-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Inetą Aleknavičiūtę, turbūt kaip ir kiekvieną neabejingą žmogų, slegia emocijos dėl to, kas vyksta Ukrainoje. Studijuodama Budapešte, ji gyveno kartu su ukrainiete. Prasidėjus baisumams, su ja susisiekusi Ineta išgirdo, jog ukrainiečiai labai vertina lietuvių palaikymą.
„Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje, minia žmonių su Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos vėliavomis skandavo „Slava Ukraini! Herojam slava!“ – jausmas buvo išties pakylėjantis“, – pasakoja Ineta.
Anot jos, akcijos dalyviams žingsniuojant link Boriso Nemcovo skvero, jautėsi susikaupimas ir ramybė. Žmonės kalbėjosi, aptarė naujienas, kai kurie vedėsi ir vaikus.
„Tai suteikė vilties, jog galime užmiršti nuoskaudas, nesutarimus ir susivienyti bendram tikslui – palaikyti Ukrainos žmones kovoje už laisvę“, – sako Ineta.
Asmeninio albumo nuotr.
Šiuo metu I. Aleknavičiūtė yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) ketvirto kurso studentė. Taip pat ji dirba, yra įsitraukusi į studentų korporacijos veiklą.
Ineta vadovaujasi supratimu, jog kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Juolab jog praktikoje toks požiūris labai pasitvirtino.
„Laimingiausia esu matydama, jog tai, ką darau, atneša realių rezultatų. Net jei jie nėra materialūs, o tik priverčia pasijausti geriau“, – sako panevėžietė.
Lietuva skaičiuoja ketvirtą nepriklausomybės dešimtmetį, kai visuomenės gyvenimas kuriamas demokratiniais principais. Kiekvienas šios visuomenės narys turi suvokti aplinką, kurioje gyvena, gebėti veikti ir būti atsakingas už savo veiksmus. Viena tokių yra patriotiška, pilietiška, atsakinga, aktyviai visuomenės gyvenime dalyvaujanti I. Aleknavičiūtė. Jos manymu, tokia yra ir visa jaunoji Lietuvos karta.
„Ko gero, dažnai įsivaizduojame, jog patriotiškas ir pilietiškas jaunimas turėtų aktyviai domėtis kiekvienu įvykiu politinėje padangėje, sekti Seimo ar miesto Tarybos narių pasisakymus, turėti nuomonę svarbiausiais atvejais. Bet dažnai pamirštame, jog jauni žmonės neretai tiesiog nežino, ką nori veikti gyvenime“, – pastebi Ineta.
Anot jos, patriotiškumas ir pilietiškumas turėtų būti suprantamas plačiau – vieni renkasi aktyvų veikimą jaunimo organizacijose ir nevyriausybiniame sektoriuje, kiti atidžiai seka ir domisi politika, treti renkasi karo tarnybą, dar kiti savanoriauja, siekia akademinių, sporto pasiekimų ar tiesiog slaugo tėvus ir senelius, atlikdami pareigą jiems ir tėvynei.
„Aktyvus nuomonės reiškimas visomis įmanomomis temomis ne visada yra geriausias būdas įsitraukti į visuomenės gyvenimą, – mano Ineta. – Dažnai primenu sau, jog gyvenu socialiniame burbule, kuris priklauso būtent tai aktyviai įsitraukusio jaunimo daliai. Tačiau turiu pažįstamų, buvusių bendraklasių, kurie pasirinko kitą kelią, bet vis tiek myli ir brangina Lietuvą.“
Tokius ji sutinka įvairiuose patriotiškuose, vienybę sėjančiuose minėjimuose.
„Palaikymo Ukrainai akcijoje sutikau daugybę pažįstamų iš skirtingų sričių, pasukusių skirtingais keliais. Tačiau kai prireikia, visi susiburia ir parodo vienybę. Manau, tai svarbiausia“, – akcentuoja Ineta.
Paskutinis skambutis Juozo Balčikonio gimnazijoje. asmeninio albumo nuotr.
Apklausų duomenys ir statistika rodo, kad nors jaunimas siekia būti pilietiškas, bet yra politiškai pasyviausia Lietuvos visuomenės grupė. I. Aleknavičiūtės tokie rezultatai nė kiek nestebina. Anot jos, politiniam veiksmui reikia laiko ir resursų. Laiko jaunimas turi, tačiau dažnai neturi resursų ar įrankių, kuriais galėtų veikti ir daryti įtaką.
Jos manymu, problema galėtų būti ir švietimo trūkumas ar jo nepatrauklumas šiuolaikiniam jaunimui.
„Mokykloje turime pilietiškumo pamokas, per kurias susipažįstame su įvairiais valstybiniais procesais, bet natūralu, jog vadovėliai su sausu tekstu nėra pati geriausia priemonė ugdyti veiklų ir įsitraukusį pilietį“, – mano pašnekovė.
Be to, I. Aleknavičiūtės nuomone, trūksta parodymo, kaip iš tiesų galima įsitraukti į sprendimų priėmimą, realių ir įkvepiančių pavyzdžių, galbūt net praktinių užduočių: patikimos informacijos atsirinkimas, susipažinimas su medijų įtaka šiuolaikinei visuomenei, įsitraukimo platformų (skautai, šauliai, universiteto bendruomenės, savanorystės platformos) pristatymas.
„Dažnai jaunimas turbūt net nežino, ką gali veikti jose. Motyvaciją turbūt numuša ir kai kurių mokytojų skeptiškas požiūris į aktyvų jaunimą, jog vakarus jie leidžia užsiimdami kažkokiomis veiklomis, o ne ruošdami namų darbus“, – pastebi Ineta.
Asmeninio albumo nuotr.
I. Aleknavičiūtė spėja, jog jaunimo politinio neraštingumo priežastis gali nulemti ir tai, jog jaunas žmogus dar tik bando įsitvirtinti pasaulyje. Jam reikia išmokti gyventi savarankiškai, tapti finansiškai nepriklausomam ir tiesiog surasti vietą po saule.
„Natūralu, jog jaunas žmogus pirma galvoja apie save ir savo poreikius, o ne apie politiką“, – teigia Ineta.
Nors, I. Aleknavičiūtės manymu, tendencijos po truputį keičiasi į gera, nenuostabu, jog jaunam žmogui dar nerūpės pensijų reformos pažadai ar ekonominės investicijos trečiosiose šalyse.
Būsima politologė svarsto, jog didelę įtaką jaunimo pilietiškumui ar politiniam raštingumui turi ir aplinka, kuri jį supa. Žmogus, augęs politika ir kitomis aktualijomis besidominčiųjų šeimoje, ir pats bus labiau linkęs tuo domėtis.
„Man visad patiko dr. Norberto Černiausko požiūris į pilietinį ugdymą. Jis sako, jog apie pilietiškumą ir atsakingumą reikia kalbėti ne tik iš istorinės perspektyvos, tačiau akcentuojant aktualijas, įtraukiant moksleivius į realias diskusijas, išklausant jų įsivaizduojamus sprendimų būdus“, – sako Ineta.
Paklausta, ar ne per anksti suteikti jaunam žmogui atsakomybę, pavyzdžiui, balsuoti rinkimuose, kai jis dar gana lengvai paveikiamas ir jo nuomonei didelę įtaką turi aplinka, I. Aleknavičiūtė teigia, jog vargu, ar jaunimas balso prasmę supras pakėlus amžiaus kartelę. Jos manymu, būtent nepasitikėjimas jaunimu, mąstymas, jog jie yra lengvai paveikiami, nesugebantys turėti savo nuomonės, ir yra atstumiantis faktorius.
„Kodėl turėčiau eiti balsuoti, jei mano balsas, kitų nuomone, „yra paveiktas aplinkos“? Vyresni žmonės taip pat yra paveikūs įvairioms manipuliacijoms. O ypač dabartiniame socialinių tinklų pasaulyje“, – pastebi Ineta.
Ji svarsto, jog šioje srityje jaunimas yra netgi labiau kritiškas – jie geriau išmano, kaip veikia medijos, o tai leidžia geriau atpažinti tam tikras manipuliacijas.
I. Aleknavičiūtė gimė ir pirmuosius penkerius gyvenimo metus praleido Kupiškyje. Vėliau su šeima persikėlė į Panevėžį. Nuo vaikystės ji labai mėgo muziką ir šokius, aštuonerius metus mokėsi V. Mikalausko menų gimnazijoje. Apie politikos mokslus sako niekada negalvojusi – svajojo tapti pianiste. Tik pradėjusi mokytis J. Balčikonio gimnazijoje, pradėjo labiau domėtis tuo, kas vyksta šalyje ir Panevėžyje.
„Aplink atsirado žmonių, kurie aktyviai dalyvavo jaunimo organizacijose, o prikalbinta bendraklasės galiausiai prisijungiau ir aš, vėliau tapau skyriaus pirmininke“, – pasakoja Ineta.
Tokioje aplinkoje pilietiškumo, domėjimosi politika atsirado kur kas daugiau. Juolab kad ir mokykloje buvo veikti motyvuojančių mokytojų, kurie įkvėpdavo ir padrąsindavo turėti nuomonę, poziciją ir mokėti ją ginti.
Asmeninio albumo nuotr.
Jau nuo pirmųjų dienų VU TSPMI universitete I. Aleknavičiūtė pajuto, kad yra ten, kur ir turi būti. Antraisiais studijų metais Ineta pagal studentų mainų programą išvyko į Budapešto Lorando Etvešo universitetą. Vengrijos sostinėje ji praleido pusmetį. Nors studijų kokybe ir nebuvo itin patenkinta, tačiau grįžo kur kas savarankiškesnė, labiau pasitikinti savimi. Be to, smarkiai praplėtusi pažinčių ratą – susirado draugų iš įvairiausių Europos kampelių – Prancūzijos, Čekijos, Vokietijos, Ukrainos. Galiausiai ir pakeliavusi – susipažino su Vidurio Europa – regionu, kuris visad domino ne tik kultūriškai, bet ir iš mokslinės pusės.
„Budapešte patobulinau man svarbių sričių žinias, taip pat nemenkai susipažinau su pačios Vengrijos istorija, žmonių mentalitetu ir kultūra. Slogus pasirodė gal tik vienas dalykas – jog dėstytojai nelabai buvo linkę veltis į diskusijas apie valdžios politiką“, – pamena Ineta.
Į Budapeštą ji atvyko merų rinkimų laikotarpiu, tad šiokia tokia įtampa tvyrojo. Juolab kad meru buvo išrinktas opozicinės partijos narys.
„Kažkada paklausėme dėstytojo, ką jis mano apie tam tikrus valdžios sprendimus, o jis sutriko ir prasitarė nenorįs komentuoti. Pasirodė, jog akademinis personalas ne itin mėgsta atvirauti ir laisvai reikšti nuomonę tais klausimais. Galbūt kitokia situacija yra privačiuose universitetuose ir kolegijose, bet man teko mokytis fakultete, kuriame studijas baigė ir vengrų premjeras, tad šiokia tokia jo įtaka tikrai jautėsi“, – pasakoja Ineta.
Aktyvi panevėžietė dar pirmame studijų kurse prisijungė prie studentų korporacijos „RePublica“. Mergina juokiasi, jog į šias veiklas, ko gero, labiausiai ją patraukęs dalykas buvo išskirtinė nešiojama simbolika – studentiško tipo kepurėlė su korporacijos spalvomis ir monograma (cirkuliu) bei juostelė.
„Sunku sutalpinti šimtametes tradicijas į keletą sakinių, juolab kad korporacijos kito ir keitėsi.
Korporacijų būta ir tarpukario Lietuvoje, jos aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime. Vienas iš esminių korporacijos principų, jog tapęs visateisiu nariu, korporacijai priklausai visą gyvenimą“, – pasakoja jaunoji politologė.
„RePublica“ yra akademinė organizacija, bendruomenė, kuri sudaryta iš kelių kartų, tačiau yra vienijama bendrų principų, tikslų ir vertybių. Pagrindinės vertybės yra ištikimybė, mokslas ir kilnumas, tad kiekvienas narys stengiasi savo elgesiu ir darbais jas atspindėti.
Korporacija „RePublica“. Asmeninio albumo nuotr.
Korporacijoje taip pat netrūksta ir panevėžiečių.
„Organizavome netgi ekskursiją į Panevėžį. Įdomu, jog esame iš skirtingų kartų, tačiau vis susiburiame drauge – mano bakalauro vadovas taip pat yra panevėžietis, jis irgi priklauso korporacijai“, – šypteli Ineta.
Laisvalaikiu ji mėgsta minti dviratį, nueiti į kiną, paskaityti knygą. Labai domisi kava ir jos paruošimo būdais. I. Aleknavičiūtei teko padirbėti ir bariste, tad kavos ruošimas bei jo subtilybės yra neatsiejama merginos gyvenimo dalis.
„Mėgstu išbandyti skirtingų ūkių pupeles, pasidomėti apdirbimo būdu, skrudinimu. Po truputį pildau namų barą“įvairiais kavos aparatais, o išvykusi į kelionę, visada parsivežu kavos pupelių“, – pasakoja I. Aleknavičiūtė.
