Buvo laikas, kai pro Paliukus vingiavo iš Panevėžio į Rygą vedantis kelias ir pro Zikarų trobelę nuolat pradundėdavo vežimai. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Nuo skraidančių drožlių paslapties

Nuo skraidančių drožlių paslapties

Pasakojimas apie garsųjį kraštietį Juozą Zikarą nebus išsamus ir pilnas, nepažvelgus į svarbų jo gyvenimo tarpsnį – laiką, praleistą gimtajame Paliukų kaime, Panevėžio rajone.

Dabar Paliukai – nuošalokas, mažai kam žinomas kaimas. Jeigu ne jame esantis Juozo Zikaro memorialinis muziejus, retai kada į šį kaimą pašaliniai užsuktų ar pro šalį pravažiuotų.

Prie varstoto

O buvo laikas, kai pro Paliukus vingiavo iš Panevėžio į Rygą vedantis kelias ir pro Zikarų trobelę nuolat pradundėdavo vežimai.

Toje trobelėje su tėvais gyvenantis paaugęs berniukas jau buvo išmokęs drožti iš medžio įvairias figūrėles. Išstatydavo jis tuos rūpintojėlius ar šventuosius lange taip, kad pravažiuojantieji galėtų pamatyti ir, jeigu patiks, – sustoti nusipirkti.

Apie tai ir apie daug kitų įdomių skulptoriaus vaikystės gyvenimo momentų galima sužinoti atvažiavus į Paliukus ir pabendravus su J. Zikaro memorialinio muziejaus darbuotoju Virginijumi Kiršgalviu.

Daug ekskursantų šitą muziejų aplankė, skulptoriaus gyvenimo pradžia domėjosi – ypač jų gausiai sulaukta  minint Lietuvos šimtmetį, kai muziejus buvo įtrauktas į lankytinų vietų sąrašą.

Iš Paliukų į platųjį pasaulį J. Zikaras išvažiavo būdamas 25 metų, jau žinodamas, ko iš gyvenimo nori, ką gali ir sugeba.

Dar po kelerių metų jis tapo Peterburgo dailės akademijos studentu ir jau užtikrintai žengė pasirinktu menininko keliu.

Bet pirmųjų savo, kaip kūrėjo, patirtų įspūdžių, pirmųjų bandymų ir pasiekimų, be abejo, nepamiršo niekada.

„Pirmosios kūrybinės mintys, ko gero, formavosi ankstyvoje vaikystėje, žvelgiant į prie varstoto dirbantį tėvą. Kaip vėliau pats skulptorius yra sakęs, tos skraidančios drožlės buvo kažkas ypatinga, akių nuo jų negalėdavo atitraukti“, – pasakoja muziejininkas V. Kiršgalvis.

J. Zikaro tėvas Viktoras buvo stalius, dailidė ir dažnai dirbdavo namuose su medžiu. Juozukas mėgdavo stebėti drožinėjantį tėvą, o netrukus ir pats ėmėsi darbo.

Virginijus Kiršgalvis vieną po kitos pasakoja įdomias istorijas iš Juozo Zikaro gyvenimo jo atminimą tebesaugančiuose Paliukuose. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Virginijus Kiršgalvis vieną po kitos pasakoja įdomias istorijas iš Juozo Zikaro gyvenimo jo atminimą tebesaugančiuose Paliukuose. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Nepavykęs skrydis

Pirmasis J. Zikaro iš medžio išdrožtas kūrinys buvo kočėlas. Nepatyrusioms rankelėms tai nebuvo taip paprasta – bet vis dėlto pavyko.

„Kočėlą vaikas dovanojo mamai. Norėjo, kad ji nebebartų už suplėšytą sijoną, mat šį Juozukas panaudojo norėdamas sparnus pasidaryti ir su jais kaip paukštis nuo stogo nuskristi“, – pasakoja V. Kiršgalvis.

Skrydis, žinoma nepavyko, bet baigėsi be skaudžių pasekmių – labiausiai nukentėjo mamos sijonas.

Skurde augęs vaikas buvo ypač smalsus, viskuo domėjosi, bandė, ieškojo. O netrukus, daug ko išmokęs, ir pats galėjo, nors menkai, prisidėti prie šeimos išmaitinimo. Tai išdrožtą skulptūrėlę parduos, tai tėvui padės, tai smuiku griežti išmokęs kur nors pasirodys. O paskui atėjo laikas, kai buvo priimtas groti dvaro orkestrėlyje už algą.

Birželių dvaras jo gyvenime suvaidino svarbų vaidmenį. Juk būtent už šio dvaro savininkui nulipdytą biustą jis gavo tiek pinigų, kad galėjo nusipirkti bilietą į Peterburgą.

Tame dvare lankydavosi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kiti šviesuoliai, kurių dėka gabus jaunuolis galėjo pradėti mokytis, tobulėti, sulaukė „ Žiburėlio“ draugijos paramos.

Aplinkinių kaimų gyventojams Birželių dvaras buvo traukos centras. Čia žmonės dirbo ir net vakarėlius galėdavo rengti.

„Yra išlikęs toks pasakojimas, kad neva rengiantis dvare vakaruškoms, bernai prašydavo Juozą Zikarą jose smuiku pagriežti. O tas sakydavęs: „Jeigu nunešit mane iki dvaro, tai ir pagriešiu.“ Dvaras nuo kaimo nutolęs keturis kilometrus. Nežinia, ar nešdavo bernai, ar nenešdavo, bet muzika vakaruškose skambėdavo, tai gal ir nešė“, – intriguoja muziejininkas.

Juozas Zikaras su Meno mokyklos mokiniais. J. ZIKARO NAMŲ-MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Juozas Zikaras su Meno mokyklos mokiniais. J. ZIKARO NAMŲ-MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Į mokyklą – per vėlai

Įdomu, jog tiek daug gyvenime pasiekęs J. Zikaras mokyklą pradėjo lankyti jau šešiolikos metų sulaukęs. Žinoma, iki tol  jis nebuvo visiškas beraštis – pirmųjų raidžių, skaityti mokė mama, ganant – vyresni piemenukai, nemažai išmoko, sužinojo ir dvare.

1881 metais gimęs J. Zikaras Pumpėnų pradinės mokyklos mokiniu tapo 1897-aisiais. Ją baigė per dvejus metus.

Bet toliau mokytis, kaip norėjo, Panevėžyje jo niekas nebepriėmė – per daug suaugęs buvo, pagal metus nebetiko. Tik padedant rėmėjams, pavyko pasimokyti Vilniuje, piešimo mokykloje.

Juozas – vienintelis gyvas likęs ir užaugęs Viktoro ir Mikalinos Zikarų vaikas iš septynių pagimdytų ir augintų. Šeši nuo ligų numirė.

Ir ta skausminga patirtis, išgyvenimai dėl artimųjų mirčių giliai įsirėžę būsimo skulptoriaus sieloje.

Vėliau mirė ir du jo paties su žmona Anele susilaukti sūneliai. Laimė, keturi jaunesni išgyveno. Bet šių gyvenimas jau prasidėjo visai kitomis sąlygomis.

O du pirmieji gimė Peterburge ir nusilpo varginančioje kelionėje 1918 metais grįžtant į Lietuvą.

Juozas Zikaras prie savo namo P. Puzino gatvėje, Panevėžyje 1925 metais. LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVO nuotr.

Juozas Zikaras prie savo namo P. Puzino gatvėje, Panevėžyje 1925 metais. LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVO nuotr.

Naktiniai budėjimai su peiliais

Šeimai sunkumų teko patirti ir  parvykus į gimtinę. Niekas iš pradžių nepuolė siūlyti nei darbo, nei gyvenamosios vietos.

Tad jauna šeima apsistojo Paliukuose, J. Zikaro tėviškėje. Tuo metu J. Zikaro abu tėvai jau buvo mirę, namai Paliukuose stovėjo tušti.

Muziejininkės Rasos Jonės Ruibienės pateiktoje medžiagoje matyti, kaip tą laikotarpį aprašė Anelė Zikarienė: „O tenai apie Paliukus siaučia banditizmas. <…> Nusipirkom po didelį peilį. Tai, kai ateina naktis, tai girdisi, tai ten šaudo, tai ten žmonės rėkia. Tai tėtė su peiliu prie durų, o aš su peiliu prie lango visą naktį ir budim, kad apsisaugoti nuo banditų. Vaikučius sukišam už pečiaus“.

Nurimus nepriklausomybės kovoms ir Lietuvos valdžiai stabilizavus padėtį, gyvenimas stojo į normalias vėžes, J. Zikaras įsidarbino piešimo mokytoju Panevėžio valstybinėje gimnazijoje.

Zikarai kurį laiką gyveno atskirai, nes buvo sunku Panevėžyje rasti kambarį, kad priimtų šeimą su dviem mažais vaikais. Tuo metu teko išgyventi skaudžių likimo smūgių: vienas po kito mirė abu sūnūs.

Zikarų trobelėje įkurtas muziejus turėtų būti įdomus ir neaplenkiamas ne vien skulptoriaus kūrybos gerbėjų. J. ZIKARO NAMŲ-MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Zikarų trobelėje įkurtas muziejus turėtų būti įdomus ir neaplenkiamas ne vien skulptoriaus kūrybos gerbėjų. J. ZIKARO NAMŲ-MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Namo neliko

1920 metų gegužę Zikarams gimė sūnus Vaidutis, o po metų šeima persikėlė į Panevėžį, apsigyveno išsinuomotame butelyje.

Prasidėjo laimingesnis šeimos gyvenimo periodas. Dirbdamas Panevėžio gimnazijos dailės mokytoju, J. Zikaras sukūrė daugelį nepriklausomos Lietuvos simboliais tapusių meno kūrinių.

Gavęs honorarą už lietuviškų monetų sukūrimą, J. Zikaras pagaliau galėjo tinkamai pasirūpinti šeima. Pasistatė namą su dirbtuve Panevėžyje, P. Puzino gatvėje. 1984-aisiais šis kultūros paveldas nugriautas, o jo vietoje pastatytas bankas. Dabar ir to nebėra, o jo pastate įsikūręs Registrų centras.

1928 metais J. Zikaras gavo tuomečio švietimo ministro Konstantino Šakenio kvietimą dėstyti skulptūrą Kauno meno mokykloje ir šeima persikėlė į laikinąją sostinę.

Zikarams išvažiavus, jų name Paliukuose niekas nebegyveno. Tuščias pastatas metų naštos slegiamas griuvo, puvo. Vis dėlto Paliukai buvo ir išlieka svarbi skulptoriaus gyvenimo dalis.

Ir jame įsteigtas muziejus turėtų būti įdomus ir neaplenkiamas ne vien J. Zikaro kūrybos gerbėjų. Sutvarkytame, atnaujintame name muziejus atidarytas 1972 metais.

Už trijų kilometrai nuo Paįstrio esantis Paliukų kaimas ir muziejus dabar, karantino metu nelankomas, bet nepamirštas.

Kaip sako muziejininkas V. Kiršgalvis, tikimasi, jog pavyks ir šiemet, kaip būdavo įprasta ankstesniais metais, balandžio pabaigoje čia organizuoti „Literatūrines Jurgines“.

To renginio metu Paliukuose skamba kraštiečių sukurtos eilės bei dainos, ragaujami tradiciniai Jurginių patiekalai.

Gal pavyks ir vėl surengti vaikų, jaunimo lipdinių, piešinių parodas, skiriamas garsiojo skulptoriaus gimtadieniui.

Muziejuje vykdomos ir edukacinės programos, pavyzdžiui,  „Nuo piemenėlio iki drožėjėlio“. Per jas pristatomas J. Zikaro gyvenimas, nuveikti darbai bei jo, kaip kūrėjo, sėkmės paslaptys.

Įdomu pamatyti ir sukauptą nuotraukų kolekciją, skulptoriaus kūrinių kopijas – tarp jų ir J. Zikaro nutapytą savo tėvų portretą. Visų čia eksponuojamų darbų originalai saugomi Panevėžio kraštotyros muziejuje.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų