Noras sodininkauti – nuo senų laikų

Ne veltui sakoma, kad kiekvienas lietuvis gimė būti sodininku ir daržininku. Lietuva gali didžiuotis ir viena didžiausių Baltijos šalyse sodo augalų kolekcija.

Lietuvoje nuo seno buvo populiari sodininkyste ir daržininkyste, tačiau tik ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje šioje srityje pradėti moksliniai tyrimai. Šiuo metu mūsų šalies sodininkystės ir daržininkystės mokslas stiprus, o lietuviškos veislės – populiarios ir užsienyje.

Pradžia dvaruose

Tikriausiai niekas negalėtų pasakyti, kada žmonės užveisė pirmuosius sodus, pradėjo sodinti daržus. Bet štai vienas pirmųjų sodininkystės medelynų Lietuvoje įkurtas Panevėžyje 1865 metais.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro duomenimis, pirmosios rašytinės žinios apie Lietuvos sodus siekia dar XIV amžių. Panaikinus baudžiavą, XIX amžiaus antroje pusėje sodininkystė ir daržininkystė intensyviai vystėsi. Turima žinių, kad XIX amžiaus pabaigoje lietuviški vaisiai ir uogos pasiekdavo Vokietiją, Rusiją, kitas šalis. Vaismedžiai prie sodybų aktyviai sodinti ir tarpukariu.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktoriaus pavaduotojas Sodininkystės ir daržininkystės instituto veiklai dr. Vidmantas Bendokas pasakoja, kad tikro mokslinio darbo tuo laiku dar nebuvo.

Visi medelynai buvo mėgėjiški.

„Ką reiškia mėgėjiškas? Medelynai dažniausiai būdavo prie dvarų. Dvarininkai atveždavo naujoves iš Europos. Paskui medeliai pasklisdavo toje zonoje“, – pasakoja V. Bendokas.

XIX antroje pusėje – XX amžiaus pradžioje profesorius Edvardas Jančevskis rinko vaismedžių ir vaiskrūmių kolekciją, o daugiau dirbo su serbentais. Tokį darbą vykdė ir profesorius Tadas Ivanauskas, profesorius Adomas Hrebnickis – pastarojo sode Ignalinos rajone, Rojaus kaime buvo surinkta didžiulė vaismedžių kolekcija.

„A. Hrebnickis turbūt pirmasis Lietuvoje pradėjo rinkti veisles, bet moksliniai tyrimai Lietuvoje pradėti tik tada, kai buvo įkurta bandymų stotis“, – teigia V. Bendokas.

Tai nutiko tik 1938 metų gegužę, kai netoli Dotnuvos, Kėdainių rajone, veiklą pradėjo Sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotis. Pasak V. Bendoko, tarpukario visuomenė palankiai priėmė mokslo žinias, o vienas šalies prezidentų Aleksandras Stulginskis ir pats buvo agronomas.

Šalčio pokštai

Po poros metų, prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, bandymų stotis iš Dotnuvos perkelta netoli Kauno, o netrukus prasidėjo ir Antrasis pasaulinis karas, sustabdęs mokslinius tyrimus.

Rimtesnių jų imtasi jau daug vėliau, o Sodo augalų genetikos skyrius įkurtas tik 1986 metais.

Mokslininkams ypač rūpėjo veislių atsparumas šalčiui, mat Lietuva vis dar buvo laikoma speigų kraštu, kai termometro stulpelis nukrisdavo žemiau 30 laipsnių.

„Pas mus jau nebebūna tokių šaltų žiemų. Paskutinis speigas spaudė 2008–2010 metais. Tuomet pasimatė, kad kai kurios iš Pietų Europos atkeliavusios veislės iššalo – sodai žuvo“, – sako V. Bendokas.

Dešimtmečių darbas

Sodininkystės ir daržininkystės institutas per ilgus veiklos dešimtmečius yra sukūręs daug lietuviškų veislių: daugiau nei šešias dešimtis sodo ir daugiau nei pusę šimto daržo augalų. Dauguma jų plačiai auginamos Lietuvoje ir už jos ribų. Pavyzdžiui, obelis ‘Auksis’ yra viena populiariausių veislių ne tik mūsų krašte, bet ir Latvijoje, nemažai jos auginama ir Baltarusijoje.

„Apskaičiuota, kad pasaulyje komerciniuose soduose apie 90 procentų sudaro tik 9 veislės. Didieji sodai, ypač Europoje, augina vienodus obuolius. O lietuviai orientuojasi į įvairovę: ir spalvų, ir skonių“, – atkreipia dėmesį V. Bendokas.

Sukurti naują, tarkime, obelų, veislę, pasak mokslininko, užtrunka apie du dešimtmečius.

„Tai – ilgas procesas ir kurdami turime labai numatyti ateitį. Turime atspėti, kas žmonėms patiks po 20–30 metų. Dėl to ir orientuojamės į skanius obuolius, atsparius kenkėjams, ligoms ir prisitaikiusius prie žiemos sąlygų“, – pasakoja V. Bendokas.

Anot jo, lietuviai pastaruoju metu ieško įvairių veislių – tiek lietuviškų, tiek egzotiškesnių. Visgi populiariausia obelų veisle vis tiek išlieka ‘Auksis’. Sodininkai taip pat dažnai ieško ir ‘Antaninės’, mokslininkų laikomos liaudies selekcijos veisle.

Pasak V. Bendoko, ir dabartinės išvestos veislės, kaip ‘Bosanova’, ‘Poema’, ‘Skaistis’ bei kitos, yra atsparios ligoms, ypač rauplėms. Tad ir purkšti jas reikia mažiau, o tai itin aktualu mėgėjams, kurie nenori naudoti chemijos.

Kažkada Lietuvoje egzotika buvę persikai, abrikosai mūsų krašte taip pat jau senokai auginami.

„Abrikosai lietuviškomis sąlygomis gana gerai auga, o persikai jautresni iššalimui: jeigu švelnios žiemos, jie užauga ir prinoksta, bet šaltesnę gali iššalti“, – palygino mokslininkas.

Žemė tebetraukia

Neretai sakoma, kad Lietuvoje visi daržininkai ir sodininkai. Dr. V. Bendokas juokiasi galintis tai patvirtinti.
„Lietuvis nuo žemės dar netoli nuėjęs. Smagu pačiam užsiauginti pomidorą ar ridikėlį. Mėgėjai ieško ir daugiau veislių: obelų, kriaušių, lietuviškų braškių, agurkų. Jie tikrai imlesni naujovėms, o auginantys pramoniniu būdu jau turi išbandytas technologijas“, – sako žinovas.

Pasak V. Bendoko, toks jau lietuvio būdas – būti kuo arčiau žemės, kad ir keliuose aruose auginti kelis uogų krūmelius ar vaismedžius, pasisodinti braškių.

Mokslininkui smagu, kad tokie mėgėjai sodininkai, daržininkai tikrai turi ir žinių, ir domisi.

„Pas mus žmonės moka ir genėti, ir medžius prižiūrėti, ir nupurkšti nuo kenkėjų, ir žino, kada skinti“, – įvertina V. Bendokas.

Nepaisant to, sodininkystė pastaruoju metu nebepopuliarėja, kasmet pasodinama vis mažiau vaismedžių.

Mokslininkas svarsto, kad vieni jau užsisodino sodus, o jaunimas nebenori daug medžių. Anksčiau būdavo populiaru didelį sklypą apsodinti sodu, o dabar dažniau tokie žemės plotai tiesiog užsėjami veja su vos keliais medžiais.

Tokia kaip senelio

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas rūpinasi ne tik išvestomis naujomis veislėmis, bet ir tomis, kurios auga Lietuvoje nuo seno. Pasak dr. V. Bendoko, vien antaninių obuolių kolekcijoje – apie 20–30 skirtingų šios veislės atmainų.

„Nėra didelio poreikio dauginti senąsias veisles, nes vis tiek žmonės ieško naujesnių. Vis dėlto senosios irgi tiriamos, bandoma atsekti jų kilmę“, – pasakoja mokslininkas.

Jis svarsto, jog neteisinga būtų sakyti, kad kuri nors veislė baigia nunykti, mat vis atsiranda sodininkų, kurie pasakoja apie senelio augintą didžiulę obelį ir teiraujasi, kaip ją parsigabenti namo.

Tokios neparsigabens, tačiau įskiepijus į naują poskiepį įmanoma užsiauginti pačiam. Tik bėda, kad, pasak V. Bendoko, senų medžių skiepas sunkiau prigyja, o jaunus ūglius reikia paimti iš labai aukštai.

Tai įdomu

Pirmieji obelų ir kriaušių sodai Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje įveisti 1946 metais. Iki šių laikų joje jau surinkta ir ištirta daugiau kaip 1 700 obelų, 596 kriaušių, 323 slyvų, 68 vyšnių, 150 trešnių, 400 juodųjų serbentų, 65 raudonųjų ir baltųjų serbentų, 200 agrastų, 400 braškių, 120 aviečių ir retųjų sodo augalų veislių.

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto turima sodo augalų kolekcija yra viena didžiausių Baltijos šalyse.