NIEKO TOKIO. Turgus

NIEKO TOKIO. Turgus

Kiekvienas turgus yra kaip atskiras miestas.

Mūsų turgelis turbūt labiau miestelis, turintis savo „savivaldybę“, kavinukę su šviežiomis bandelėmis ir riestainiais, mėsos parduotuvę su nuostabiu pardavėju, kažkada buvusiu operos solistu. Trūksta tik bažnytėlės, bet išpažintis sakom vienas kitam, kol laukiam pirkėjų. Vienas kitam ir atleidžiam, patarimus gaunam, nes visi čia daug ir įvairaus gyvenimo matę.

– Turgų suprasi, kai bent ketverius metus čia padirbsi, – pasakė viena iš mano mylimų keturių močiučių, kai atidariau savo blusturgiuką.

Jau praėjo daugiau nei tie 4 metai. Iš mano mylimų ir linksmųjų keturių močiučių liko dvi. Viena neatlaikė praėjusios žiemos slidžių šaligatvių – nors pagijo, pas mus nebegrįžo. Kita pavargo, nes metai irgi daro savo. Ne juokas per karštį ir šaltį 23 metus beveik lauke stovėti teturint vieną laisvą dieną per savaitę.

Kai kas galvoja, kad turgavoti, kaip sako dar likę senieji turgaus vilkai, labai lengva. Pastovi 4–5 valandas, su žmonėm pabendrauji. Jokie viršininkai tavęs neragina, jokių ataskaitų, buhalterijų ir kito popierizmo, būdingo parduotuvėms. Žodžiu, pats sau ponas ir šeimininkas. Aš irgi taip galvojau prieš ketverius metus. Maniau, bus lengvas pasisėdėjimas blusturgiuko palapinėje. Kaip vėliau, jau po poros metų, sužinojau, kai kurios turgaus moteriškės net lažinosi, kiek aš ištrauksiu, pusė turgaus į mane nelabai rimtai žiūrėjo. Bet man mūsų turgelis-miestelis nuo pat pradžių patiko.

Esu dirbęs įvairiuose kolektyvuose. Vieni jų buvo puikūs, kiti nelabai, bet visada priklausiau nuo komandos, nuo viršininko, dar savininko. Priklausiau nuo jų nuotaikų ar charakterio. O ką jau kalbėti apie intrigas kolektyvuose. Taigi, darbas sau seniai viliojo.

Kad jūs žinotumėt, kiek už tų bulvių, vaisių, marinuotų daržovių ir grūdų su trąšomis stovi įdomiausių likimų ir šviesių žmonių!

Turguje kiekviena palapinė ar prekystalio gabalas yra kaip atskira šalis. Kiekvienas bando išsiskirti ne tik prekėmis, bet ir klientų viliojimu, net vietos papuošimu. Tenka įjungti gerą nuotaiką, net kai jos nėra, nes iš paniurusio pardavėjo nelabai kas skubės pirkti. Pradžioje man tai sekėsi labai sunkiai. Ypač nemėgdavau pirkėjų, kurie ateina beveik kasdien, daug klausinėja, derasi ir beveik nieko nenuperka.

– Kantrybės, – ramindavo močiutės, nors pačios neretai paburbėdavo ant tokių „turistų“.

Kantrybės tikrai įgijau tiek, kiek per visą gyvenimą neturėjau. Tačiau ir nenuolaidžiavau. Esu kelis tokius „turistus“ paprašęs nebeateiti, kas sukėlė šoką močiutėms. Yra tokia kategorija žmonių, kurie tarsi energiniai vampyrai. Ateina, prikimba prie kainų ar trūkumų, suerzina, sukelia skandalą ir išeina laimingi, savaip pasikrovę. Tokią mano teoriją išklausiusios močiutės pakraipė galvas, bet sutiko, kad ne visada pirkėjas teisus, ypač jei nieko neperka ir dar akis drasko.

Kai nepabėgau po keleto mėnesių, įgijau turgaus pasitikėjimą, netgi susidraugavom. Kad jūs žinotumėt, kiek už tų bulvių, vaisių, marinuotų daržovių ir grūdų su trąšomis stovi įdomiausių likimų ir šviesių žmonių! Galbūt jie kartais pavargę ar sušalę, bet jei ateisite su šypsena arba nuoširdžiai paklausite kokio ūkiško patarimo, tikrai tapsite draugais.

Turgus yra miestas. Be blizgučių ir akcijų. Paprastas, aiškus ir tikras. Jis turi aurą, atėjusią iš senų laikų. Einant lėtai, šypsantis, pasisveikinant su jo gyventojais, galima pajausti: tai – gyvenimas.

Komentarai

  • Ir kontrabandines cigaretes reikia linksmai parduoti.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų