Nuo troškulio gelbstisi lietaus vandeniu

Nuo troškulio gelbstisi lietaus vandeniu

 

Šalį alinusi sausra išdžiovino šulinius ir atvėrė socialinę problemą. Vandens turtingame krašte likę be gyvybiškai būtino ištekliaus gyventojai šią bėdą sprendžia kaip kas išmano. Vieni samdosi pagalbininkus vandeniui atvežti, kiti pagalbos ieškosi seniūnijose, o joms neišdrįstantieji pasiskųsti palikti tyliai vargti.

Su tokia sunkiai suvokiama situacija susidūręs Panevėžio rajono ūkininkas Alvidas Vaičiūnas, atsitiktinai išsiaiškinęs, kad Krekenavos seniūnijoje atokiai gyvenanti vieniša senolė, dargi slauganti neįgalią dukterį, jau ne vieną mėnesį verčiasi be vandens.

Iš jos besinuomojantis žemės sklypą ūkininkas pasakoja kartais užsukantis aplankyti senolės. Šioji gyvena kartu su visišką negalią turinčia dukra vienkiemyje. Prieš keletą dienų pas jas užvažiavęs ūkininkas šeimininkę radęs verkiančią, o namas kieme buvo apstatytas didelėmis, po 200 litrų statinėmis. Pradėjus teirautis, kas nutiko, močiutė pasiguodė ir vėl neturinti vandens. Jos šulinys išseko jau rugsėjį.

„Pažiūrėjau į tą šulinį. Jis labai gilus, bet vandens – nė lašo“, – pasakojo A. Vaičiūnas.

Už maždaug 200 metrų nuo senolės namų teka upelis, tačiau dabar ir jis išsekęs, o močiutei atsinešti vandens bent skalbti ir praustis iš Nevėžio taip pat neįmanoma – upė už gero puskilometrio.

Lietus kaip išsigelbėjimas

Visai be vandens likusi močiutė verčiasi kaip išmano – į statines surenka kiekvieną lietaus lašą.

„Kiek susirenka lietaus vandens, tiek ir turi, bet ir tokio ne kažkas“, – apie Krekenavos seniūnijos gyventojos tragišką padėtį kalbėjo ūkininkas.

Kad senutė su nevaikštančia neįgalia dukra gyvena be vandens, A. Vaičiūnas sako iki tol net nenutuokęs.

„Kiek galiu, jai padedu. Ir medžius apgenėjome, ir malkų atvežu, bet apie vandenį niekada kalba neišėjo. Ji niekada neprasitarė, kad jo neturi“, – sako ūkininkas.

Anot jo, močiutės namuose visada idealiai švaru, tvarkinga, tad niekada net netoptelėjo mintis, kad jai tenka taip sunkiai verstis. A. Vaičiūno žiniomis, moteris turi ir daugiau vaikų, tačiau šie kartu negyvena, o namuose lankosi seniūnijos socialinė darbuotoja. Tik šioji irgi problemos nematė.

„Gal bent 1 000 litrų konteinerį vandens galėtų atvežti ar šulinį apžiūrėti? Reikėtų kažkaip tą problemą spręsti. Tuo labiau kad namuose gyvenant ir neįgaliam nevaikštančiam žmogui skalbimo ten tikrai daug“, – išeities ieško ūkininkas.

Krekenavos seniūnas Vaidas Kaušakys prisipažino žinantis vargstančią senolės šeimą, tačiau apie jos bėdas dėl vandens tikino negirdėjęs.
„Sekundės“ nuotr.

Kaimai be vandens

Krekenavos seniūnas Vaidas Kaušakys prisipažino žinantis šią šeimą, tačiau apie senolės bėdas dėl vandens tikino negirdėjęs. Pasak jo, seniūnijoje yra ir daugiau gyventojų, kurių šuliniai ir pernai, ir šiemet išdžiūvo, ir tiems, kurie kreipėsi, seniūnija visada pagelbėjo.

„Buvo, kad netgi pavieniai atokesni ištisi kaimai neturėjo vandens“, – sako seniūnas.

Anot jo, dėl vandens atvežimo tartasi su ūkininkais, vietiniais tiekėjais. Pavyzdžiui, pernai Kazokų kaime gyventojams pagelbėjo ūkininkas, šiemet Ibutonių kaime patys žmonės, seniūnui tik tarpininkaujant, susitarė dėl atvežimo iš vandens tiekėjo.

„Visokių sprendimų randame, bet apie šį konkretų atvejį aš, žinokite, informacijos neturiu. Mes močiutę ir jos dukrą aplankome prieš šventes, pas jas lankosi socialinė darbuotoja, bet niekas nesiskundė“, – aiškino seniūnas ir pažadėjo pagelbėti.

V. Kaušakys teisinosi, esą taip vargstančios moterys nėra paliktos likimo valiai. Prieš keletą metų sutvarkyta įvaža, dar anksčiau seniūnija yra padėjusi pagilinti šulinį.

Iš seniūnijos čiaupo

Pastaraisiais metais alinant sausroms, išdžiūvę šuliniai kaimuose tampa didele problema.

V. Kaušakio teigimu, tokiais atvejais negelbsti nei šulinio valymas, nei gilinimas. Į šulinį supilamas vanduo, tvyrant didžiulei sausrai, greitai susigeria į gruntą ir jau po dienos kitos jo nebelieka. Nuo sausros kaimo žmonės bando gintis apsirūpindami statinėmis atsivežtam vandeniui laikyti.

Karsakiškio seniūnė Rima Jaškūnienė teigia taip pat girdėjusi iš savo seniūnijos gyventojų apie nusekusius šulinius, tačiau pagelbėti apsirūpinant vandeniu kol kas niekas neprašė.

„Girdisi daug, kad šuliniai išsekę, tačiau mums tokios paslaugos teikti neteko“, – patvirtino ir Paįstrio seniūnas Virginijus Šležas.

O Ramygalos seniūnija yra sulaukusi pagalbos prašymo. Jai vadovaujantis Valdas Chirv aiškina, esą pagelbėti likusiems be vandens gyventojams seniūnija neturi priemonių.

Sausros kamuojamiems Ramygalos apylinkių gyventojams vandens gali atvežti jo tiekėja bendrovė „Aukštaitijos vandenys“, tačiau tokia jos paslauga kainuoja. Pasak seniūno, žmonės, išgirdę, kiek reikės mokėti už atvežimą, „Aukštaitijos vandenų“ paslaugos atsisakė. Ištikus tokiai bėdai, V. Chirv teigimu, žmonėms leidžiama vandens įsipilti seniūnijoje iš čiaupo.

Nors išsekę šuliniai – didelė bėda, tačiau ji, seniūno manymu, turi ir teigiamų pusių. Gyventojai aktyviau pradėjo jungtis prie vandentiekio tinklų.

„Būdavo, Ramygaloje žmogus turi šulinį, siurbliuką, vietinę nuotekų sistemą, ir kam jam tas vandentiekis. Kai šuliniuose vanduo pasibaigė, pradėjo jungtis prie centralizuoto tiekimo“, – pastebi V. Chirv.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų