-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors Kornelijos mintys vis labiau krypsta į psichologiją ir bandymą suprasti, kodėl žmogus mąsto vienaip ar kitaip, ji neabejoja: muzika visada liks greta.
Žmogus orkestras. Taip sakoma apie tokius kaip Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos auklėtinė Kornelija Šerėnaitė.
Ji dainuoja, groja smuiku, skambina fortepijonu. Be to, yra jaunimo grupės „Door Step“ solistė, legendinio konkurso „Dainų dainelė“, padėjusio ne vienam žymiam atlikėjui pamatus, dalyvė.
Kaip jau supratote, Kornelijos gyvenime pilna muzikos. Ir visai nenuostabu.
Ji gimė ir užaugo muzikantų šeimoje, todėl save vadina muzikante nuo gimimo. Tėvai dažnai koncertuodavo. Abu yra baigę muzikos konservatoriją.
Tėtis grojo akordeonu, o mama griežė violončele.
Kornelijos vyresnė sesuo puikiai grojo fleita, bet pasirinko geologės kelią.
„Sesuo – mano autoritetas. Visada žavėjausi jos charakteriu ir išvaizda. Į nieką nekeisčiau savo sesers. Ačiū, sese, kad mane tiek daug ko išmokei“, – šypsosi Kornelija.
K. Šerėnaitės šeimoje auga ir jaunesnis brolis, vasarą jam sukaks vienuolika. Brolis irgi turi muzikanto gyslelę – jo rankose prabyla smuikas.
„Brolis yra brolis. Jis išdykauja ir dažnai mane erzina, bet, sakyčiau, mūsų ryšys tvirtas. Jis norėjo groti smuiku dėl to, kad aš grojau. Gal tuo metu buvau jo autoritetas, o gal tiesiog norėjo būti kaip aš. Dabar jis ketvirtokas ir nemanau, kad ateity grieš smuiku. O galbūt dar pamėgs jį, kai bus vyresnis?“ – svarsto Kornelija.
Asmeninio archyvo nuotr.
Muzika K. Šerėnaitei yra jos laisvė. Kaip pati sako, gyvybės šaltinis.
„Be muzikos būčiau niekas. Jei ir nepasirinksiu muzikantės kelio, muzika visada išliks mano sieloje. Ji man leidžia save išreikšti, galiu atsipalaiduoti ir pasijusti savimi. Ji man tarsi atveria naują pasaulį“, – apie savo santykį su muzika pasakoja gimnazistė.
Muziką ji vadina kasdienybe.
„Be jos mano gyvenimas būtų pilkas, netektų prasmės. Muzika mane užaugino, globoja ir saugo. Ji yra mano gyvenimo dalis“, – paaiškina K. Šerėnaitė.
Spalvingoje muzikinėje kelionėje Korneliją lydi ir smuikas.
Griežti juo gimnazistė pradėjo būdama septynerių, vėliau susidomėjo ir fortepijono klavišais.
„Kai dar buvau maža, nuėjusi į tėvų kambarį pamačiau per televizorių grojantį orkestrą. Nuo to laiko pamėgau smuiką. Labai norėjau juo groti, tad tėvai mane užrašė į V. Mikalausko menų mokyklą. Taip pradėjau savo muzikinę kelionę“, – pasakoja Kornelija.
Jaunoji muzikantė neslepia: prisijaukinti įnoringąjį smuiką prireikė ir laiko, ir kantrybės.
„Kai pradėjau groti, buvo sunku. Daug ašarų išlieta ir valandų sugaišta, bet begrieždama ir pamilau smuiką“, – prisipažįsta K. Šerėnaitė.
Šio instrumento skleidžiamą garsą Kornelija prilygina magiškai pasakai.
„Tas garsas man suteikia ramybę, jis visada bus mano širdyje“, – neabejoja gimnazistė.
Nenuostabu, kad savo autoritetu Kornelija laiko V. Mikalausko menų gimnazijos smuiko mokytoją Ingą Ūsienę, kuri ją lydi jau aštuonerius metus.
„Ji man itin daug padėjo ir mane palaikė. Labai pasitikiu savo mokytoja. Ji mane ne tik supažindino su muzika bei smuiku, bet ir visą kelią buvo šalia. Niekada nepamiršiu jos. Dėkoju, mokytoja, už šilumą ir meilę, kad likote šalia ir atvėrėte savo širdį“, – jautriai į pedagogę kreipiasi Kornelija.
K. Šerėnaitė – „Dainų dainelės“, įvairiausių kitų muzikinių konkursų dalyvė ir laureatė.
Tačiau, kaip sako panevėžietė, konkursuose ji dalyvauja visai ne dėl to, kad parodytų, ką geba.
„Man tai nėra labai svarbu. Svarbiausia, kad būtų smagu ir pati jausčiausi patenkinta. Žinoma, būti įvertintai yra gerai, bet man tai nėra konkurso ar koncerto esmė. Tai tik parodo mano pažangą. Konkursuose dalyvauju dėl malonumo, kad galėčiau pasimėgauti proga dar kartą užlipti ant scenos“, – tvirtina mergina.
Anot K. Šerėnaitės, gražiausias komplimentas, kurį ji gali gauti po pasirodymo, – šypsenos žmonių, kurie jos klausėsi.
Asmeninio arvhyvo nuotr.
Mokykloje K. Šerėnaitei labiau prie širdies klasikinė muzika, o su grupe „Door step“, kurioje dainuoja, atlieka daugiau popmuzikos.
Į grupę talentingą panevėžietę pakvietė jos klasės draugo tėtis – puikiai visiems pažįstamas panevėžietis muzikantas Justinas Kanaporius, Moksleivių namų mokytojas.
Ten jis įkūrė gitaros studiją. Į ją suplūdo daug jaunimo, norinčio išmokti groti gitara ar būgnais.
„Kai susidarė gitaristų grupė, mane pakvietė kartu dainuoti. Turiu dėkoti savo mokytojui už šią galimybę. Tai – naujas dalykas, dar iki galo neišmoktas, nes viskas yra kitaip“, – šypsosi Kornelija.
Visgi panevėžietė neslepia, kad tokia patirtis įkvepia.
„Nesu pratusi dainuoti popdainų ant scenos, juo labiau su grupe, bet visai smagu. Ir naujų draugų, ir naujų galimybių atsirado. Dabar mokausi ne vien dainuoti, bet ir kaip kalbėti, kaip elgtis scenoje. Iššūkis nemažas, nesu pratusi prie tokios aplinkos“, – kuklinasi muzikantė.
Visgi patirties pasirodant su grupe ir vienai ji sako negalinti lyginti.
„Kai dainavau kaip solistė „Dainų dainelėje“, buvo nuostabus ir naujas dalykas. O kai dainuoju su grupe, jaučiuosi laisvai, tiesiog mėgaujuosi ir džiuginu kitus“, – palygina Kornelija.
Dainininkės manymu, muzikantai dažnai nuvertinami, nes publika mato tik tai, ką jie scenoje atlieka. Bet yra ir užkulisiai.
„Kiek ašarų ir pykčio išlieta, kiek laiko atiduota ruošiantis koncertui… Užkulisiuose viskas vyksta labai greitai. Nors žmonės ir nemato, muzikantas dienų dienas sėdi prie kūrinio ar net prie vieno puslapio, kad išgrotų tam tikrą natą specifiniu būdu“, – aiškina K. Šerėnaitė.
Šis kelias, anot Kornelijos, sunkus, ne visi sugeba juo keliauti. Vieni pasiduoda, kiti net nebando.
„Didžiausias sunkumas būnant muzikantu – laiko trūkumas. Muzika atrodo lengvai išgaunama, bet be laiko nebus ir garso“, – ne kartą įsitikino Kornelija.
„Mes norime leisti laiką su šeima ir draugais. Bet tas laikas yra ribotas, o kartais jo nėra, nes reikia eiti groti“, – sako K. Šerėnaitė.
Muzikiniame kelyje K. Šerėnaitė susiduria su įvairių žanrų kūriniais. Visgi artimiausia jai – populiarioji popmuzika.
Bet panevėžietė labai mėgsta ir klasikinę muziką, operą.
„Klasikinis dainavimas man suteikia pasididžiavimo jausmą. Dievinu klasiką: operą, baletą, operetę. Esu ne kartą pasvajojusi, kad tapsiu operos soliste. Dabar turiu kitokių planų, bet jei galėčiau, manau, būčiau operos soliste“, – svarsto pašnekovė.
Vytauto Mikalausko menų gimnazijos auklėtinė sako, jog mokyklos aplinka, kurioje ji kasdien auga, yra nuostabi. Aplink daug protingų žmonių, su jais gali pasikalbėti, padiskutuoti.
Visgi dabar merginos akys krypsta į Juozo Balčikonio gimnaziją.
„Jau senokai planavau išeiti. Mane šaukia nauji keliai, bet prie muzikos sugrįšiu“, – neabejoja ji.
K. Šerėnaitė sako labai pasiilgstanti vaikystės. Būdama maža mėgdavo apsimesti esanti kokia nors aktorė ar žymi dainininkė.
Mėgo lakstyti po kiemus ir dainuoti.
Dabar laiko ir noro kur nors bėgioti nebėra, tad laisvalaikiu skaito psichologines bei grožinės literatūros knygas. Taip pat leidžia laiką su draugais.
„Labai mėgstu diskutuoti su vyresniu pusbroliu. Mes dažniausiai kalbame apie mokslinius dalykus, gyvenimą, psichologijos temomis. Tai man teikia didelį džiaugsmą, nes turiu žmogų, kuris mąsto taip, kaip aš“, – šypteli Kornelija.
Diskusijos apie psichologiją ne be reikalo kelia daug emocijų gimnazistei – ateityje ji planuoja studijuoti psichologiją.
„Labai pradėjo dominti šis mokslas ir žmogaus mąstymas. Kodėl jis mąsto taip, o ne kitaip? Be to, patinka analizuoti savo gyvenimo įvykius“, – sako Kornelija.
Dar K. Šerėnaitė dažnai galima išvysti Atvirame jaunimo centre, į kurį skuba pabendrauti su bendraminčiais.
Kai lauke šilta, išsiruošia pasivaikščioti ar mina dviratį miškų takeliais.
„Dažniausiai būnu gerai nusiteikusi, nes mane supa puiki kompanija. Pasitaiko ir liūdnesnių dienų, bet visada randu išeitį“, – šypsosi Kornelija.
