-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Languotas sijonas, balti marškiniai, siuvinėta prijuostė, vienspalvė liemenė, austa juosta – tai vis tradicinio lietuviško tautinio kostiumo dalys.
O kur dar karūnos, riešinės, suteikiančios tam kostiumui puošnumo, unikalumo bei turinčios savas atsiradimo, dėvėjimo ir populiarumo istorijas.
Įprastas akiai, mielas širdžiai tautinis kostiumas arba tik kai kurios jo detalės moterų per šventes dėvimos ir šiais laikais.
Pastaraisiais metais pagal populiarumą ir paplitimą į priekį, regis, išsiveržė riešinės.
Jos mėgstamos, derinamos ir prie tautinių, ir prie koncertinių drabužių, ir prie šventinių ar net kasdienių apdarų.
Dailias, paklausias riešines kuriančių meistrių nėra daug. Tačiau tos, kurios imasi šios, daug kantrybės, kruopštumo reikalaujančios veiklos, retai ją meta.
Panevėžio krašte viena garsiausių riešinių kūrėjų yra Audronė Virbalienė – ilgametė tautodailininkė, o nuo šios vasaros ir naujoji Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkė.
A. Virbalienės megztos solidžių spalvų, tautiniais motyvais smulkiausiais karoliukais siuvinėtos plonytės riešinės įvertintos visos šalies mastu.
Jos įtrauktos į Tautodailės metraštį, jos buvo eksponuojamos Lietuvos nacionaliniame muziejuje bei liaudies meno parodose „Vardan tos…“, „Pasaulis namuose“ ir kt.
Šios meistrės riešinės ne kartą matytos ir Panevėžyje rengtose tautodailininkų parodose.
Panevėžietės A. Virbalienės riešinės įtrauktos į Tautodailės metraštį, jos buvo eksponuojamos Lietuvos nacionaliniame muziejuje bei liaudies meno parodose. A. Virbalienės asmeninio archyvo nuotr.
Tautodailininkė dar iš vaikystės pamena, kad ir jos bobutė megzdavo riešines, taip pat anūkei pasakodavo ir apie seniau jas megzdavusias moteris. Tik gal rečiau tai būdavo šventinės riešinės, dažniau kasdienės, rankoms šildyti – vilnonės, su mažai pagražinimų.
Šis ant riešo maunamas megztas rankogalis, vadintas ir čiurneliu, ir mankietu, riešeliu, mauke ir dar kitaip, Lietuvoje moterų, vyrų ir vaikų dėvėtas saugant rankas nuo šalčio, taip pat ir dėl gražumo.
Kasdieninės riešinės būdavo mezgamos iš vilnonių siūlų likučių, vienspalvės ar margos, dažniausiai stulpeliu iš storesnių siūlų, šventadieninės – iš plonesnių, spalvotų, kartais baltų, puoštos karoliukais trikampėlių, rombų, eglučių raštais.
19 amžiuje bei 20-ojo pradžioje jos buvo populiarios visuose šalies regionuose. Tačiau pradėjus pirštines megzti ilgesniais riešais, riešinės tapo tarsi nebereikalingos ir buvo primirštos.
„O 21 amžius jas atgaivino. Dabar riešines kuriame ir dėvime ir kaip tautinio paveldo detalę, ir kaip puošybos elementą“, – pastebi A. Virbalienė.
Jos pačios noras kurti gimė ir iš tėvų, močiučių pavyzdžio.
Tautodailininkės abi močiutės – mamos ir tėčio motinos – gebėjo ir megzti, ir siūti.
Gražiausi takeliai, staltiesėlės, megztiniai, kojinės, pirštinės – dailiausiai jų būdavo numegzti, artimiesiems dovanojami.
„Ir mano mama siūdavo, megzdavo, skaniai gamino valgį. Tėvelis domėjosi fotografija, tapė paveikslus, drožinėjo. Viskas, ką mačiau, pasėjo kūrybinę ugnelę ir mano širdyje“, – pasakoja Audronė.
Vos pradėjusi megzti riešines, A. Virbalienė iš karto pamėgo šį užsiėmimą, liko įkvėpta nedidelių, bet tokių įspūdingų mezginių žavesio.
Visa kita kūryba pasitraukė į antrą planą, o jos laiką ir mintis užvaldė šis nepaprastai įdomios tautinės aprangos detalės mezgimas, raštų dėliojimas.
O kai į rankas pakliuvo Irenos Filomenos Juškienės knyga „Riešinės“, kurioje profesionaliai aprašyta šios aprangos detalės istorija, jos kūrybos būdai, išraiškos galimybės, A. Virbalienė visa galva nėrė į riešinių kūrybos procesą. Ir trauktis jau neketina.
A. Virbalienė pasakoja, jog labai patinka ir pats mezgimas, ir pasiruošimas jam, ir galutinis darbo rezultatas – pabaigtas kūrinys.
Ploni virbalai, plonyčiai siūlai, kartais net kelių spalvų karoliukai, įvairiausi raštai, kruopštus darbas ir štai – net prie pačios reikliausios moters riešų dailiai priglunda gražus papuošalas.
Raštų idėjų riešinėms tautodailininkė semiasi iš gausaus tautos paveldo, o kartais kuria juos ir pati.
Ji pasakoja, jog renkantis raštą svarbu viską tiksliai apskaičiuoti, atsižvelgiant į būsimo nešiotojo riešo apimtį – juk svarbu, kad ornamentas iki galo susidėliotų, nenutrūktų viduryje, nesusipainiotų.
Beje, karoliukus meistrė naudoja ne tik riešines megzdama.
A. Virbalienė kuria karoliukais puoštus knygų skirtukus, pinigines, taip pat juos panaudoja megztiems ar nertiems drabužiams dekoruoti.
A. Virbalienės pirmosios riešinės buvo kukliais lietuviškais raštais išrašytos.
Dabar tautodailininkė, pasisėmusi idėjų iš praeities, riešines rašo visiškai nauju – šiuolaikiniu braižu.
„Turiu svajonę ir tikiuosi ją įgyvendinti. Noriu sukurti dvidešimt riešinių, ant kurių bus karoliukais išsiuvinėti gerbiamų žmonių portretai, ir surengti tų darbų parodą. Tik įgyvendinimas užtruks gana ilgai“, – planuoja kūrėja.
Jos svajonė – ne iš piršto laužta. Meistrė sugeba ant riešinių išsiuvinėti ką tik nori: ir ornamentus, ir peizažus, ir portretus.
Riešinei su atpažįstamu portretu gali prireikti įtempto darbo savaitės, plonyčių siūlų ir daugybės suderintų – kartais aštuonių, o kartais net šešiolikos atspalvių karoliukų.
Tokių riešinių A. Virbalienė jau yra sukūrusi ne vieną porą.
„Ypač populiarios su Žemaitės veidu. Pamačiusios moterys stebisi, prašo, kad ir joms tokias pat numegzčiau. Ir mezgu“, – šypsosi A. Virbalienė.
Turi ji riešines su Alberto Enšteino, Donaldo Trampo, dailininkės Fridos bei kitų garsių žmonių portretais. Patinka pamačiusiems ir riešinės su žinomų paveikslų vaizdais – pavyzdžiui, su Jano Vermejerio „Mergina su perlo auskaru“.
A. Virbalienė ne tik pati mezga, bet ir moko kitus.
„Gaila, kad tokių edukacinių užsiėmimų metu galutinio rezultato nepavyks pasiekti. Riešinių mezgimas – ilgas darbas. Galima tik paaiškinti, patarti, parodyti“, – atsidūsta tautodailininkė.
Tautodailininkė A. Virbalienė laiko suranda ir Trečiojo amžiaus universiteto studentams, moko juos įvairių kūrybos paslapčių.
A. Virbalienei paklūsta ne tik virbalai ir vąšelis. Ji dar ir puiki siuvėja.
Šiai veikliai moteriai įdomu daug kas, kaip pati sako, pradedant gėlių auginimu, muzika, sveiko gyvenimo būdo propagavimu, kulinarija ir baigiant senovinių baldų restauravimu.
„Ir mano profesija su tuo susijusi“, – sako Kauno politechnikos institute (dabar universitetas) medžio apdirbimo technologijos specialybę įgijusi tautodailininkė.
Kurį laiką ji ir dirbo baldų gamybos įmonėje gamybos vadove.
A. Virbalienės žodyne nėra žodžio „Nesugebu“. Kas patinka, ką norisi daryti, tiesiog ima ir daro.
O pradėjus tegul ir ne iš karto pavyks, gal net ne iš trečio, bet vis tiek pavyks.
„Laiko užteks, svarbu, kad tik noras būtų“, – šypsosi meistrė.
O kai nori, užtenka laiko duonai ir bandelėms kepti, megzti, gėles auginti.
„Neatitinku šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės standartų – beveik nieko neperku, viską darau pati“, – sako A. Virbalienė.
Ji ir kremą veidui ar rankoms, ir muilą naudoja tik savos gamybos, netgi įvairius sveikatinančius, vitaminingus maisto papildus moka pagaminti. A. Virbalienės dėvimi drabužiai, papuošalai – taip pat jos rankų darbo.
Tik va, juokiasi, avalynės pasisiūti dar nemokanti – tenka pirkti.
