puoselėtojas kunigas J. Tumas-Vaižgantas į nuošalią Vadaktėlių parapiją atkeltas ir joje dirbo 1902–1905 metais.

Šioje vietovėje atsidūręs jaunas, kiek daugiau kaip trisdešimt metų turintis aktyvus dvasininkas, rašytojas ir spaudos darbuotojas ieškojo čia bendraminčių, ilgėjosi Lietuvai naudingos veiklos, tad greitai susipažino su Ustronės vienkiemyje gyvenančia šviesių, darbščių žmonių Vidugirių šeima.

Nuo Vadaktėlių iki Ustronės per laukus pas Vidugirius kunigas ir ateidavęs.

Lankydamasis šioje sodyboje, Vaižgantas susitikdavo su knygnešiais Jurgiu Bieliniu, Kazimieru Ūdra, kaip ir anksčiau, rūpinosi uždraustos spaudos platinimu. Atėjęs jis ne tik bendravo su čia gyvenančiais, apsilankančiais žmonėmis, rūpinosi lietuviškų leidinių platinimu, bet ir rašė.

Sodyboje esantis svirnas buvo tapęs savotišku dvasininko ir rašytojo mėgstamu darbo kabinetu — čia jis sukūrė „Aukštaitiškus vaizdelius“, kurie sudėti į knygą „Pragiedruliai“.

Dabar svirne veikia nuolatinė J. Tumo-Vaižganto ekspozicija, sauganti tokius vertingus eksponatus kaip originalų rašytojo krėslą bei jo portretą.

Pro antrame aukšte esančio kambario, kuriame ir rašydavo kunigas, langą matyti nepaprastas šios vietovės peizažas – ir Vadaktis, ir tiltelis per jį, ir visa graži aplinka.

Penkiose slėptuvėse

Muziejininkas Audrius Daukša kviečia paėjėti už Ustronės sodybos teritorijos ir pamatyti, kur kadaise to gana didelio kaimo – Garšvių būta: „Štai ten už lauko, kur berželiai matyti.“

Muziejininkas Audrius Daukša svečiams ne tik papasakoja, bet ir pagroja bei padainuoja.

Garšviuose 1885–1896 metais knygnešiai J. Bielinis ir K. Ūdra buvo įkūrę slaptą draudžiamosios spaudos platinimo centrą. Į veiklą buvo įsitraukę nemažai knygnešių, kurie dešimt metų intensyviai platino lietuviškas knygas po Kauno guberniją ir kitas lietuvių gyvenamas vietas. Panevėžiečiai gali didžiuotis – tai buvo vienas didžiausių šalies knygnešystės centrų.

Lietuviškos spaudos draudimo metais šiame kaime gyveno per dvidešimt šeimų.

Dabar 23 kilometrus nuo Panevėžio esančiuose Garšviuose bene dvi sodybos likusios.

Į šitą kaimą spaudos draudimo laikais knygas, spaudą slapta atveždavo vežimais ir išslapstydavo po penkias turėtas slėptuves. Viena iš tų slėptuvių buvo Ustronėje, tame pačiame jau minėtame svirne.

Tik šiais laikais knygnešystė, draudžiamos literatūros platinimas gal atrodyti romantiškai, o iš tiesų tai būta labai pavojingos veiklos.

Įdomu, jog Garšvių knygnešių draugijai priklausė ir Juozas Masiulis, tas, kurio knygynas iki šiol veikia Panevėžyje, Respublikos gatvėje.

Labai mėgęs knygas J. Masiulis galvojo verstis knygų prekyba. Bet tuo metu Lietuvoje spausdinti knygas lietuviškais rašmenimis buvo draudžiama. Tad jis susisiekė su Garšvių knygnešių draugija ir slapta ėmė platinti uždraustas lietuviškas knygas, pardavinėti maldaknyges. Už slaptą prekybą knygomis J. Masiulis nukentėjo – ištremtas į carinės Rusijos gilumą.

1904 metų gegužės 7 dieną Lietuvoje panaikinus spaudos draudimą, J. Masiulis Panevėžyje atidarė pirmąjį lietuvišką knygyną.

O apie Ustronės svirną, kur kadaise būdavo slepiami, ko gero, ir Panevėžį pasiekdavę leidiniai, pasakojama, kad jį paskutiniame 19 amžiaus dešimtmetyje pagal pačių sukurtą projektą savo broliui Povilui statė broliai meistrai Antanas ir Vaclovas Vidugiriai. Darbo jie ėmėsi baigę statyti Naujikų koplyčią.

Svirnas išsiskiria netradicine vidaus ir išorės architektūra bei apeinama medine apžvalgos galerija. Jis dviejų aukštų su rūsiu. Rūsys sumūrytas iš akmenų, visa viršutinė dalis – medinė.

Būtent tarp rūsio lubų ir svirno grindų anais spaudos draudimo laikais ir buvo įrengta slėptuvė draudžiamai literatūrai laikyti. Įėjimai buvo gerai užmaskuoti, net žandarai per kratas nerasdavo. Matydavo tik rūsyje laikomus obuolius.

Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejuje gausu įvairių knygų.

O dabar ten įrengtos durys. Jas atidarius galima pamatyti ir rūsį, ir buvusios slėptuvės dalį.

Svirno sienos, durys ir kai kurios kitos detalės iki šiol išlikusios originalios. Bet stogas, grindys, mediniai galerijos papuošimai neatlaikė šimtmečio išbandymų – jie pakeisti.

Ustronės sodybos svirnas nuo 1981 metais įrašytas į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą. O sodybos gyvenamasis namas dabar priklauso privatiems savininkams.

Reikia pragiedrulių

Iš Ustronės garsiosios sodybos aprėpdamas laukų tolius žvilgsnis tolumoje užgriebia ne tik Garšvių kaimą, bet ir Ūdrų dvaro pastatą, ir net Vadaktėlių bažnyčios bokšto kampelį.

Ir jau visai nesunku įsivaizduoti tuos tolimuosius praėjusio šimtmečio pradžios metus, kai, poeto Mykolo Karčiausko žodžiais: „Lyg auksą neša rudenio lapus/ Ustronė. Vėjo supami šešėliai/ Ir saulės blyksniai mirga. Atlapus/ Ateina Vaižgantas nuo Vadaktėlių.“

Dar kartą skaitai M. Karčiausko eilėraštį „Ateina Vaižgantas nuo Vadaktėlių“ ir negali nesižavėti, nepritarti poeto mintims: „Jau žino, tiki, kad pragiedrulių/ taip reikia Lietuvai ir ji ištvertų/ Klampodama su raštais tuo keliu, / kuris prasideda knygas atvertus.“

J. Tumo-Vaižganto energija, optimizmas ir tolerancija pelnė neprilygstamą populiarumą tiek tarp šviesuomenės, tiek tarp paprastų žmonių.

Ir dabar pasižiūrėti, kas sukaupta unikalaus muziejaus fonduose, atvyksta ekskursijos iš visos Lietuvos. Muziejininkas A. Daukša daug ką gali papasakoti, o dar – ir pagroti, ir padainuoti, kaip Vaižganto sukurtas personažas Mykoliukas.

Muziejininko pasakojimai nenuobodūs, padedantys suvokti, kas iš tikrųjų Lietuvai buvo knygnešiai bei J. Tumas-Vaižgantas.

Muziejaus ekspozicijoje – knygos, rankraščiai, laiškų faksimilės, nuotraukos.

Eksponatai surinkti iš pavienių asmenų, bibliotekų, knygnešių artimųjų. Galerijoje – L. Juozonio nutapyti knygnešių portretai.

Atvykęs į Vadaktėlius, J. Tumas-Vaižgantas matė, kaip skurdžiai čia gyvena paprasti žmonės. Kai kurie, kad galėtų iš to skurdo išsivaduoti, palikę šeimas bėgdavo į Ameriką laimės ieškoti. Norėdamas, kad vargšų gyvenimas taptų šviesesnis, kad jame atsirastų daugiau galimybių, kunigas ragino mokytis skaityti, pats mokė, švietė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų