P. Židonio nuotr.

NIEKO TOKIO. Žinutė

Aš rašau knygas, kurias perka. Prašo atsiųsti su autografu ir palinkėjimu. Todėl nenustebau, kai vieną vakarą gavau žinutę, kad reikia dviejų knygų.

Tik toliau parašytas tekstas truputį nustebino:

„Labai norėčiau tavo knygas padovanoti senai moteriškei. Ji sunkiai vaikšto ir gali būti sunku nueiti iki pašto. O dar didžiulė depresija, nes neseniai mirė vyras…. Labai gera moteris, bet nerandu, kas mokėtų pakalbėti su senu žmogumi ir perduotų tavo knygas. Gal turi ką pasiūlyti?“

Nesu kuklus, todėl prisipažinau, kad labai mėgstu paplepėti su daug vyresniais, nes išminties semiuosi būtent iš jų. O išminties man dar labai trūksta. Todėl pasiprašiau šią misiją pats atlikti.

Jau eidamas pagavau save, kad knygos gerai, bet reiktų kažkokių lauktuvių. Kai nepažįsti žmogaus, sunku ką parinkti. Gal jis ko nevalgo ar negali valgyti? Nusprendžiau, tegul būna tulpės. Gėlės visokį amžių sušildo.

Visai nesijaudinau, nors man tai nebūdinga. Galvojau, įteiksiu tulpes, knygas, atsigersime arbatos, pakalbėsim apie ligas, nes ir pats turiu kuo „pasigirti“ – ir namo.

Duris atidarė žila, labai liūdno veido močiutė.

Stambus jos kūnas sunkiai laikėsi ant trumpų kojyčių, o akys bėgiojo, tarsi nerasdamos vietos akiduobėse.

Žinau, kad ją perspėjo apie mano atvykimą, tačiau pasirodė, kad vis tiek nelaukė ar netikėjo, kad ateisiu.
Vis dėlto pakvietė į vidų tik griežtai liepė nenusiauti batų:

Išeisit, tai nors ką turėsiu veikti. Grindis išsiplausiu, – kviesdama į kambarį tarstelėjo ir aš nutipenau vos ne ant kulnų galiuko, kad mažiau pripurvinčiau.

Butas dviejų kambariukų. Miegamojo durys uždarytos, o svetainė – kaip sovietiniais laikais pas kiekvieną vidutinioką.

Čekiška sekcija su krištolo taurėm ir įvairiom gyvūnų skulptūrėlėm. Paprastutė sofa, du foteliai ir nedidelė spintutė.

Tik šiuolaikinis televizorius išdavė, kad dabar ne 1985 metai. Bet ir ant jo užtiesta servetėlė, tokia pat, kokią mano proseneliai ir seneliai klodavo ant radijo, o po to ant lempinio televizoriaus.
Močiutė nedrąsiai paėmė knygas ir jau ieškojo piniginės. Suskubau aiškinti, kad čia dovana nuo jos draugės.

Močiutė iškart pralinksmėjo ir tulpės atsirado puošnioje stiklinėje vazoje, turbūt, kaip ir visas krištolas, iš amžinatilsį gamyklos „Ekranas“.

Oras ir ligos – dvi temos, kurios visada atvers kelią į pagyvenusio žmogaus širdį.

Ligų ir lūžių močiutė nemažai susirinko per paskutinius metus, iš susijaudinimo net po du kartus pasakojo apie kiekvieną labai smulkiai.

Įsiterpdavau ir aš, bet ji į mane žiūrėjo kaip į jauniklį, kuriam dar gyvent ir gyvent.

Kai jau išsisėmėm apie nuostabų pavasarį ir tarsi būtų buvęs laikas man eiti, ji staiga tarė:
O, žinot, kad mano pavardė rusiška?

Ne, – atsakiau, nesuprasdamas, kurlink nuves tolimesnis pokalbis.

Mano vyras buvo rusas. Pernai palaidojau, labai geras žmogus buvo. Dirbo tiekime, vis draugams ko reikėdavo viską gaudavo, o į namus taip ir neišmoko nešti. Net pykau kartais ant jo. Per daug geras buvo.
Ir stojo ilga pauzė. Jei būtų jau atsibudusios musės, tikrai girdėtųsi kaip bombonešiai.
Močiutė pasėdėjo turbūt tik minutę žiūrėdama pro langą, o man pasirodė amžinybė – nesugalvojau, ko paklausti. Ačiū, dievui ji vėl prabilo:

Aš gi tremtyje gimiau. Visus mus išvežė 1940 metais, mama jau nėščia buvo, tik dar nežinojo. Po 16 metų grįžom. Ieškojom, kur gyventi, po to aš į Vilnių įstojau, kambariuką su kursiokėm išsinuomavom pas tokį vyrą, o maniškis buvo jo draugas, vis užeidavo į svečius. Visoms labai patiko jis, o man ne, man labiau knygos rūpėjo. Gal dėl to aš jam ir patikau. Gerokai vyresnis, praėjęs visą karą iki Berlyno, o man tada labai reikėjo vyriško peties, taip ir susidraugavom. Kaimynės iki šiol netiki, kad per gyvenimą vieną vyrą turėjau. O man ir nereikėjo kitų, nes prieš Dievulį tuokėmės. Buvęs karininkas rusas ir tremtinių dukra. Va tokia istorija…..

Garbės žodis – neturėjau, ką pasakyti. Norėjau, kad ji tęstų toliau. Bet koks mano klausimas tokią akimirką atrodė kvailas. Ir ji tęsė:

Žinot, bijau dabar savo pavardę kur nors garsiai pasakyti, pavyzdžiui, poliklinikoj. Atrodo, visi atsisuka, kai išgirsta rusišką pavardę. Viskas dėl tos berazumystės. Aš net televizoriaus nebejungiu, atrodo, kad ir iš ten ant manęs pyksta. O jis gi toks visiems geras buvo…

Visaip raminau, bandydamas nuslopinti seno žmogaus nepagrįstą baimę. Papasakojau ir pats turintis nemažai draugų rusų – tokių pačių kaip ji šviesių žmonių, pasibaisėjusių, ką Kremlius daro su Ukraina, o tuo pačiu ir pačios Rusijos eiliniais žmonėmis.

Matyt, man sekėsi, nes močiutės veidas šviesėjo, o pabaigoje net porą kartų nusijuokėm kartu, tik, nors užmuškit, nepamenu dėl ko.

Išeidamas palikau jai savo telefono numerį ir po poros dienų močiutė paskambino.

Čia bobutė Birutė. Ar netrukdau jūsų? – tyliai paklausė.

Niekada, – džiaugsmingai šūktelėjau ir mes vėl plepėjom beveik valandą.

Atsisveikindama ji tarė:

Ačiū už žmogiškumą ir tulpes.

Ačiū už išmintį.