4 Vladas Tomkevičius prie savo sodyboje Kakūnuose iškasto tvenkinio. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Nuo Kakūnų iki Kakuncų – ir atgal

Nuo Kakūnų iki Kakuncų – ir atgal

Tarp gausybės lietuviškų kaimų pavadinimų galima rasti ir gana keistų bei netikėtų. Vartant Lietuvių kalbos instituto pateiktas žemės vardų anketas galima surasti ir 1935 metų aprašymus apie tuomet Kakuncais, o dabar Kakūnais vadintą kaimą.

Pasikeitęs vardas

Vienintelio Lietuvoje esančio Kakūnų kaimo vardas vienu metu skambėjo kiek kitaip – Kakuncai. Bet, kaip sakoma, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, tad šiandien Panevėžio rajone Karsakiškio seniūnijoje esantys Kakūnai tebeturi istorinį, prieš šimtmečius užrašytą savo vardą ir nieko keisto jame nemato.

Svarbu, kad kaimas dar gyvas – nors ir vos porą sodybų beturintis.

Bet štai čia pat ūžia technika, verda naujos statybos – Kakūnai pasipildys, o ateityje gal ir atgims.

Kol kas gyventojų šiame kaime – vos apie dešimt.

Tik su patranka mus iš šio kaimo išvarytų“, – juokiasi Kakūnuose sutiktas kaimo senbuvis Vladas Tomkevičius.

Nors, pripažįsta, ankstesnis kaimo pavadinimas – Kakuncai – jam labiau patikęs. Kai namą čia pasistatė, adresas buvo Kakuncų kaimas, tik vėliau reikėjo perrašyti kitaip.

Ir netoliese buvusi kolūkio kiaulidė vadinosi Kakuncų ferma. Ir V. Tomkevičiaus sutuoktinės Eugenijos gimimo liudijime įrašyta gimimo vieta – Kakuncų kaimas.

Pasidomėjus adresų registru matyti, kad 1959 metais kaimas dar vadintas Kakuncai, o po poros dešimtmečių – jau Kakūnai.

Keturis vaikus užauginusi Tomkevičių šeima sako, kad labiausiai pavadinimas užkliūdavęs į mokyklą pradėjusiems eiti vaikams. Ko gero, ir pasijuokdavo bendraamžiai iš keisto jų gyvenamosios vietos vardo. Ypač jaunėlis piktindavosi: kas čia per kaimas toks? Ir dažnai nė neatsakydavo klausiamas, iš kur jis.

O šiaip, Kakuncai ar Kakūnai vienas ir tas pats. Svarbu, kad čia gyventi mums gera“, – sako sodybos šeimininkas.

Vladas svarsto nelabai ką galintis papasakoti apie tolimą kaimo praeitį, po karo gimęs 72 metų pašnekovas tik kolūkio laikus mena.

Iš Viešintų kilęs, bet nuo mažens Karsakiškio krašte gyvenantis V. Tomkevičius ilgus metus dirbo kolūkyje, vėliau miškų ūkyje traktorininku.

Jis pasakoja, kad Kakuncų kaimas anksčiau priklausė Paliūniškio kolūkiui ir tame kolūkyje dirbę žmonės iki šiol geru žodžiu mini buvusį kolūkio pirmininką Joną Viksvą. Dažnas tuomet gyvenęs, dirbęs pasakys, kad tokio vadovo dar paieškoti reikia.

Šeimininko numylėtinė Kaštonė į Tomkevičių namus pateko iš gyvūnų prieglaudos.

Sulaukęs šimto metų

Gaila, kad neberadote dėdės Domininko. Jis neseniai, eidamas šimtas pirmus metus, mirė. Va jis tai būtų papasakojęs ir apie kaimą, ir apie aplinkinius. Iki pat mirties išlaikė puikią atmintį, šviesų protą“, – pasakoja sūnėnas V. Tomkevičius.

Jo dėdė D. Tomkevičius gyvenimo kelio pabaigoje, po žmonos mirties, ir gyveno pas sūnėną Kakūnuose. Jo paties namai buvo netolimame, dabar Virsniu vadinamame kaime, anksčiau buvusiame tiesiog Geležinkelio stotimi.

Kai su šimtuoju gimtadieniu sveikinti dėdės Domininko į Kakūnus sugužėjo Panevėžio rajono ir Karsakiškio seniūnijos valdžia, atvykusius svečius pasitiko ir pats žvalus šimtametis. Pasveikintas jis mielai bendravo su visais, juokavo ir atrodė, kad dar galėtų ne vieną gimtadienį švęsti. Bet susirgęs ir patekęs į ligoninę, 101-ojo nebesulaukė.

Sūnėnas sako, kad gyvenimas jo dėdės nelepino – gimęs didelėje šeimoje vaikystėje ganė gyvulius, galėjo baigti tik keturis mokyklos skyrius, tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir visą gyvenimą dirbo sunkius darbus – iš pradžių geležinkelyje, vėliau tiesė kelius.

Daug kur jis buvęs, daug ko matęs. Su žmona buvo susilaukę trijų vaikų, bet du mirė maži, o vienas – suaugęs. O kai sulaukusi 91 mirė ir jo žmona, Domininkas persikraustė pas rūpestingą sūnėną.

Jis atsimindavo visus žmones vardais, pavardėmis, galėjo pasakyti, ką kada kas veikė, kada ne visai teisingai pasielgė, kada kailį išvertė, kada kitiems žmonėms gera padarė“, – sako V. Tomkevičius.

Dabar jau reta sutikti žmonių, kurie prisimintų senojo lietuviško kaimo gyvenimą, net karo, pokario metus gerai menančių jau nedaug telikę.

