Asmeninio albumo nuotr.

Meilė gamtai atvedė į COVID-19 laboratoriją

Panevėžietė Rūta Rutkūnaitė savęs nevadina gamtininke iš pašaukimo, nors visas jos gyvenimas sukasi apie gamtą.

Kažkada apsiavusi zoologės batus, suskaičiavusi Panevėžyje įsikūrusius sparnuočius, ji vis dėlto pasuko į laboratoriją. Vienoje jų prasideda kova už gyvybę, o kitoje vis dar šeimininkauja COVID-19 virusas.

Iš Panevėžio kilusi R. Rutkūnaitė čia baigė Kazimiero Paltaroko gimnaziją. Vėliau įstojo studijuoti biologijos Vilniaus universitete.

Vėliau sekė medicinos biologijos magistrantūra, o dabar Rūta dirba dvejose Santaros klinikų medicinos centro laboratorijose.

Panevėžietė yra atsakinga už tyrimus, susijusius su Sars-CoV-2 virusu ir su organų transplantacijomis.

R. Rutkūnaitei studijų metai VU buvo vienas įdomiausių laikotarpių gyvenime. Tačiau pripažįsta, jog būta visko – ir sunkių akimirkų, kai atrodė, jog miegoti lieka vos kelios valandos ir vis tiek nieko nespėja, ir labai malonių. Studijos praplėtė Rūtos akiratį, ugdė savarankiškumą, suteikė vertingų žinių ir neįkainojamos patirties. Bet svarbiausia, supažindino su bendraminčių bendruomene.

Asmeninio albumo nuotr.

„Tikrai labai džiaugiuosi savo dėstytojais, kurie yra tikri savo srities žinovai, ir kurso draugais, iš kurių galėjau kasdien mokytis. Šios studijos davė pasitikėjimo savimi. Supratau, kad ir mano idėjos bei įžvalgos gali būti svarbios, vertingos ir kad kiekvienas mūsų galime prisidėti prie pokyčių“, – teigia Rūta.

Langas į gamtą

R. Rutkūnaitės manymu, jaunam žmogui svarbu susitelkti ne tik į mokslus, bet ir susirasti įdomios užklasinės veiklos, kuri džiugintų ir būtų įdomi, nes ji padeda ugdyti kitas kompetencijas, kurios pravers ateityje.

Rūta studijų metais buvo aktyviai įsitraukusi į Studentų gamtininkų mokslinės draugijos bei Lietuvos gamtos fondo organizuojamas veiklas – daug keliavo, turėjo galimybę susipažinti su nacionalinių parkų atstovais, dalyvavo talkose, edukacijose, išbandė save mokytojos vaidmenyje, išmoko teikti projektų paraiškas.

Ypač patiko kasmet Lietuvos gamtos fondo organizuojamas renginys „Rūšių ralis“, į kurį susirinkdavo daugybė gamtos mylėtojų ir komandomis varžydavosi, kas suras ir atpažins kuo daugiau rūšių gražiausiose ir vertingiausiose Lietuvos gamtinėse vietovėse.

Taip pat Rūtai ne vieną vasaros dieną teko praleisti pajūryje ir ten besilankančius poilsiautojus supažindinti su eutrofikacijos reiškiniu – vandens žydėjimu Kuršių mariose.

Tačiau dabar su zoologija R. Rutkūnaitė tėra susijusi tiek, kiek ja grožisi pasivaikščiodama. Anot jos, nors ir nesusiejo su šiuos mokslu savo ateities, išmoko stebėti ir džiaugtis aplinka, ją tyrinėti.

„Iki šiol draugai erzina, kad labai juokinga su manimi vaikščioti miške, nes kas kelis žingsnius sustoju ir vis aikčioju prie kiekvieno pamatyto vabalėlio ar žydinčio augalo, o išgirdusi paukščių balsus suklūstu, bandau atspėti, koks giesmininkas tai galėtų būti“, – šypsosi Rūta.

Pažintis su juodasparniais

Zoologijos kryptį R. Rutkūnaitė universitete pasirinko kone atsitiktinai.

Vieno zoologijos laboratorinio metu dėstytojas paklausė, ar nėra studentų iš Panevėžio, mat kaip tik viena kursinio tema buvo susijusi su tyrimu šiame krašte.

Taip Rūta ėmė iš arčiau pažindintis su daugeliui panevėžiečių galvos skausmą ir pasipiktinimą keliančiais kovais.

Šie juodasparniai priklauso varninių paukščių šeimai ir išsiskiria tuo, kad yra bendruomeniniai paukščiai – mėgsta gyventi kolonijomis.

Šalia jų „gyvenviečių“ įsikūrę žmonės guodžiasi dėl tokių kaimynų neturintys ramybės: nuolatinis triukšmas, ypač lizdų sukimo ir perėjimo metu, o kai šie sumano pasikapstyti atviruose šiukšlių konteineriuose, atliekos skraido kelių dešimčių metrų spinduliu.

Šiuo metu net dvejose laboratorijose dirbanti R. Rutkūnaitė žinių sėmėsi ir Švedijoje, Geteborgo universitete. Asmeninio archyvo nuotr.

Geriau kovai nei betonas

R. Rutkūnaitės mokslinio darbo užduotis buvo įvertinti, ar 2015 metais Panevėžyje taikyti kovų išbaidymo darbai, kai paukščiai buvo gąsdinami šviesos ir garso petardomis, garso įrašais, padarė kokią nors įtaką jų kolonijų gausumui ir paplitimui.

Rengiantis tyrimui, Rūtai teko apvažiuoti miestą ir surasti visas jame įsikūrusias kovų kolonijas. Jų tuomet pavyko aptikti septynias.

Tada nustatytais periodais vasario-gegužės mėnesiais, nepaisydama oro sąlygų, Rūta jas lankė ir kantriai skaičiavo paukščių lizdus.

Rezultatai parodė, kad 2016 m., kai baidymo darbai nebebuvo vykdomi, mieste vėl padaugėjo kovų lizdų.

„Suprantu, kad milžiniškos šių paukščių kolonijos, ypač tokios kaip Kultūros ir poilsio parke, kur buvo fiksuota daugiau nei 1000 paukščių lizdų, gali kelti nepatogumų aplinkiniams gyventojams. Bet tuo pačiu tai yra gamtos dalis. Didesnė problema būtų, jei dėl žmogaus veiksmų paukščiai apleistų miestus ir jie taptų pilko betono salos be jokios gyvybės“, – pabrėžia R. Rutkūnaitė.

Pamatyti nematoma

Nors supanti gamta ir jos gyvybė traukė, R. Rutkūnaitė pravėrė laboratorijos duris.

Dar studijų metais ji atliko savanorišką praktiką Valstybinės augalininkystės tarnybos Fitosanitarinių tyrimų laboratorijoje. Jau tada suprato, kad be galo įdomu tyrinėti plika akimi nematomus dalykus.

„Turėjau pažįstamų, kurie studijavo medicinos biologiją ir dirbo laboratorijoje. Jų pasakojimai dar labiau skatino rinktis šią sritį, o ir man pačiai norėjosi išsiaiškinti, kas vyksta po to, kai lankantis poliklinikoje priduodi kraują, iš kur atsiranda ir ką reiškia tie neaiškūs skaičiukai, surašyti gydytojos kompiuterio ekrane. Be to, šis darbas atrodė prasmingas ir reikalingas“, – pasakoja Rūta.

R. Rutkūnaitė sako esanti nuolat savo pasirinkimus svarstantis žmogus. Niekada nežinojo to vieno vienintelio kelio, kuriuo norėtų eiti, ir labai pavydėjo bendraklasei, kuri jau nuo penktos klasės žinojo, kuo nori būti ir to nuosekliai siekė. Tik vyresnėse klasėse Rūta suprato, kad vis tik gyvybės mokslai jai yra įdomiausi.

„Man biologija yra labai patraukli sritis, nes tai – mokslas apie mus supantį pasaulį. Man niekada nesisekė suprasti bendraklasių, kuriems eiti į biologijos pamokas buvo kančia. Juk kaip gali nepatikti pamoka, kurioje tiek daug gali sužinoti apie save ir aplinką, kurioje gyveni?“, – retoriškai klausia Rūta.

Biologija, anot R. Rutkūnaitės, be galo plati sritis. Jai itin artima ir aktuali ekologijos tema ir tai, kaip išsaugoti rūšių įvairovę, taip pat labai traukia molekulinės biologijos sritis.

Mokslus R. Rutkūnaitei teko krimsti ir užsienyje. Trečio kurso rudens semestrą ji praleido Geteborgo universitete Švedijoje.

Rūtai tai buvo viena įsimintiniausių patirčių.

Švedijoje panevėžietę nustebino, kad kuo puikiausiai pavyko susišnekėti su iš kitų šalių atvykusiais studentais diskutuojant netgi sudėtingomis biologinėmis temomis. Juokiasi, jog gelbėjo pirmaisiais studijų metais taip nemėgti ir sunkiai įsimenami lotyniški rūšių pavadinimai.

„Ar studijas vadinsime geromis, mano nuomone, labiau priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, kiek sugebėsime iš jų pasiimti. Kaip bebūtų, labai rekomenduoju visiems studentams pasinaudoti šia galimybe ir nors trumpą laiką išbandyti studento ar praktikanto rolę kitoje šalyje“, – drąsina Rūta.

Medicinos biologė R. Rutkūnaitė atgaivą visuomet randa gamtoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Įvertina šansą gyventi

Baigusi studijas ir įsidarbinusi Santaros klinikose, R. Rutkūnaitė darbavosi prie kraujo perpylimo tyrimų.

Po pusmečio pradėjo mokytis atlikti tyrimus, susijusius su sudėtingomis organų transplantacijomis. Bene didžiausią reikšmę šie tyrimai turi inkstų transplantacijoms.

„Kuo recipientas genetiškai panašesnis į donorą, tuo didesnė tikimybė, kad persodintas inkstas funkcionuos sklandžiau ir ilgiau. Tai reiškia, kad po transplantacijos reikės mažiau vaistų, nes bus mažesnė antikūnų, galinčių pažeisti transplantatą, atsiradimo tikimybė“, – aiškina medicinos biologė.

Apie recipiento suderinamumą su donoru sprendžiama iš atliktų PGR tyrimų.

Jų metu nustatomi žmogaus leukocitų antigenai, o sumaišius donoro ląsteles su paciento kraujo serumu, stebima, ar recipientas neturi antikūnų prieš planuojamo transplantuoti organo šeimininko ląsteles.

Jei reakcija teigiama, tokiu atveju šiam pacientui transplantacija negali būti atliekama, nes grėstų ūmi atmetimo reakcija.

„Šis darbas reikalauja didelės atsakomybės, kruopštumo, atsidavimo, nes niekada nežinai, kada savo telefone sulauksi skambučio, kviečiančio į darbą. Prie kiekvienos transplantacijos dirba ne tik mūsų laboratorijos komanda, bet ir daugybė kitų žmonių – gydytojų, slaugytojų, koordinatorių, padėjėjų. Ir viskas tam, kad sergantys sunkiomis ligomis pacientai gautų dar vieną šansą gyventi“, – sako laboratorijos, kurioje prasideda kova už gyvybę, tyrimų specialistė.

Anot R. Rutkūnaitės, labiausiai ją ir žavi mintis, kad gali būti nors ir mažytė, bet kilnaus proceso dalis.

Karštajame taške

Kitoje, COVID-19 laboratorijoje, kurioje nuo pandemijos pradžios R. Rutkūnaitė praleidžia daugiausiai laiko, darbas taip pat verda.

Joje panevėžietė atlieka PGR tyrimus, su kuriais jau susidūrė bene kiekvienas Lietuvos gyventojas.

Čia Rūtai didžiausias iššūkis buvo prisitaikyti prie nuolat kintančios pandeminės situacijos ir susidoroti su didžiuliais tyrimų kiekiais.

Kai 2020-ųjų kovą ji pradėjo dirbti prie SARS-CoV-2 viruso tyrimų, buvo labai mažai informacijos apie ligos sukėlėją, daug įtampos, trūko tyrimams reikalingų medžiagų, buvo apsunkintas net pačių reagentų tiekimas.

„Dirbome neskaičiuodami darbo valandų, o ir patys tyrimai užtrukdavo bent tris kartus ilgiau nei dabar. Buvo didelis tempas, kasdien gaudavome vis daugiau mėginių. Kadangi dirbu dvejose vietose ir nuolat migruoju tarp laboratorijų, būdavo taip, kad išeinu savaitei dirbti prie imunologinių tyrimų, o grįžusi jau turiu prisitaikyti prie per tą trumpą laiką įvykusių šūsnies pasikeitimų“, – pasakoja medicinos biologė.

Motyvavo palaikymas medikams

Anot R. Rutkūnaitės, bėgant laikui, pandeminis nuovargis vis labiau kaupėsi, o piką pasiekė šių metų pradžioje, kai Lietuvą užplūdo omicron atmainos banga.

„Gerai, kad visą šį laiką turėjau daug darbo, tas padėjo lengviau išgyventi nežinią, nerimą, įvairius suvaržymus ir iki tol įprasto gyvenimo ilgesį. Labai džiaugiuosi pandemijos pradžioje buvusiu visuomenės palaikymu gydymo įstaigoms. Tai tikrai labai motyvavo“, – sako Rūta.

Dabar situacija, anot specialistės, jau visiškai kitokia.

COVID-19 ligos diagnostinis tyrimas tapo rutininiu.

Nors atliekamų tyrimų skaičius tebėra gerokai didesnis nei pandemijos pradžioje, bet daug procesų automatizuoti, tyrimai atliekami gerokai greičiau.

„Panašu, kad virusas artimiausiu metu niekur nedings, kasmet mutuos ir prisitaikys prie kintančios aplinkos. Reikia su tuo susitaikyti ir mums, priprasti prie naujos realybės“, – mano Rūta.

Asmeninio archyvo nuotr.

Smarkus tempas

Pasak R. Rutkūnaitės, gyvenime laboratorijų veikla išties skiriasi nuo to, ką matome filmuose. Yra daugybė reikalavimų ir taisyklių, kurių privaloma laikytis, kad tyrimai būtų atlikti teisingai, o gauti rezultatai būtų patikimi, nes nuo jų priklauso pacientų sveikata.

Rūtos darbo diena prasideda ryte: pasiruošia reikalingus reagentus, tyrimų analizatorius darbui, atlieka patikrinimo testus, kad įsitikintų, jog viskas veikia gerai.

„Dienos metu atliekami tyrimai, o po pietų įvertinami rezultatai ir atsakymai suvedami į specialią laboratorijos informacinę sistemą. COVID-19 laboratorijoje darbas vyksta nesustojamai: užregistruojamas gautas ėminys, jis paruošiamas tyrimui, atliekamas RNR išskyrimas ir PGR reakcija, suvertinami gauti rezultatai ir atiduodami atsakymai. Ir taip visą parą“, – pasakoja medicinos biologė.

Didžiausi iššūkiai, anot R. Rutkūnaitės, yra didelis tempas ir nuolatiniai pokyčiai, prie kurių reikia greitai prisitaikyti. Pradėjus dirbti Rūtai buvo šiek tiek baisu, nes reikėjo labai daug išmokti ir sužinoti.

„Labai svarbu buvo išmokti reaguoti ir priimti greitus sprendimus iškilus nenumatytoms situacijoms. Tačiau laikui bėgant viskas pasirodė įmanoma, juolab, kad tenka mokytis iš savo srities žinovų. Būtent tuo šis darbas ir įdomus – nuolat reikia tobulėti ir neatsilikti nuo naujovių“, – sako Rūta.

Kiek daugiau streso jai per naktinius budėjimus. Tačiau ir jie, įgavus patirties, nebekelia didelių rūpesčių.

„Svarbu išlikti budriai, sekti vykstančius procesus ir turėti išlavintą kritinį mąstymą – visa tai padeda išvengti klaidų“, – pabrėžia specialistė.

Šiuo metu didžiausias R. Rutkūnaitės tikslas yra labai žemiškas – pabaigti įsirengti savo namus ir ten persikraustyti. Tuomet, tikisi, atsiras daugiau laiko poilsiui ir buvimui gamtoje.

„Ateityje norėčiau padirbėti ir kitose laboratorijose su man dar nepažintais praktikoje tyrimais, jų metodais. Esant galimybei gal net išvykti į stažuotę užsienio laboratorijose, kad įgaučiau visapusiškos patirties. Tikiuosi, kad ateityje laukia dar daug įdomių iššūkių ir patirčių“, – šypteli Rūta.

Pirmos pamokos pas senelius

Dažnai biologai save vadina biologais iš prigimties. Tačiau Rūta – išimtis.

Vaikystėje su sese daug laiko ji praleisdavo kaime pas senelius. O ten visada buvę daug įdomybių. Seneliai turėjo ūkį, augino įvairius gyvūnus, tai pat didelius daržus, laukus, užsėtus javų kultūromis.

Rūtai visada magėjo daugiau sužinoti apie gamtą ir ją geriau pažinti.

„Su tėvais kiekvieną vasarą važiuodavome uogauti, o rudenį grybauti, tad užsiimant tokia veikla tiesiog neįmanoma ignoruoti to, kas vyksta aplink“, – šypsosi R. Rutkūnaitė.

Ir vis dėlto ji nesijaučia gamtininke iš prigimties.

„Studijų metais teko sutikti žmonių, kurie yra iš tiesų gamtininkai, mokslininkai, tyrėjai. Jiems gamta yra jų religija. Jie neįsivaizduoja, ką kitko galėtų veikti, jų žinios bei atsidavimas profesijai nekelia jokių abejonių“, – teigia R. Rutkūnaitė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Prisiminimų miestas

Pandemijos metu dėl įtempto darbo grafiko R. Rūtkūnaitė dabar retas svečias gimtajame Panevėžyje.

Tačiau šis miestas užima didelę vietą jos širdyje. Čia liko daugybė malonių prisiminimų.

„Dalį šių prisiminimų sudaro patirtys gimnazijoje, kur visada jaučiausi mylima. Taip pat, užklasiniai užsiėmimai Moksleivių namuose, kur būrelio vadovė Vilija Andrijauskienė visada rasdavo tinkamus žodžius paguosti, paskatinti, įkvėpti. Patys mieliausi prisiminimai siejasi su ramiais pasivaikščiojimais su mama Skaistakalnio parke ar antyčių lesinimas einant iš darželio prie Žagienės upelio“, – prisimena Rūta.

Jau vyresniame amžiuje ji su nekantrumu laukdavau vasaros penktadieniais vykusių renginių ar rugsėjo pradžioje rengiamos didžiulės miesto šventės – Aukštaitijos sostinės gimtadienio.

„Labai džiugu, kad dabar miestas keičiasi, atsinaujina, gražėja miesto erdvės, kuriasi nauji verslai, organizuojama daugiau įdomių veiklų panevėžiečiams“, – pastebi R. Rutkūnaitė.