-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tačiau ar žinote, jog šis literatūros klasikas buvo ne tik rašytojas, bet ir lakūnas. Sergantis, sulaužytais kaulais, patyręs daugybę avarijų, jis ir vėl veržėsi į dangų. Ir tik ten tapdavo savimi: gėrėjosi vaizdais, svajojo, fantazavo.
A. de Sent Egziuperi pagal kilmę – grafas. Pagal profesiją – lakūnas. Pagal pašaukimą – rašytojas.
Gimė Antuanas 1900 metų birželį Lione. Nors tėvai buvo kilę iš senos aristokratų šeimos, prabangiu gyvenimu ši negalėjo pasigirti. Priešingai. Kai Antuanui sukako ketveri, mirė tėvas, ir motina su penkiais vaikais liko be skatiko. Paramą suteikė Antuano seneliai. Taip būsimo rašytojo vaikystė prabėgo kaime, svečiuojantis tai viename, tai kitame senelių dvare.
Apdovanotas įvairiais talentais, Antuanas nuo mažumės netvėrė savame kailyje. Jis anksti pradėjo rašyti eiles, piešti, griežti smuiku. Bet labiausiai jį traukė technika. Dvylikos metų jis išbandė lėktuvo vairalazdę, tačiau tuomet tuo itin nesusižavėjo. Baigęs mokyklą, devyniolikmetis įstojo į Menų akademiją studijuoti architektūros.
Vis dėlto po dvejų metų jis metė studijas ir užsirašė į savanorių aviacijos pulką. Lakūno karjeros pradžia nebuvo sėkminga – vos pradėjęs savarankiškai skraidyti, jis patyrė avariją, sunkiai susižeidė ir pasveikęs buvo demobilizuotas. Tačiau gyvenimas be pavojų ir rizikos – ne Sent Egziuperi prigimčiai. 1927-aisiais jis grįžo į aviaciją. Ir grįžo visam laikui – iki paskutinio pražūtingojo ir mįslingojo skrydžio 1944-ųjų liepą.
Regis, labiau nei plunksna garsųjį literatą viliojo padangės. Tik po pirmosios lėktuvo avarijos, per kurią patyrė galvos smegenų traumą ir buvo atleistas iš aviacijos pajėgų, jis sėdo prie rašymo. Antuano pirmasis kūrinys – novelė „Aviatorius“. Tačiau iš pradžių ji neturėjo pasisekimo. Antuanui teko imtis bet kokio darbo: pardavinėti automobilius, dirbti knygyne. Jis buvo visai nepanašus į kitus. Dėl riestos nosies draugai jį vadindavo Žvaigždikiu ir juokavo, kad jis težiūri į dangų.
1926 metais, atrodė, Antuanas rado pašaukimą – ėmė dirbti aviapašto kompanijoje, gabenančioje paštą į Afrikos šiaurinę pakrantę, paskirtas tarpstotės prie pat Sacharos viršininku. Čia jis ėmėsi rašyti savo kūrinį „Pašto pietinis“.
Po trejų metų grįžo į Prancūziją ir įstojo į jūrų aviacijos kursus Breste. Vėliau išvyko į Pietų Ameriką, kur parašė „Nakties skrydį“. Už jį Antuanas gavo „Femina“ premiją. Grįžęs į Prancūziją ir toliau neapleido aviacijos – vos nežuvo bandydamas naują hidroplaną. Įsigijęs savo nuosavą lėktuvą netgi bandė pasiekti rekordą, skrisdamas iš Paryžiaus į Saigoną. Tačiau ir vėl patyrė avariją Libijoje ir jį su mechaniku, mirštančius iš troškulio, išgelbėjo beduinai.
Beje, savo nesėkmingas patirtis danguje Egziuperi aprašo ir „Mažojo princo“ knygos pradžioje, kur kalba apie Sacharos dykumoje sugedusį lėktuvą.
Parengęs filosofinių memuarų knygą „Žmonių planeta“ Antuanas pradėjo skrydį Niujorkas–Ugnies žemė. Tačiau čia ir vėl laukė nesėkmė – lėktuvo avarija Gvatemaloje, po kurios teko ilgai gydytis Niujorke, o vėliau ir Prancūzijoje. Kitą dieną po Vokietijos karo prieš Prancūziją paskelbimo, Antuanas pats atvyko į mobilizacijos punktą ir buvo paskirtas į tolimosios žvalgybos dalinį.
Atliko kelis žvalgybinius skrydžius, o vėliau, jau po Prancūzijos pralaimėjimo 1941-ųjų birželį, išvyko į JAV, kur atsiėmė prieš metus skirtą premiją už kūrinį „Vėjas, smėlis ir žvaigždės“.
Gyvendamas Niujorke Antuanas toliau rašė. Emigravęs iš vokiečių okupuoto Paryžiaus, garsusis rašytojas pradėjo rašyti bene liūdniausią kūrinį – pasaką „Mažasis princas“. Išleista ir prancūzų, ir anglų kalbomis, ši knyga tučtuojau pelnė pripažinimą ir priskirta prie vaikų literatūros klasikos. Drauge ji įvertinama kaip genialus kūrinys suaugusiesiems. Per visą kūrinį, čia susiliesdamos, čia išsiskirdamos, driekiasi dvi pasakojimo linijos – lakūno ir princo.
Vėliau Antuanas grįžo į tėvynę ir vėl įstojo į aviaciją. Per vargus pasiekė, kad būtų paskirtas į kovinį dalinį.
Tačiau lemtingąją 1944-ųjų liepos 31 dieną dingo per oro žvalgybos užduotį, skrisdamas iš Korsikos į žemyninę Prancūziją, kad surinktų informaciją apie vokiečių kariuomenės judėjimą Ronos upės slėnyje.
Spėliota, kad jo lėktuvas nukrito dėl techninių priežasčių. Visgi buvo iškelta versija, kad lakūnas galėjo ir nusižudyti. 2000 metais narai prie Marselio rado jo lėktuvo nuolaužas, tačiau avarijos priežastis taip ir nepaaiškėjo.
Tik 2008 m. vienas vokiečių pilotas prisipažino, kad tą dieną patruliavo toje teritorijoje ir atidengė kulkosvaidžių ugnį į pastebėtą dvimotorį lėktuvą, kuris nukrito į vandenį, o parašiutu niekas neiššoko. Pilotą pusę amžiaus kankino įtarimai, kad tai jis nužudė savo mėgstamiausių vaikystės knygų autorių.
Jausmingasis Sent Egziuperi per savo gyvenimą tiesiog negalėjo neįsimylėti. Tai buvo Luisa de Vilmorin – panelė iš aukštuomenės, kurios motina buvo turtinga našlė, turėjusi nemažų ambicijų. Luiza garsėjo skvarbiu protu ir subtiliu grožiu, bet buvo silpnos sveikatos ir metus praleido lovoje. Ji priimdavo svečius vilkėdama plonu peniuaru ir apsikamšiusi pagalvėlėmis. Ir dičkis dvimetrinis Antuanas dėl jos visai pametė galvą. Jis rašė motinai, kad sutiko svajonių merginą ir netrukus jai pasipiršo.
Bet poniai de Vilmorin nuskurdęs aristokratas į žentus netiko – be turto, be profesijos, su savo keistenybėmis. Viskas baigėsi tuo, kad Sent Egziuperi nutarė be vadovybės leidimo išbandyti naują orlaivį – ir praėjus kelioms minutėms nuo pakilimo rėžėsi į žemę. Tai buvo jo pirmoji avarija. Antuanas kelis mėnesius išgulėjo ligoninėje, o Luisai nusibodo jo laukti ir ji susirado naujų gerbėjų. Vėliau ji tapo rašytoja ir scenariste, pagal jos eiles kūrė muziką.
Išgyvenęs nelaimingą meilę, Antuanas buvo atsargus. Jis ieškojo moters rimtiems santykiams.
Tokia moteris atsirado – salvadorietė Konsuela Kariljo, garsaus Pietų Amerikos rašytojo Gomeso Kariljo našlė, taip pat rašytoja ir aktorė. Jiedu susitiko Buenos Airėse.
Ji buvo smulkutė, pašėlusi, veržli ir nepastovi – jau dukart ištekėjusi. Mėgo meluoti ir dievino Prancūziją. Gyvenimo pabaigoje pati susipainiojo – yra net keturi jos pirmojo bučinio su Sent Egziuperi aprašymo variantai.
Paryžiuje pora susituokė. Netrukus Sent Egziuperi perkėlė į Kasablanką. Ten paaiškėjo, kad likimas rašytojui ir aviatoriui skyrė rimtą išbandymą – nuolatinius žmonos išsišokimus, dėmesio ir žavėjimosi ja reikalavimus. Ji trankėsi kumščiais, daužė indus ir puldavo į isteriją. Niekas tada jos negalėjo nuraminti. Kartais ji išeidavo iš namų ir blaškydavosi po naktinius barus tol, kol praeidavo įsiutis.
Konsuela nuolat troško nuotykių ir pamažu kraustėsi iš proto. Tai traukė Sent Egziuperi – jis mane, kad be priežasties išsiveržiantis pyktis slepia švelnumą, neištikimybė – silpnumą, beprotybė – pažeidžiamą sielą. Jos įvaizdį įkūnijo Rožė „Mažajame prince“ – stipriai idealizuotas, bet gerai atpažįstamas. Daugelis Antuano draugų nemėgo Konsuelos, tačiau neneigė, kad ji nestandartinė ir įdomi: apsiskaičiusi, išmananti muziką ir literatūrą, išmokusi persų kalbą, mokanti elegantiškai elgtis aukštuomenėje. Nors ir nebuvo ypatinga gražuolė – žema ir grubokų veido bruožų.
Sutuoktiniai išvyko iš Kasablankos, o tada Konsuela ėmė vis vėliau grįžti į namus, tapo nuolatinė naktinių klubų ir aktorių vakarėlių lankytoja. Ji elgėsi vis keisčiau – į priėmimus galėjo ateiti apsivilkusi slidinėjimo kostiumu ir kalnų batais, o viename kokteilių vakarėlyje šmurkštelėjo po stalu ir ten išbuvo visą vakarą, retkarčiais iš ten ištiesdama ranką su tuščia taure. Apie skandalus jų šeimoje sklido kalbos visame Paryžiuje – Konsuela apie tai skelbė kiekvienam sutiktam.
Šių audringų santykių pasekmė buvo ir avarija, kai, skrisdamas iš Paryžiaus į Saigoną Sent Egziuperi 270 km/val. greičiu rėžėsi į Libijos smėlynus – mat prieš tai išvargęs pusę nakties po barus ieškojo Konsuelos. Asmeninis gyvenimas Antuaną paveikė, jis jau ieškojo kitų moterų paguodos, bet palikti Konsuelos negalėjo – mylėjo ją.
Rašydamas „Mažąjį princą“ A. Egziuperi neaptiko ramybės – liejo mintis popieriuje ir ilgėjosi Konsuelos, kuriai atvykus, gyvenimas vėl virto pragaru. Draugai pasakojo, kad kartą per vakarienę ji visą valandą į jį mėtė lėkštes.
Konsuela gyveno lyg Mažojo princo rožė. Ši valdinga moteris visada išliko žymaus rašytojo mūza. Sent Egziuperi širdyje saugojo ją kaip rožę, laistė ir dengė. Nors Antuanas, kaip ir Mažasis princas, vėliau pamato daug kitų gražių rožių, bet lapė jam visada primindavo, kad jis turi savo, todėl neturėtų dairytis į kitas.
Konsuela po Sent Egziuperi dingimo parašė prisiminimus „Rožės pasaka“ apie kartu praleistus metus. Jie paskelbti praėjus 20 metų po jos mirties.
Parengta pagal time.com
