Gavau čia tokį pasiūlymą padirbėti vienos mokyklos rūbinėje. Galvoju – darbas nesunkus, ne visą dieną, nereikia tų svorių kilnoti. Nuvažiavau pasikalbėti. Direktoriaus pavaduotoja tokia maloni pasitaikė: „Oi, tikrai ieškom, oi, kaip gerai, reikia patikimo ir sąžiningo, tie sveikatos apribojimai visai nesvarbu, tikrai tiksit, tik dar pas direktorių reikia pasikalbėti nueiti.“ Nežinau, kaip ji atspėjo mano geriausias savybes, bet nesiginčijau.
Užeinam į kabinetą pas direktorių. Pasilabinam. Jis nužiūri mane nuo galvos iki kojų. Turbūt vertina, ar atlaikysiu, tik nelabai suprantu ką. Nors ką gali žinoti, gal pas juos daug chuliganiškų išpuolių toje rūbinėje būna ar keletas jaunų teroristų mokosi. Kol kas stengiuosi apie tai negalvoti.
„Tai norit pas mus rūbinėj dirbti?“ – nutraukia mintis mokyklos Galva.
„Norėčiau pabandyti“, – atsakau.
Visą straipsnį skaitykite sausio 17 dienos (penktadienio) „Sekundės“ dienraštyje.
Komentarai
Šitą istoriją Audriaus fb skaičiaus senokai, prieš kelerius metus, kai pasirodė vienos populiarios miesto mokyklos skelbimas apie laisvą darbo vietą. Istorija smagi, bet nebeaktuali.