-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gimtuosius namus antradienį pasiekusiam A. Subačiui dar prireiks laiko, kol visas įspūdžių kaleidoskopas susidėlios į reikiamas lentynėles.
Mintį apie tokią kiek neįprastą kelionę Audrius brandino jau keletą metų, galiausiai nusprendęs, kad arba dabar, arba niekad. Daugelio svajonių, anot jo, žmonės taip ir neįgyvendina, nes tam tiesiog pritrūksta ryžto.
Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Belgija, Olandija, Vokietija, Lenkija, Lietuva – dviračiu per 24 dienas Audrius aplankė net septynias šalis. A. Subačiaus asmeninio archyvo nuotraukos
A. Subačius sako visada mėgęs aktyvų gyvenimo būdą, tačiau iki trisdešimties metų su dviračiais nieko bendro neturėjęs.
Ši transporto priemonė pati jį susirado.
Prieš maždaug trylika metų emigravęs į Didžiosios Britanijos sostinę Londoną Audrius suprato, kad šiame milijoniniame mieste dviratis – patogiausia susisiekimo priemonė.
Iš pradžių dviratis jam buvo priemonė patogiau nuvykti ir grįžti iš darbo.
Lietuvis jau ne vienerius metus svetur dirba įvairių renginių ir konferencijų organizavimo versle.
Vėliau sumanė, kad dviratis gali būti ir jo laisvalaikio dalimi – su juo savaitgaliais išmaišytos gražiausios Londono apylinkės.
O dabar minti dviratį tapo Audriaus gyvenimo būdu.
„Tai efektyviausia transporto priemonė tokiam gyvenimo būdui, kokį gyvenu aš. Ilgainiui atsiranda ir tokių pačių bendraminčių ratas, tad ir kelionių dviračiais vis daugiau. Pagalvojau, o kodėl neišsikelti didesnio asmeninio iššūkio ir iš Londono neparminti į gimtąjį miestą“, – pasakojo A. Subačius.
Tiesa, iš karto sėstis ant dviračio ir leistis į kelią nesiryžo – tam ruoštis pradėjo po truputį.
Iš pradžių daugiau kaip po šimtą kilometrų įveikdavo savaitgaliais, o per šias Velykas dviračiu nuo Londono nuriedėjo į Paryžių.
Ši kelionė Audriui buvo savotiškas apšilimas prieš didįjį startą.
„Kai įveikiamas psichologinis barjeras – pirmieji šimtas kilometrų, supranti, kad viskas tik galvoje. Pirmoji tokia ilgesnė kelionė buvo Londonas–Paryžius dviračiu per tris dienas. Tai buvo savotiškas pasibandymas, ar apskritai taip įmanoma keliauti ir kaip geriau pasiruošti tokiam išbandymui“, – kalbėjo emigrantas.
Daugiau kaip dešimtmetį Didžiojoje Britanijoje gyvenantis 43-ejų panevėžietis A. Subačius metė sau iššūkį – dviračiu numinti nuo Big Beno Londone iki gimtojo Panevėžio. Ir jam pavyko!
Dviratininkas prieš kelionę kruopščiai suskaičiavo, kad nuo Londono iki Panevėžio jam teks numinti apie 2 350 km.
Visgi pasiekus finišą paaiškėjo, jog jo sąskaitoje gerokai daugiau nuvažiuotų kilometrų.
Dar vienas svarbus darbas buvo susiruošti tokiai kelionei reikalingą mantą.
O jos buvo ne tiek jau mažai: palapinė, miegmaišis, drabužiai, asmeniniai daiktai, maistas. Neteisingai ant dviračio paskirstytas svoris reiškė, kad šis gali riedėti ne ten, kur reikia.
„Galima prisipirkti daug visko, bet su tokia manta nepavažiuosi, reikėjo itin kompaktiškų daiktų“, – pasakojo A. Subačius.
Dar vienas svarbus darbas – kruopščiai susiplanuoti maršrutą, rasti vietą nakvynei, lankytinų įdomių vietų.
Pasak keliautojo, jo tikslas buvo ne per trumpiausią laiką pasiekti finišą, o tą daryti tiesiog mėgaujantis kelione.
Pirmąsias dienas stengėsi susiplanuoti iki smulkmenų, o kelionei persiritus į antrąją pusę atsidavė tėkmei ir stebėjo, kokių staigmenų pateiks pats gyvenimas.
„Norėjosi, kad ta kelionė nebūtų tik važiavimas dviračiu. Mano tikslas nebuvo įveikti kilometrai ar laikas. Norėjosi pažinti, pamatyti daugiau, aplankyti tas vietas, prie kurių šiaip jau nenuvažiuosi. O maršrutą susidėlioti padėjo navigatorius – pakako nurodyti pradžios ir pabaigos taškus ir pati sistema parinko įvairius maršrutus: ar nori keliauti tik plentu, ar bekele, kokio sudėtingumo maršrutas pačiam patrauklesnis“, – pasakojo keliautojas.
Keliautoją su ąžuolų vainiku prie Panevėžio pasitiko artimieji ir draugai.
Audrių visada traukė istorinės, karinės vietos, susijusios tiek su Pirmuoju, tiek Antruoju pasauliniais karais.
Todėl negalėjo praleisti progos Belgijoje aplankyti Pirmojo pasaulinio karo forto, kuris per kitą pasaulinį karą paverstas koncentracijos stovykla ir kalėjimu, taip pat Olandijoje įsikūrusio karo muziejaus, kuriame surinkta daugybė karo eksponatų iš įvairių laikų.
Panevėžietis apžiūrėjo ir Vokietijos jūrų karo muziejų, kuriame eksponuojami įspūdingi povandeniniai karo laivai.
Įsiamžino ir prie dabar niekuo neišsiskiriančio takelio – čia driekėsi Berlyno siena, atskyrusi Rytų ir Vakarų Vokietiją.
Keliautojas nepraleido ir garsiosios „Vilko irštvos“ Lenkijos miškuose, Štuthofo koncentracijos stovyklos, Žalgirio mūšio vietos, Marienburgo pilies.
„Norėjosi aplankyti daugiau, bet būčiau nespėjęs – šiai kelionei turėjau labai ribotą laiką, atostogų gavau tik mėnesį“, – šypsosi A. Subačius.
Kasdien Audrius numindavo apie 100–150 kilometrų.
Tai užtrukdavo iki 6–8 valandų – važiavimo greitį lėmė ir gamtos bei klimato sąlygos.
Pavyzdžiui, Anglijos pietryčiuose ar Lenkijos rytinėje dalyje daugiau teko minti į kalną, važiavimo greitį mažino ir priešpriešinis vėjas.
A. Subačius džiaugiasi, kad per visą kelionę nebuvo stipresnio lietaus – tik likus paskutiniams kilometrams iki finišo ties Krekenava išprausė vasariška liūtis.
Nors tokioje netradicinėje kelionėje per parą poilsiui likdavo 6–7 valandos, anot Audriaus, kai nusiteiki, nei fizinio, nei psichologinio nuovargio nejauti.
Dažniausiai jis nakvodavo palapinėje.
Belgijoje, Olandijoje labai populiari platforma, gimusi per pandemiją, kurioje tokiems keliautojams kaip Audrius žmonės siūlo jų soduose ar sodybose tiesiog pasistatyti palapinę ir pernakvoti. Tai visiškai nemokama paslauga.
Pasak panevėžiečio, dažniausiai keliautojus priima tie, kurie patys mėgsta keliauti, todėl domisi savo svečiais, kviečia vakarienės ar pusryčių, o kiti, atvirkščiai, parodo, kur gali įsikurti ir beveik nebendrauja.
„Toks keliavimo būdas man buvo visiškai naujas, nežinojau, ko tikėtis. Kartą vienas sodybos savininkas, pasiteiravus apie galimybę apsistoti, parašė, kad jo nebus namuose, bet nurodė, kaip galiu rasti dušą, kur pasistatyti palapinę ar įkrauti telefoną – visiškai pasitiki net niekada nematytais žmonėmis“, – pasakojo A. Subačius.
Kita vertus, tokiems keliautojams kaip jis nieko daug ir nereikia.
Didžiulė palaima būna prieš miegą palįsti po dušu, įkrauti telefoną bei pasipildyti geriamojo vandens atsargas.
Tiesa, maždaug kas ketvirtą ar trečią naktį Audrius nakvynės ieškodavo nebrangiuose viešbučiuose ar poilsio namuose, kad bent turėtų kur išsiplauti drabužius.
„Maždaug Vokietijos viduryje baigiasi sodybų, kurių šeimininkai nemokamai priima keliautojus, pasirinkimas. Gaila, nes toks keliavimas leidžia pamatyti, kaip gyvena vietos žmonės, pajusti tenykščio gyvenimo skonį“, – sakė keliautojas.
Tai puiki proga pabendrauti su kitais tokiais pat turistais. Pasak panevėžiečio, ypač populiarios tokios savaitgalio kelionės. Tačiau teko sutikti ir keliaujančiųjų po Europą ar pasaulį. Kai kurie jų į keliones dviračiais leidžiasi net su savo augintiniais.
„Kažkodėl prancūzai labai dažnai vyksta link poliarinio rato į Norvegiją, o vienas sutiktas britas pasakojo, kad dviračiu po Europą ir Afriką keliauja nuolat – du mėnesiai kelionėje, tada kokiam mėnesiui grįžta į Didžiąją Britaniją ir vėl leidžiasi į kelionę“, – pasakojo dviratininkas.
Per visą ne kiekvienam įveikiamą kelionę panevėžietį sužavėjo ne tik nauji miestai ir miesteliai, įspūdingi saulėlydžiai ir nuostabi gamta, bet ir sutikti žmonės.
Važiuojant dviračiu ir dar vienam visada daugiau rizikos.
Ir A. Subačius turėjo planą B, jeigu įvyktų kokių nenumatytų ir neįveikiamų aplinkybių.
Visgi visos per visą kelionę jį lydėjo sėkmė. Visuomet atsidurdavo šalia tų, kurie geranoriškai ištiesdavo pagalbos ranką.
„Turėjau atsarginį variantą, kad jeigu kas, galiu šokti į traukinį ir grįžti į Panevėžį. Tik išvažiavus jau antrą dieną pradėjo kažkas traškėti – subyrėjo pedalų guoliai. Važiuoti galima, bet tas įkyrus garsas varė iš proto. Atvykus nakvynei pas žmogų, kuris priima apsistoti keliautojus, paaiškėjo, kad jis dviračių mechanikas. Jis man ir atidavė pedalus, kuriuos kadaise kažkas paliko. Atrodo, kad viskas nutiko ten, kur ir turėjo – visuomet šalia atsirasdavo žmonės, kurie galėjo padėti“, – kelionės patirtimi džiaugėsi A. Subačius.
Audrius ir pats stebisi, jog net nekilo minčių, kad pavargo ar nebenori toliau minti.
Jis juokiasi, kad jei tik turėtų laiko, gal net ir atgal į Londoną parvažiuotų dviračiu.
„Nepavadinčiau tai ekstremaliomis atostogomis, greičiau kitokiomis. Reikia laiko, kad viskas, kas iš tiesų įvyko, susidėliotų. Pats stebiuosi, kad mano kūnas taip gerai atlaikė fizinį krūvį. Daugiausia per dieną esu įveikęs 200 kilometrų – tada tikrai atrodė, kad gal užteks, daugiau nebenoriu. Bet kai leidiesi į tokią ilgą kelionę, nusiteiki, jog kitaip nebus, todėl viskas lengvai dėliojasi“, – pasakojo keliautojas.
Kol kas į dar vieną tokią ilgą kelionę Audrius leistis neplanuoja, tačiau savaitgalio išvykų po Angliją, Prancūziją, Belgiją, Olandiją tikrai neatsisakys.
Anot jo, kelionės dviračiu žavi tuo, kad išnyksta daugelis ribojimų – galima važiuoti bet kur, pačiam rinktis maršrutus, važiavimo greitį bei tempą.
„Dviratininką labai mažai kas riboja, nebent iš dalies fizinės galimybės. Bet jeigu esi tam pasiruošęs ir nusiteikęs, nėra jokių ribų. Žavus važiavimo procesas, ne tik galutinis tikslas. Visuomet judi: nuolat keičiasi vaizdai, kvapai, miestai ir miesteliai, žmonės. Gali pastebėti net mažiausias detales, nukrypti nuo turistinių maršrutų ir pamatyti vietinių gyvenimo koloritą. Tos kelionės tingiai gulint paplūdimyje, kai viskas įskaičiuota, laukiant, kada bus patiekti pietūs, tikrai ne man“, – šypsosi A. Subačius.
Komentarai
-
- Vanessa
- 14:12 2023.07.02
Rodyti visus komentarus (1)Dėkojame už palaikymą ir susidomėjimą kelione. Daugiau vaizdų ir grafikos iš Audriaus kelionės galite pamatyti jo Instagram paskyroje @cyclo.cat