Panevėžietės tautodailininkės Violetos Valentonytės dirbtuvėse puikuojasi net ketverios audimo staklės.
Vienos iš senos Lietuvos audėjos įsigytos, kitos dvejos – garsaus audėjo, staklių meistro, taip pat panevėžiečio šviesaus atminimo Vaclovo Kulšinsko padarytos, o dar vienos – žakardinės, iš Žemaitijos parsivežtos.
Vienai net pačiai darbščiausiai audėjai tiek staklių, atrodo, turėtų būti kiek per daug. Tačiau V. Valentonytės šeimoje beveik į kiekvienas stakles yra kam sėsti.
Kol mažoji anūkėlė Luknė dar tik apžiūrinėja, kas čia tas kasdien dundantis daiktas, dar tik stebi spalvingų siūlų judėjimą, vienomis staklėmis audžia pati Violeta, kitomis – jos vyras Algirdas Salikas, trečiomis – jų dukra Urtė Salikaitė-Pranckūnienė, Luknės mama.
Audimas – šios šeimos gyvenimas, jų kasdienybė ir šventės, jų pomėgis, tradicija, jų duonos riekė.
Kiekvienas, nors kiek suprantantis šio amato subtilybes, pasakys, kad audimas ne tik sėdėjimas staklėse atliekant reikiamus išmoktus veiksmus.
„Septyniasdešimt procentų audėjo darbo sudaro pasiruošimas momentui, kai jau galėsi sėsti ir pradėti austi“, – sako V. Valentonytė.
Daug laiko užima siūlų parengimas, jų įsigijimas, suvyniojimas, pervyniojimas, paruošimas – štai čia labai praverčia visų šeimos narių rankos.
Vyrui Algirdui dažnai tenka darbuotis su siūlais – ilgas, kartais nuobodus tai darbas, bet be jo, taip pat be kruopštaus staklių paruošimo, jų užtaisymo iki audimo neprieisi.
Užburta spalvų
Įvairiausias juostas bei daugybę kitų suvenyrų audžianti V. Valentonytė sako, kad jai audiniuose labai svarbu spalvų suderinimas.
Tautodailininkė juokiasi esanti užburta tos gausybės spalvų, kurias galima įausti į juostas, dėlioti raštus.
„Tos pačios ruda, žalia, geltona tokios įvairios, turinčios daugybę atspalvių – nuo tamsiausių iki šviesiausių. Štai net salotinės – ir tos turime trijų skirtingų tonų siūlų“, – sako audėja.
Jai labai svarbu, kad kiekviena spalva derėtų, kad pereitų tinkamais tarpais iš vienos į kitą. Panevėžietė spalvas tiesiog jaučia ir dėliodama juostų raštus sėkmingai savo sumanymams tą jausmą panaudoja.
Tokį gebėjimą puikiai derinti spalvas pastebi ir jos austas juostas apžiūrinėjantys žmonės.
„Kartą mugėje priėjusi moteris prisipažino, kad audinių nepirks, neturi laisvo pinigėlio. Tačiau labai nori gražiai suderintomis spalvomis pasigėrėti. Žinoma, leidau kiek tik nori apžiūrinėti gaminius. Ir tai tęsėsi gana ilgai“, – pasakoja V. Valentonytė.
Violeta Valentonytė. P. Židonio nuotr.
Talentas siuviniuose
V. Valentonytė spalvas, jų nepaprastą įvairovę ir grožį, jų derinimą vieną prie kitos matė nuo vaikystės. Audėjos mama, taip pat jos močiutė puikiai siuvinėdavo ir gebėjo sukurti tokius spalvų žaismus bei raštus, kokių net dabar, turint daugybę prieinamų siuvinėjimo priemonių, gatavų paveikslų schemų, ne visoms pavyksta.
„Jeigu būdavo išsiuvinėta aguona, tai ji buvo tikra aguona, atrodė kaip gyva – su kiekvienu lapelio išlinkiu, atspalviu ir ypatybe“, – mamos siuvinėjimus prisimena V. Valentonytė.
Tolimos praeities audėjos tiek spalvų siūlų savo raštams neturėdavo. O ir dažydavo tuos siūlus pačios.
Kuri turtingesnė gal išgalėdavo iš kromelininko gauti pirktinių dažų, spalvingesnių, įdomesnių. O šiaip šeimininkės siūlus dažydavo naminėmis priemonėmis, pavyzdžiui, įvairiais augalais, ir sugebėdavo išgauti labai gražius, subtilius atspalvius.
Pastūmėjo krizė
Audimu V. Valentonytė susidomėjo dar vaikystėje, tačiau rimtai austi pradėjo jau suaugusi, šeimą sukūrusi.
Nusprendusi tapti audėja, šio amato paslapčių sėmėsi iš žinomų Panevėžio krašto tautodailininkų, liaudies meistrų.
Ji prisimena, jog sumaniusi iš audimo duoną valgyti, vis dėlto rizikavo – pavyks ar nepavyks, nežinojo. Šalyje prasidėjus didžiajai krizei praradusi darbą ir gavusi išeitinę kompensaciją, trūkstamą sumą pasiskolinusi V. Valentonytė nusipirko pirmąsias stakles, siūlų ir pradėjo austi tautines juostas. Nors nenumanė, ar kam nors tų juostų reikės.
Pirmą kartą į žmones, į didelę mugę išsirengė turėdama nuaudusi apie penkiasdešimt įvairių juostų. Mugėje jos juostos žmones sudomino – didžioji dalis audinių buvo nupirkta.
Sėkmė paskatino ir toliau austi, o įtemptas darbas davė rezultatus. Apie naują audėją tapo žinoma vis plačiau, daugėjo užsakymų.
Kai Violeta viena nebespėdavo vykdyti visų užsakymų, į veiklą įsitraukė ir jos vyras Algirdas – orkestro „Panevėžio garsas“ muzikantas.
Netrukus eilė atėjo ir dukrai Urtei, tuomet dar moksleivei. Tačiau pabandžiusi mergaitė suprato, kad įvaldyti šį amatą nelengva, tad nuo jo atsitraukė. Tik vėliau, jau baigusi Panevėžio kolegiją, prisidėjo prie šeimos verslo ir audimu iš tikrųjų susidomėjo, netgi susižavėjo.
V. Valentonytė prisimena, kai artėjant Lietuvos tūkstantmečiui iš Seimo buvo gautas užsakymas tautiniais motyvais nuausti tūkstantį knygų skirtukų. Tai labai daug ir viena ji niekaip negalėjo spėti, tad austi jau sėsdavo visi trys.
Dabar šeimos gaminių asortimentas labai platus. Į pirmąsias muges jie veždavosi vos trijų pavadinimų gaminius, dabar jų pasiūla kur kas didesnė. Populiarūs kaklaraiščiai tautiniais motyvais, staltiesėlės, knygų skirtukai, kuprinės, krepšeliai, įvairios namų interjero detalės ir kt.
P. Židonio nuotr.
Ir šokėjos, ir audėjos
Įdomu, jog abi audėjos – ir mama, ir dukra – tarsi tos populiarios lietuvių liaudies dainos, skelbiančios, kad „nepabuvus šokėjėle, nebus gera audėjėlė“, herojės.
Violeta pasakoja, kad šokis jos gyvenime visada reiškė daug – šoko liaudies dainų ir šokių ansamblyje „Ekranas“, kituose kolektyvuose. Šokis ir su būsimuoju vyru suvedė.
Dukra, kaip ir mama, taip pat šokėja. Nuo vaikystės šoko pramoginius šokius, kartu su mama lankė šokių klubą „Tango“. Jos abi yra aistringos Lotynų Amerikos šokių gerbėjos.
Prisimindama kelią, atvedusį iki audėjos amato, Violeta pasakoja, kad krizės metais uždarant restoranus ir nebeišsilaikant meno kolektyvams, ji neteko šokėjos darbo restorano „Nevėžis“ programoje ir pradėjo sukti galvą, kuo dar patiktų užsiimti.
Sutikta draugė, papasakojusi apie audimo pamokas, buvo tarsi kelrodė žvaigždė. Taip visai netikėtai jos gyvenime ir atsirado audimas. Pirmasis mokytojas – audėjas V. Kulšinskas, puikiai pats audęs ir norinčiuosius to mokęs, o be to, ir pats stakles gamindavęs.
Dovanos užjūrin
Šiais laikais pandemija pakoregavo ir audėjų gyvenimą – nebevyksta mugės, įvairios šventės.
Laimė, kaip sako Violeta, pastaruoju metu klientai pradeda sugrįžti, randa audėjus internete.
„Per krizę savo veiklą pradėję, gal ir šią krizę atlaikysime“, – optimizmo nepraranda V. Valentonytė.
Jai užsakymai kartais atplaukia net iš tolimų kraštų, pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų.
Užsienyje gyvenantys tautiečiai įvairių raštų juostų ieško dovanoms, dažnai patys parenka spalvų derinius bei užrašus. Toli nuo tėvynės gyvenantis lietuviai kartais pageidauja neįprastų spalvų derinių, pavyzdžiui, su daug ryškiai mėlynos ar violetinės spalvos.
Tautos atmintis
Austos juostos, juostelės savo pirminės, senosios funkcijos nebeatlieka – nereikia jomis nei smunkančių kelnių prilaikyti, nei sijonų, prijuosčių parišti, nei kūdikių į jas vystyti.
Dabar tautinių juostų reikšmė, prasmė ir stiprybė visai kita.
Pasak V. Valentonytės, jos nebe buičiai, o širdžiai, atminimui, tautos dvasiai reikalingos. Ir jų paskirtis bei vieta tautoje visada yra, bus ir turi būti.
Mamai ir dukrai labiausiai patinka austi vardines juostas, kaklaraiščius, nes tai įdomesnis, nemonotoniškas darbas.
Raštų pavyzdžių jos ieško knygose, internete arba sukuria pačios. Daug jau abi meistrės nuaudė juostų, daug knygų skirtukų, kaklaraiščių, servetėlių, paveikslėlių ir kitų darbų.
Ir motinos, ir dukros kūrinius panevėžiečiai ne kartą matė parodose. Ne prastesnių darbų yra nuaudusios ir vyriškos rankos – A. Salikas kasmet įgyja vis daugiau patirties.
Nuo gimimo iki kapo duobės
Audėjų šeima neabejoja: tautinės juostos bus svarbios visada. Juk kadaise lietuvio gyvenime jos užėmė ypatingą vietą, lydėjo žmogų visą gyvenimą – nuo gimimo iki kapo duobės.
„Gimusį kūdikį suvyniodavo į palą ir aprišdavo juosta. Iki šių dienų ant juostų nuleidžiamas karstas į kapo duobę. Ypatingą apsauginę reikšmę turėjo raudonos spalvos juostos, kuriomis būdavo apjuosiami naujagimiai. Lietuvių liaudies kultūroje juostų audimas ryškiausiai atsiskleidžia kraičio krovimo tradicijoje. Merginos daugiausia juostų išausdavo būtent iki vestuvių, kad turėtų dovanų piršliui ar pajauniams, taip pat kraitvežiams“, – pasakoja audėja.
Tautodailininkė atkreipia dėmesį, jog kadaise austa juosta žmonėms būdavo tarsi saitas, jungiantis su aukštesniuoju pasauliu.
Ir šiais laikais juostos iškalbingos. Susimąstantys apie jų reikšmę tautos pavelde visada vertins ir gerbs audėjų darbą, jų gebėjimą perteikti tai, kas kadaise buvo pastebėta, audinių raštais užrašyta ir meniškai perteikta rankų darbuose.
