-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
D. Jociunskienė, vos išgirdusi, kad Lietuvos medikai kviečiami padėti karo draskomos Ukrainos kolegoms, nė sekundės nesudvejojo, kad turi būti ten.
Iš dvi savaites trukusios humanitarinės misijos praėjusį sekmadienio vakarą grįžusi medikė tik pervažiavusi Ukrainos ir Lenkijos sieną lengviau atsikvėpė.
Nors Lietuvos medikų gyvybėms realus pavojus nekilo, visgi dirbti teko tvyrant įtampai ir baimei.
Šiuo metu sostinėje gyvenanti Daiva dirba Respublikinės Vilniaus ligoninės Traumatologijos skyriuje vyriausiąja slaugytoja.
Sužinojusi, kad renkama medikų komanda vykti į Ukrainą, iš karto be didesnių dvejonių užsirašiusi.
Anot medikės, iš savo aplinkos ji girdėjusi atkalbinėjimų, kam to reikia. Daiva – trijų vaikų mama. Be to, šiuo metu jos labai reikia ir su onkologine liga kovojančiai mamai.
„Daug kas nesuprato manęs, neva turėjau atsisakyti tokios kelionės tiek dėl vaikų, tiek dėl sergančios mamos. Bet gal mano tokios vertybės – jeigu manęs prašo pagalbos, negaliu atsisakyti. Ir nesvarstau, ar man tai bus naudinga, ar apsimokės, ar kažką už tai gausiu. Žinoma, buvo nerimo, netgi baimės, kad galiu ir negrįžti. Bet jei visi galvos apie pavojų, niekas į tokią misiją neišvyktų“, – kalbėjo medikė.
Pasak D. Jociunskienės, Ukrainos ligoninėse lietuviai medikai pasijuto tarsi grįžę du dešimtmečius atgal – šioje šalyje medicina dar gerokai atsilieka nuo vakarietiškos, trūksta net elementarių medikamentų.
Anot D. Jociunskienės, visi 24 misijoje dalyvavę Lietuvos medikai vyko tik į saugias vietoves. Tiesa, kaip pastebi panevėžietė, dabar Ukrainoje saugumas labai sąlyginis.
Kai naktimis ima kaukti apie oro pavojų perspėjančios sirenos ar už šimto kilometrų kristi bombos, negali būti ramu.
„Mums sakė, kad esame saugūs, taigi, neliko nieko kito, kaip pasitikėti. Bet tik grįžtant pervažiavus Ukrainos ir Lenkijos sieną lengviau atsikvėpiau. Ten tarsi ore kabo slogi nuotaika. Atrodo, žmonės malonūs, į mus niekas nešaudė, raketos krito nuo mūsų miestelio už 80 kilometrų, bet baimė lydėjo nuolat“, – pasakojo D. Jociunskienė.
Kartu su dar vienuolika medikų iš Lietuvos D. Jociunskienė darbavosi Mogiliovo-Podolskio miesto ligoninėje.
Tai vienas gražiausių miestų Vinycios regione, o karo metu – ir paskutinė stotelė kertant Ukrainos ir Moldovos sieną. Miestą nuo Moldovos skiria tik upė.
Lietuvos medikai į Ukrainą vyko su humanitarine misija, tad dirbti galėjo tik civilinėje ligoninėje. Sužeistaisiais kare rūpinosi karo medikai.
Tačiau lietuviams darbo tikrai netrūko – per dieną traumatologai turėdavo apie keturias dešimtis konsultacijų.
Kaip pastebėjo D. Jociunskienė, daugelis pacientų buvo labai apleidę ligas, ypač daug stipriai pažengusių artrozių, Lietuvoje tokių atvejų pasitaiko labai retai. Medikė svarsto, kad tokią situaciją paaiškinti galima tuo, jog protezai Ukrainoje brangesni nei Lietuvoje, o atlyginimai kartais ir kelis kartus mažesni. Pavyzdžiui, slaugytoja uždirba 250 dolerių, gydytojas – 400 dolerių.
„Iš pradžių į mus tiek ligoninės personalas, tiek pacientai žiūrėjo gana įtariai. Jautėsi įtampa. Bet paskui pradėjome bendrauti ir ledus pralaužėme. O išsiskyrėme jau su ašaromis. Ukrainos medikai pažadėjo atvykti pas mus pasisemti patirties“, – pasakojo D. Jociunskienė.
Medicinos lygis Ukrainoje, anot panevėžietės, toks, koks Lietuvoje buvo prieš du dešimtmečius. Daugelis įrangos pasenusi, trūksta medicinos priemonių. Pacientams tenka patiems pirktis ir tvarsliavą, ir vaistus nuo skausmo, ir dezinfekcijos priemones.
„Mūsų traumatologai pastebėjo, kad jau seniai nebeoperuoja taip, kaip Ukrainos medikai. Ukrainiečiai nekeliauja į tarptautines konferencijas, visas jų mokymasis vyksta šalies viduje“, – pagrindinius skirtumus pastebi Daiva.
Dar viena ryški takoskyra tarp abiejų šalių medicinos ta, kad Ukrainoje vis dar labai jaučiama hierarchija – čia slaugytojos be daktaro leidimo negali nei paduoti vaistų, nei savarankiškai priimti sprendimo įstatyti kateterį – dėl kiekvieno žingsnio privalu atsiklausti.
„Pas mus slaugytojos gerokai savarankiškesnės. Bet lygiai tas pats buvo ir Lietuvoje prieš porą dešimtmečių – lyg ir vertina slaugytojo darbą, bet vis tiek esi tarsi gydytojo patarnautojas. Dabar mūsų šalyje situacija pasikeitusi iš esmės – visi esame viena komanda, kolegos“, – palygina D. Jociunskienė.
Mogiliovo-Podolskio miesto ligoninėje lietuviams medikams buvo skirtos atskiros palatos įsikurti, tačiau Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija pasirūpino, kad į misiją išvykusieji apsigyventų viešbutyje. Čia jiems turėjo būti saugiau.
Panevėžietės teigimu, rusų kariai šaudo labai netaikliai, subombarduota ne viena civilių ligoninė. Dažną naktį užkaukdavo apie galimą raketų pavojų įspėjančios sirenos. Pasak Daivos, tokiais atvejais reikia slėptis rūsyje, tačiau vietiniai dažniausiai jau nebekreipia į sirenas dėmesio.
Tik pirmomis karo dienomis visi sąžiningai klausėsi perspėjimų ir net ligoninėje pacientus gabendavo į rūsius.
Subombardavus Kijevo apylinkes, nemaža dalis medicinos personalo neišvyko į darbus, gydymo įstaigose labai trūko papildomų rankų.
„Daugelis gydytojų ir sesučių atvykdavo iš Kijevo priemiesčių. Subombardavus jų namus, buvo tokia kritinė situacija, kad dviem slaugytojoms tekdavo daugiau kaip po penkias dešimtis pacientų. Kažkaip juos reikėdavo nakčiai perkraustyti į rūsį. Tai buvo didžiulis iššūkis visiems“, – pasakojo D. Jociunskienė.
Panevėžietės teigimu, tam, kad būtų galima suprasti tikrąjį ukrainiečių tragedijos mastą, reikia iš arti pamatyti karo baisumus.
Ištisi gyvenamųjų namų kvartalai subombarduoti, su išdaužytais langais, sumaitotais automobiliais.
„Kai pravažiuoji pro logistikos centrą, kuris yra tokio dydžio kaip du „Akropoliai“, ir matai susilanksčiusias ir išsilydžiusias konstrukcijas, darosi baisu. Medžiai kelių kilometrų atstumu nuo skeveldrų tarsi skustuvu nurėžti. Kai pamatai iš arti, kokia tai griaunanti ir naikinanti jėga, suvoki tikrąjį karo baisumą ir beprasmiškumą“, – kalbėjo medikė.
Į misiją Ukrainoje išvykę lietuviai medikai dirbo saugiose vietovėse, tačiau, anot D. Jociunskienės, kai naktimis kaukia apie oro pavojų perspėjančios sirenos, o už šimto kilometrų krenta bombos, neįmanoma likti ramiai. D. Jociunskienės asmeninio archyvo nuotr.
Nors D. Jociunskienė per savo darbo praktiką yra mačiusi visko, tačiau kai išvydo Ukrainos traumatologų nufilmuotus vaizdus, kokius sužalojimus po bombardavimų ir šaudymų patyrė ukrainiečiai, gerklėje užstrigo gumulas: baisiausi lūžiai su galūnių amputacijomis, rekonstrukcijomis.
Tarp nukentėjusiųjų būta ir nemažai vaikų.
„Karo medikai jau nebesusitvarkė su tokiu krūviu, tad dalis pacientų buvo išsiųsti į civilines ligonines. Čia dirbę medikai pripažino iki tol nematę tokių baisių sužalojimų. Tai buvo didžiulis iššūkis, teko eksperimentuoti, gelbėjant žmones. Iš dalies suprantama, kodėl mūsų ten ir nesiuntė, nes darbas karo fronte reikalauja ypatingo pasirengimo, mokymų“, – pasakojo Daiva.
Nors šalyje tebevyksta karas, ukrainiečiai po truputį bando grįžti į rutiną, gyventi iki tol jiems įprastą gyvenimą.
Tačiau karas jų tautą palietė negrįžtamai.
Anot D. Jociunskienės, nieko keisto, kad dabar Ukrainoje rusų kalba ignoruojama, o angliškai vietiniai praktiškai nekalba, tad parduotuvėje lietuviams dažniau teko susikalbėti gestais.
„Kai parduotuvėje bandai rusiškai paaiškinti, ko nori, iš aplinkinių pajunti savotišką pyktį. Nors žmonės bando gyventi toliau, bet juos slegia didžiulė našta. Atrodo, darbe ir pajuokaudavome su kolegomis, bet jų akyse visuomet mačiau įtampą, liūdesį“, – pastebi medikė.
Nepaisant visų karo baisumų, ukrainiečiai tiki savo šalimi.
Savotiška jų stiprybės versmė yra prezidentas Volodymyras Zelenskis.
Anot D. Jociunskienės, iš pradžių ukrainiečiai buvo tikri, kad prezidentas prasidėjus karui bėgs iš šalies.
O dabar laiko jį savo didvyriu ir labai didžiuojasi.
Dvi savaites trukusi misija Ukrainoje, anot panevėžietės, psichologiškai buvo sunki, tačiau suteikė neįkainojamos patirties.
Daiva visuomet svajojo dirbti medicinos srityje.
Jau nuo penkiolikos metų vasaromis darbuodavosi sanitare Panevėžio ligoninėje.
Iki šiol pamena, kad jos patirtis prasidėjo Respublikinės Panevėžio ligoninės gimdykloje. Vėliau išbandė dar ne vieną skyrių, kol baigusi mokslus A. Domaševičiaus medicinos mokykloje pradėjo dirbti slaugytoja Panevėžio ligoninės Neurologijos skyriuje.
O po mokslų Vilniaus kolegijoje taip ir liko gyventi sostinėje.
„Mano močiutė dažnai dalindavosi įspūdžiais – ji dirbo sanitare ligoninėje. Buvo labai įdomu šį darbą pamatyti iš labai arti. Džiaugiuosi, kad esu ten, apie ką svajojau nuo vaikystės“, – šypsosi pašnekovė.
Po darbo Respublikinės Vilniaus ligoninės Traumatologijos skyriuje Daivai atsipalaiduoti padeda kūryba.
Medikė laisvalaikiu kuria įstabaus grožio, itin charakteringas interjero lėles.
Kiekviena jos lėlė – vis kita istorija.
Panevėžietės rankų darbo lėlės jau apkeliavo kone pusę pasaulio – parodos buvo surengtos Ventspilyje, Prahoje, Taline, Sardinijoje, netgi Naujojoje Zelandijoje.
Šią žiemą, kalėdiniu laikotarpiu ir panevėžiečiai galėjo pasigrožėti jos kuriamais mažais šedevrais.
„Turėjau dvi svajones – mediciną ir menus. Darbas ligoninėje psichologiškai sunkus, tad svarbu atrasti, kas džiugintų. Kūryba man yra atgaiva. O lėlės mane atrado pačios. Esu fatalistė, tikiu, kad tai, kas lemta, tas ir įvyks“, – šypsosi D. Jociunskienė.