Tad ir sakoma, kad kiekvieną vyresniojo pasakojimą reikėtų gerai galvon dėtis ir net užrašyti – nusinešdami kiekvieno laikmečio ypatybes, grimzta metai praeitin negrįžtamai.

Kildina iš asmenvardžio

Šimtamečio atmintyje, žinoma, buvo išlikę ir buvę kaimų pavadinimai, kiti vietovardžiai.

Vartant Lietuvių kalbos instituto pateiktas žemės vardų anketas galima surasti ir 1935 metų aprašymus apie tuomet Kakuncais vadintą kaimą.

Anketą apie Kakuncus tais metais pildė mokytoja Elzė Lingienė-Skučaitė. Ji rašė, kad prie šio kaimo yra pievos, vadinamos Alksnyte, Klampapieviu, Išdegpieve, Liekna, o molingą dirvą prie kaimo vietiniai vadino gana įdomiai – Kapkazu.

Apie Kakuncus tais pačiais 1935 metais anketą pildė ir mokytojas Jonas Krikščiūnas. Jis minėjo upeliuką Pietupį bei iš klampaus liūno ištekančius šaltinius Krinicas.

Abu mokytojai užrašė per Lėvens upę buvusią Kakuncų brastą bei balą tokiu pat pavadinimu.

Tik su patranka mus iš šio kaimo išvarytų.“

V. Tomkevičius

Va, matot, prieš karą kaimas tikrai vadinosi Kakuncais. O Kakūnų būta tik kažkada caro laikais“, – sako V. Tomkevičius.

Jis prisimena, kad gal prieš šešerius metus žmonės domėjosi tikruoju kaimo pavadinimu, dėl to kreipėsi net į Panevėžio rajono savivaldybę.

Šioji paklausė specialistų ir buvo rasta duomenų bei įrodymų, jog dabartinis oficialus kaimo vardas – Kakūnai – yra norminis ir autentiškas.

Tai liudija 19 amžiaus pabaigos istoriniai šaltiniai: 1870 metais užrašyta „Какуны, село (kaimas) Упитская волость“.

Spėjama, kad kaimo pavadinimas baltiškas, kilęs iš numanomo asmenvardžio – pavardės Kakūnas. Galima palyginti ir kitus paliudytus istorinius asmenvardžius – pavardes Kakucis, Kakulis.

Kalbos komisijos Vardyno pakomisės nariai – Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Alma Ragauskaitė ir vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Laimutis Bilkis įrodė, kad Kakuncai buvo pirminės formos Kakūnai apslavintas variantas, greičiausiai pirma atsiradęs lenkakalbėje raštinėje, dvaro aplinkoje, vėliau prigijęs ir tarp vietinių gyventojų.

Taigi, Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2012 metų rugpjūčio 22 d. raštu rekomendavo nekeisti kaimo vardo Kakūnai.

Tolumoje matyti buvusi Kakuncų kiaulių ferma, dabar tvarkoma privačių asmenų. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Vietovardžių skambesys

Nuo Panevėžio 14 kilometrų nutolusiuose Kakūnuose gyvenimas, kaip teigia V. Tomkevičius, toks pat, kaip ir visur – žmonės dirba, netingi, turtų nesukrauna, bet savoms reikmėms užtenka.

Nuo seno sakyta, kad nuo darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas“, – šypsosi nuo ryto iki vakaro nesibaigiančios veiklos rate besisukantis kakūniškis.

Jie abu su žmona jokio darbo nebijo, įvairiausių daržovių patys užsiaugina. Ir karvutę, kaip dabar retas kas, laiko, ir paršiuką, ir žuvies savam tvenkiny pasigauna, ir rugių iš ūkininko nusipirkę, susimalę, duonutės savos išsikepa.

Tam mieste žmonės vien chemiją valgo, mūsų – viskas sava. Cukraus, druskos tik pirkti būtina“, – sako V. Tomkevičius.

Sutuoktiniai džiaugiasi, kad vaikai po tolimus kraštus neišsilakstė, visi keturi Lietuvoje gyvena. Vienas tik toliau – Vilniuje, kiti tame pačiame Panevėžio krašte.

Penki anūkai nuo senelių labai nenutolę – užtat dažnai aplanko.

Tik gaila, kad aplinkiniai kaimai, kaip ir jų Kakūnai, labai jau ištuštėję, vos po kelias sodybas beturintys. Ir aplink Kakūnus susispietę, ir plačiau po apylinkes išsibarstę, gražūs Karsakiškio seniūnijos kaimų vardai. Kiekvienas su sava istorija ir paslaptimi. Štai Pelėdiškyje, norisi tikėti, daug pelėdų kadaise ūbavo, o Uoginiuose – daug uogų augo. Mėlyniuose – taip pat. Vilkapjūviuose gal vilkai puldavo, pjaudavo, o Velniakiai gal ir magiškomis galiomis garsėjo.

Apie Velniakių kaimą žemės vardų anketoje prieš daugiau kaip aštuoniasdešimt metų rašyta, jog pieva su krūmais čia vadinta Katinvalkiu, o du pro šalį ėję keliukai – Dačiulkeliu ir Damalkeliu.

Buvo čia ir Ercelio kalnelis, ir dirbamos žemės plotas, vadintas Kapeliais, nors jokių kapų toje vietoje niekas neatminė.

Pagiegalos kaimas, žinoma, kad taip vadinamas nuo pro šalį tekančio Gieglaičio, Pažambė – nuo Žambo upelių.

Per Karsakiškio seniūnijos teritoriją tekančios Lėvens, Pyvesos, Marnako upės, Žaliojoje girioje ištekantys Įstras ir Svalia taip pat suteikė pavadinimus ne vienai prie jų prisiglaudusiai gyvenvietei ar kaimui.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų