Beieškodamas sielai ir kūnui mielo darbo, gaunu įvairiausių pasiūlymų. Ne visi jie atitinka mano norus, bet kadangi seniai nebepretenduoju į elitą, tai teko ir siuntas vežioti, ir turguje stovėti. Tačiau ne visi pasiūlymai atitinka ir fizines galimybes, nes turiu sveikatos apribojimų. Pavyzdžiui, negaliu kelti sunkių svorių. Atsiprašau už atvirumą, bet šitame pasakojime tai svarbu.
Gavau čia tokį pasiūlymą padirbėti vienos mokyklos rūbinėje. Galvoju – darbas nesunkus, ne visą dieną, nereikia tų svorių kilnoti. Nuvažiavau pasikalbėti. Direktoriaus pavaduotoja tokia maloni pasitaikė: „Oi, tikrai ieškom, oi, kaip gerai, reikia patikimo ir sąžiningo, tie sveikatos apribojimai visai nesvarbu, tikrai tiksit, tik dar pas direktorių reikia pasikalbėti nueiti.“ Nežinau, kaip ji atspėjo mano geriausias savybes, bet nesiginčijau.
Užeinam į kabinetą pas direktorių. Pasilabinam. Jis nužiūri mane nuo galvos iki kojų. Turbūt vertina, ar atlaikysiu, tik nelabai suprantu ką. Nors ką gali žinoti, gal pas juos daug chuliganiškų išpuolių toje rūbinėje būna ar keletas jaunų teroristų mokosi. Kol kas stengiuosi apie tai negalvoti.
„Tai norit pas mus rūbinėj dirbti?“ – nutraukia mintis mokyklos Galva.
„Norėčiau pabandyti“, – atsakau.
Visą straipsnį skaitykite sausio 17 dienos (penktadienio) „Sekundės“ dienraštyje.