Norėjo būti ragana – tapo dainuojančia stiliste

Norėjo būti ragana – tapo dainuojančia stiliste

 

Panevėžietei Rimgailei Knapkytei tebuvo vos trylika, kai jos aksominį balsą išgirdo Lietuvos melomanai. Dabar jai 25-eri ir jau kurį laiką mergina solistės karjerą iškeitusi į pritariančiosios vokalistės vaidmenį. Prieš keletą metų jaunos moters gyvenime atsirado ir dar vienas – plaukų koloristės – amplua, leidžiantis kasdien patirti atradimo džiaugsmus.

Panevėžio kontrastai nesustabdė manęs būti savimi“, – šypteli panevėžietė.

Nors Aukštaitijos sostinėje R. Knapkytė dabar retokai svečiuojasi, gimtąjį miestą ji prisimena kaip kontrastingą, ryškų ir labai gyvą.

Jeigu su draugais norėdavome vakarėlių – juos pasidarydavome, jeigu norėjosi koncertų – buvo ir jų“, – juokiasi Rimgailė.

Anot panevėžietės, čia nestigo iniciatyvaus ir kūrybiško jaunimo, tačiau ne veltui savąjį miestą ji vadina kontrastinga vieta.

Be to šaunaus jaunimo būdavo ir tokių, kurie už kampo su peiliu rankoje galėdavo pareikalauti pinigų. Būdavo spalvoto jaunimo ir vadinamųjų „marozų“. O kur jų nėra?“ – svarsto R. Knapkytė.

Jos gyvenimas Panevėžyje iš tiesų buvo spalvingas. Per tą laiką spėjo pakeisti kelias mokyklas, gyveno Vaivaduose, Dembavoje, o keičiant aplinką patirta ir nemažai nuotykių.

Teko ir už save pakovoti, išsisukti iš įvairių situacijų, kuriose kailis galėjo gerokai nukentėti“, – sako Rimgailė.

Tokios aplinkybės nulėmė stiprų jaunos moters būdą, atkaklią asmenybę. Užtat beveik nesusiduria su baimėmis, jaučiasi užgrūdinta gyvenimiškos patirties ir užsiauginusi storą odą.

Kartais žiūrėdavau pro langą ir galvodavau, kaip nueiti į mokyklą, kad niekam neužkliūčiau. Būdama vienuolikos ir gyvendama Dembavoje pradėjau rengtis kaip gotė – mane vadindavo demone“, – pamena R. Knapkytė.

Ne kartą jai teko pakovoti už save. Ji mano, jog su panašiomis situacijomis susiduria daugelis jaunuolių, gyvenančių mažesniuose miesteliuose.

Muzikali R. Knapkytė į savo gyvenimą įsileido kiek netikėtą veiklą – atsisakiusi aktorės karjeros atrado plaukų dažymo malonumą ir kūrybos gelmes. G. Širkos nuotr.

Namuose – reta viešnia

Nuo pat mažų dienų Rimgailė pasitikėjo savo jėgomis, o tėvai skatino veikti: įgyvendinti planus, svajones, nestovėti vietoje.

Prieš bene dešimtmetį R. Knapkytė išsikraustė gyventi į Vilnių. Ir vis rečiau pasitaiko pretekstų apsilankyti ten, kur bėgo vaikystė ir dalis paauglystės.

Rimgailės tėvai gyvena Norvegijoje, Panevėžyje neliko ir artimų draugų, tad sutikti ją vaikščiojančią gimtaisiais keliais galima itin retai – vos kartą per metus.

Jaunos moters širdies draugas Aurimas – vienas iš grupės „Golden Parazyth“ narių, tad į koncertus Panevėžyje jį mielai atlydi ir Rimgailė.

Svečiuodamasi Aukštaitijos sostinėje ji visada leidžiasi pasivaikščioti po Senvagę. Anot jos, tai vieta, kurioje turbūt visi panevėžiečiai patyrė kokių nors pirmųjų kartų. Malonia tradicija tapo ir apsilankymai vietinėse kavinėse, kur tiesiog būtina atsigerti latės kavos ir suvalgyti sūrio kepsnį.

Jeigu turi užtektinai laiko, Rimgailė niekada neaplenkia ir Skaistakalnio parko. Jis jauną moterį tiesiog užburia.

Visgi didžiausius sentimentus panevėžietė sako jaučianti toms vietoms, kuriose praleido daugiausia laiko – gyveno ir mokėsi.

Vaivaduose bėgo mano vaikystė, bet daugiausia sentimentų sukelia Dembava – nors ten praleidau nedaug laiko, tie metai man buvo labai svarbūs“, – su ilgesiu kalba R. Knapkytė.

Muzikinis pašaukimas

Rimgailė juokiasi, kad vienu metu buvo pradėjusi rinkti akmenis, juos tempė, nešė į namus – svajojo būti archeologe.

Nors toks noras veikiau, kaip pati sako, tebuvo nedidelis brėkštelėjimas.

Rimgailei teko išbandyti jėgas ir kaip solistei, ir kaip pritariančiajai vokalistei. Pirmuosius solo kūrinius ji įrašė būdama vos trylikos metų. G. Širkos nuotr.

Mergaitė, kaip ir daugelis vaikų, norėjo kilti į kosmosą, o dar labiau save matė esant ragana.

Norėjau skraidyti ant šluotos ir labai verkdavau supratusi, jog to daryti nemoku ir negaliu“, – juokiasi prisiminusi.

O štai artimiausios aplinkos žmonės puikiai suvokė, jog Rimgailei lemta eiti muzikos keliu.

Dar būdama trejų metukų ji jau žygiavo į Muzikos mokyklą: grojo pianinu, dainavo.

Labai didelė mano gyvenimo dalis susijusi su muzika. Ir pati nebeįsivaizdavau, jog gali būti kitaip“, – sako Rimgailė.

Jos muzikinis skonis menkai pasikeitė. Visad mėgusi klausytis įvairios muzikos, o šiuo metu iš naujo atrado klasikinių skambesių grožį.

O pirmoji pažintis su klasikine muzika užsimezgė dar mokykloje, pradėjus mokytis muzikos istorijos ir vis labiau gilinantis į viso pasaulio kompozitorių kūrybą.

Anksčiau ji itin mėgusi ir dainuojamąją poeziją, tačiau dabar tokia didele meile šiam muzikos žanrui nespinduliuoja.

Daugeliui žmonių svarbu ne kokia yra muzika, o kaip profesionaliai ji atlikta, kaip skoningai sukurta – žanras nelabai ką keičia“, – mano pašnekovė.

Rimgailei teko išbandyti jėgas tiek kaip solistei, tiek kaip pritariančiajai vokalistei. Pirmuosius solo kūrinius ji įrašė būdama vos trylikos metų.

Tai buvo daugiau bandymai ir žaidimai, nes tuo metu ir pats nelabai žinai, kas ir koks esi. Tik dabar supratau, jog visą gyvenimą savęs ir kitų buvau projektuojama kaip solistė, bet ja nesu ir netgi nelabai noriu būti“, – atvirauja Rimgailė.

Nors trauka muzikai niekur nedingo. Tad dabar pasirodydama kaip pritariančioji vokalistė R. Knapkytė visiškai patenkina savo poreikius.

Neturiu kaip solistė atlaikyti viso skiriamo dėmesio, bet galiu būti muzikoje, prie viso to prisidėti ir man dėl to labai smagu“, – sako mergina.

Savo laimės kalvė

Muzikali panevėžietė į savo gyvenimą įsileido kiek netikėtą veiklą.

Panevėžietė dar dvyliktoje klasėje paklaususi bičiulio, ką šis planuoja veikti penktadienio vakarą, suglumo išgirdusi trumpą atsakymą: „Grosiu.“

Tuomet abiturientė rimtai susimąstė, jog jeigu ji pati įstos į akademiją, bus priversta savo laiką planuoti labai įtemptu ritmu.

Nenorėjau penktadienio vakarą šešias valandas praleisti grodama. Iš viso nenorėjau niekada groti tų šešių valandų, norėjau eiti susitikti su draugais“, – juokiasi R. Knapkytė.

Būtent tada ji ir supratusi, jog muzikos kelias – ne jai.

Svečiuodamasi Aukštaitijos sostinėje R. Knapkytė visada leidžiasi pasivaikščioti po Senvagę. Anot jos, tai vieta, kurioje turbūt visi panevėžiečiai patyrė kokių nors pirmųjų kartų. Malonia tradicija tapo ir apsilankymai vietinėse kavinėse, kur tiesiog būtina atsigerti latės kavos ir suvalgyti sūrio kepsnį.

Jaučiau, jog nesu iš tų žmonių, kurie gali visą savo gyvenimą atiduoti muzikai. Taip jaučiuosi ir dabar, ir manau, jog klaidos tikrai nepadariau“, – sako jau kurį laiką plaukų koloriste dirbanti pašnekovė.

Kurį laiką Rimgailė bandė mokytis muzikinio teatro studijų programoje. O po pustrečių metu mergina ryžosi nutraukti mokslus.

Supratau, jog jeigu nori būti aktoriumi, negali būti aktoriumi šalta nosimi – turi būti tam gimęs, norėti gyventi scenoje. O aš galėjau apsieiti ir be to“, – atvira R. Knapkytė.

O jos interesų ratas labai platus: patinka perdaryti baldus, užsiimti rankdarbiais.

Intuityviai pajutusi, jog būtų įdomu dirbti su plaukais, ji pradėjo mokytis šio amato ir tik po kurio laiko atrado plaukų dažymo malonumą, iš kurio gali ir gyventi. Dabar Rimgailė triūsia savo studijoje.

Tai – nenusibostantis, kūrybiškas, nemonotoniškas darbas. Negana to, iš jo galiu užsidirbti ir planuoti savo laiką, kaip noriu pati. Man tai labai svarbu. Juk jeigu galiu planuoti laiką – vadinasi, galiu nuveikti daug daugiau: būti gamtoje, muzikuoti su grupe, pildyti svajones – tai ir yra gyvenimas“, – sako R. Knapkytė.

Panevėžietė atvira: ji dažnai sulaukia klausimų iš aplinkinių, ar dabar jaučia atradusi tikrąjį savo pašaukimą. Ateities detales mergina linkusi patikėti nenuspėjamam likimui.

Nežinau, ką veiksiu po dešimties metų – gal viskas atsibos ir imsiuosi kitos veiklos. Seniau mane tai gąsdindavo, jausdavau spaudimą iš aplinkos, kad būtinai turiu atrasti save, aistrą, gyvenimo variklį. Vėliau nurimau, supratusi, jog taip nėra. Man norisi viską paliesti, pačiupinėti ir jaučiu, kad tai man sukelia tikrąją laimę, ramybę žinoti, jog galiu bandyti ir bandyti. Nemanau, kad kada nors nurimsiu ir pasakysiu, jog dabar jau esu savo vėžėse. Mano vėžės yra sėdėti vėžėse ir važiuoti visur, kur tik galiu, išbandyti dar kažką nepatirta“, – šypsosi Rimgailė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų