-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nuo pat skyriaus įkūrimo jam vadovavęs gydytojas neurochirurgas vedėjo vairą perleidžia jaunajai kartai.
Auksines rankas turintis medikas sako nuo darbo visai neatsitraukiantis.
Simboliška, kad Lietuvos medicinos darbuotojų dienos proga padėkos raštą už profesionalų darbą jam įteikė ir Panevėžio miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas.
G. Miliūnas svarsto, kad tokie įvertinimai paglosto širdį, bet jam didžiausias atlygis už darbą – išgelbėtos gyvybės.
Neurochirurgija – matematinio tikslumo reikalaujanti medicinos sritis. Tik, skirtingai nei matematikoje, čia gerokai daugiau nežinomųjų.
Tuo ši sritis ir patraukusi G. Miliūną.
Pasak mediko, nors žmonija žengia septynmyliais žingsniais, tačiau smegenų sritis vis dar lieka menkai pažini.
Apie smegenis ir jų veiklą bei galimybes žmonija išmano dar labai nedaug.
„Neurochirurgija – pati įdomiausia sritis. Smegenų veikla labai sudėtinga, su daug nežinomųjų. Bet kasmet tobulėja diagnostika ir gydymas. Atsiranda vis daugiau galimybių giliau ar kitaip žvelgti į smegenų ligas“, – sako G. Miliūnas.
Jis visada norėjo žengti medicinos keliu.
O ir šeimoje būta medikų, įkvėpusių panevėžietį.
Simboliška, kad jis pats užaugęs Respublikinės Panevėžio ligoninės kieme. Jo vaikystės namai stovėję ten, kur dabar yra Konsultacijų poliklinika.
Tuo metu šioje vietoje dar nebuvo nei dabartinių gimdymo namų, nei daugelio kitų po Respublikinės Panevėžio ligoninės teritoriją išsibarsčiusių pastatų.
„Kas gali būti kilniau, nei padėti sergančiam žmogui? O ir užaugau ligoninės teritorijoje“, – šypsosi G. Miliūnas.
Lietuvos medicinos darbuotojų dienos proga padėkos raštą už profesionalų darbą G. Miliūnui įteikė Panevėžio miesto meras R. Račkauskas. G. Kartano nuotr.
Dar besimokydamas universitete, G. Miliūnas turėjo dvi svajones – grįžti dirbti į gimtąjį miestą ir tapti neurochirurgu.
Abiejų jų įgyvendinti iš karto nepavyko – tuo metu Panevėžio ligoninė dar neturėjo Neurochirurgijos skyriaus.
Tad panevėžietis nusprendė likti Kaune ir gilinti smegenų chirurgo žinias.
Per savo, kaip neurochirurgo, patirtį jis išoperavęs daugiau kaip du tūkstančius įvairiausių smegenų auglių.
Gydytojo teigimu, gerybiniai augliai pasiduoda gydymui. Dažnai po operacijos žmogus gali grįžti į visavertį gyvenimą ir šią patirtį pamiršti kaip baisų sapną.
Bet yra piktybinių auglių, kurių gydymas nesėkmingas. Net ir juos išoperavus, tokie praktiškai visuomet atsinaujina. Tai reta patologija, bet atsakymo, kas ją sukelia, viso pasaulio medikams dar nepavyko rasti.
„Visas pasaulis kelia klausimą, kodėl žmogus suserga onkologine liga, kodėl auglys pradeda augti smegenų srityje. Vieni mano, kad priežastis paveldimumas, o kiti – kad gyvenimo būdas. Bet serga ir turtuoliai, ir vargšai, ir ploni, ir stori, ir jauni, ir vyresni. Teorijų yra daug, bet nė vienos jų šimtu procentų nepatvirtino. Jeigu žinotume atsiradimo priežastis, lengviau būtų atrasti ir gydymo būdą“, – pasakojo neurochirurgas.
Maždaug dešimt metų Kauno klinikose išdirbusį neurochirurgą pasiekė žinia, kad Panevėžio ligoninėje planuojama atidaryti naują Neurochirurgijos skyrių.
Ilgai nedvejojęs G. Miliūnas susikrovė lagaminus ir grįžo į gimtąjį miestą vadovauti ką tik įkurtam skyriui. Nuo pat 1986-ųjų iki dabar gydytojas ir vedė jį pirmyn.
Dabar Respublikinės Panevėžio ligoninės Neurochirurgijos skyrius aprūpintas pačia moderniausia technika, gydytojai turi galimybes stažuotis didžiausiuose medicinos centruose pasaulyje, o daugiau kaip prieš tris dešimtmečius skyriaus vedėjui teko gerokai pasukti galvą, kaip įsigyti reikalingos technikos ar susiremontuoti skyrių.
Šiuolaikinei kartai, šypsosi G. Miliūnas, dabar tai būtų sunkiai suvokiama.
Kad galėtų įsigyti taip reikalingą kompiuterinį tomografą, į Kijevą, kur tuo metu veikė vienintelė gamykla, gaminanti šiuos medicinos prietaisus, G. Miliūnui teko vežti porą deficitinių prekių – Kauno radijo gamykloje gamintus televizorius „Šilelis“.
„Pats šį skyrių įkūriau, juo rūpinausi ir kartu su juo augau. Dabar atėjo nauja karta. Jie jau pavijo ir aplenkė savo mokytoją.“
G. Miliūnas
Šie televizoriai buvo labai vertinami visoje Sovietų Sąjungoje, mat buvo jautrūs net ir silpniems televizijos signalams. Kartu tai buvo prestižo ženklas.
„Nors per metus Kijevo gamykla pagamindavo vos porą kompiuterinių tomografų, mums pasisekė aplenkti eiles. Lietuvoje tuo metu toks aparatas buvo tik vienas. Bet tam, kad galėtume įsigyti ir mes, panevėžiečiai, iš mūsų paprašė dovanų. Atvežėme du naujutėlaičius „Šilelius“, jie tuo metu buvo didžiulis deficitas. Taip mes, neturėdami pinigų, įsigijome tomografą“, – pasakoja G. Miliūnas.
O dėl ultragarsinio aparato galvos smegenims tirti vedėjui teko vykti į pačią Maskvą pas sveikatos apsaugos ministro pavaduotoją.
Irgi ne tuščiomis – į „terbelę“ po stalu panevėžiečiai prikrovė saldainių, dešrų ir, žinoma, lietuvišką tauriojo gėrimo butelaitį.
Po tokių lauktuvių atvykėliams neplanine tvarka skirtas taip reikalingas medicinos aparatas.
„Būdavo ir taip, kad pasako, jog reikia remontuoti skyrių, bet dažų nėra. Eini į „Ekrano“ gamyklą pas pažįstamą ir kažkaip gauni. Toks buvo tuo metu gyvenimas. Kito kelio nebuvo – maža dovanėlė ir atsiveria vartai. Neįsivaizduoju, kad dabar tektų pas ministro pavaduotoją važiuoti su lauknešėliu“, – šypsosi G. Miliūnas, prisiminęs sovietmečiu galiojusią tvarką.
Smegenų veikla labai sudėtinga, su daug nežinomųjų, bet būtent tai labiausiai ir patraukė G. Miliūną. G. Kartano nuotr.
Vedėjo teigimu, savotiškas lūžis medicinoje įvyko su nepriklausomybės atgavimu.
Iki tol Lietuvos medikai buvo priversti apsiriboti tuo, kas gaminama Sovietų Sąjungoje, o galimybės semtis gerosios patirties iš kolegų užsienyje – labiau nei kuklios.
„Tik atsivėrus uždangai atsirado progų specializuotis kitose šalyse, įsigyti naujesnės technikos, kurią naudojo Vakarų gydymo klinikos. Atsirado ir didesnės galimybės laiku diagnozuoti ligą, o kartu ir pasveikti. Pagaliau pats aparatūros įsigijimas pasikeitė. Dabar bereikia turėti pinigų, nes nusipirkti galima visko ir kokiais tik nori kiekiais“, – pasakojo G. Miliūnas.
Visgi ir dabar, technologijų amžiuje, medicina nėra visagalė.
Gydytojo teigimu, nutinka ir taip, kad žmogaus galimybės išgyventi – itin menkos, bet, pačių medikų nuostabai, įvyksta stebuklas ir itin sunkus pacientas pasveiksta. Deja, pasitaiko ir atvirkščiai – operacija ar gydymas pavyksta labai sėkmingai, tačiau atsiranda nenumatytų aplinkybių – kraujo krešulys ar kita sunkiai prognozuojama priežastis, ir daug vilčių teikusio paciento artimiesiems tenka pranešti liūdną žinią.
„Medicina nėra šimtaprocentinių galimybių mokslas. Kiekviena liga turi tam tikrą procentą komplikacijų. Ir jos pasitaiko ne tik medicinos knygose, bet ir realiame gyvenime. Visada, kai ligonis pasveiksta, būna didžiulis stebuklas“, – sako ilgametis Neurochirurgijos skyriaus vedėjas.
Neurochirurgija – medicinos sritis, kur labai arti alsuoja mirtis. O smegenys yra be galo sudėtingas mechanizmas, reikalaujantis juvelyrinio tikslumo. Neretai ir jis nepadeda.
Pasak gydytojo, smegenų sužalojimai, augliai, insultai kartais būna tokie, kad žmogui jau niekuo negalima padėti arba, jeigu ir pavyksta išplėšti iš mirties nagų, žmogus lieka neįgalus visam gyvenimui.
„Medicinoje yra tokių sričių, kur ligoniai nemiršta arba labai retai miršta. Neurochirurgijos srityje šiek tiek kitaip. Pavyzdžiui, gana dažna trauma, kai vasarą jauni žmonės šokinėja į vandenį ant galvos. Atsitrenkus į dugną, lūžta kaklinėje dalyje esantys stuburo slanksteliai, sutraiškomos nugaros smegenys – žmogus visam gyvenimui lieka paralyžiuotas. Yra piktybinių auglių, kuriuos medicina bejėgė įveikti. Paprastai šie augliai progresuoja labai greitai – žmogui pavyksta laimėti vos metus ar porą. Yra insultai, kai plyšus kraujagyslei suardomos galvos smegenys. Susitaikyti su savo pacientų mirtimis labai sunku, bet gyvenimas pats priverčia – antraip negalima būtų dirbti tokio darbo“, – atvirauja medikas, išgelbėjęs tūkstančius gyvybių..
Žinoma, visais atvejais, anot G. Miliūno, suteikiama vilties, nes be jos žmogus tiesiog žlunga. Tačiau niekada nuo pacientų nėra slepiama tiesa.
„Daugumoje pasaulio šalių priimta sakyti tiesą. Pavyzdžiui, jeigu žmogui yra piktybinis auglys, reikia jam pasakyti, kiek vidutiniškai liko laiko – metai, dveji ar mažiau. Per tą laiką žmogus spėja sutvarkyti savo finansinius, buitinius reikalus, jį gali skirti brangiausiems žmonėms. Bet jei žmogus labai jautrus, tokią informaciją pasakome tik artimiesiems. Jie nusprendžia, ar ta tiesa nenugramzdins žmogaus į depresijos liūną“, – apie sunkiąją savo darbo pusę pasakojo neurochirurgas.
G. Miliūno teigimu, nors jie gydo fizinį žmogaus kūną, tačiau ligonio sveikata neatsiejama nuo dvasinio.
Jeigu pacientas dvasiškai stiprus, lengviau jam įveikti ir fizinę ligą.
Be abejo, tą palengvina ir tikėjimas.
Vidutiniškai per metus Neurochirurgijos skyriuje atliekama apie 650 operacijų – apie 2–3 planinės, likusios – ekstrinės, kurių neįmanoma iš anksto suplanuoti.
Pasak gydytojo, galima pasidžiaugti, jog įvairių trauminių sužalojimų šiek tiek mažiau. Jis svarsto, kad galbūt ir patys žmonės labiau saugosi.
Taip pat gerokai mažiau įvairių traumų statybų aikštelėse arba žmonės išmoko darbo saugos. Keičiasi ir vairavimo kultūra, todėl mažėja ir eismo įvykių keliuose.
„Mūsų tauta šiame sąmoningumo kelyje tikrai pažengė į priekį“, – pastebi neurochirurgas.
Dabar Respublikinės Panevėžio ligoninės Neurochirurgijos skyrius turi pačią moderniausią įrangą, o G. Miliūno darbo pradžioje reikalingą įrangą galima buvo įsigyti tik mainais į deficitines prekes ar lauknešėlius. G. Kartano nuotr.
G. Miliūnas yra ne tik auksines rankas turintis neurochirurgas, bet ir medikas, gebantis prieiti prie kiekvieno paciento, įkvėpti jį, palaikyti. Todėl labai gerbiamas ir vertinamas.
Pats gydytojas kuklinasi, teigdamas, kad tai ne jo vieno, o visos komandos bendro darbo rezultatas.
„Sako, kad jeigu mokytojas nemyli vaikų, mokykloje jam nereikėtų dirbti. Tas pats ir dėl gydytojų. Jeigu gydytojas nemyli savo darbo ir pacientų, jam čia ne vieta“, – svarsto G. Miliūnas.
Mediko darbas neapsiriboja nustatytomis valandomis.
G. Miliūnas darbe lieka tol, kol yra reikalingas.
Jo žmona taip pat medikė, tad šeimoje nekyla nesutarimų dėl ilgų budėjimų vakarais, savaitgaliais ar švenčių dienomis.
Nors laisvo laiko nuo darbų lieka nedaug, G. Miliūnas jį mėgsta praleisti su knyga, ypač traukia istorinė literatūra.
O per atostogas su žmona stengiasi pakeliauti. Tik ne tingiai vartytis saulėtame paplūdimyje, o aktyviai leisti laiką.
Didžiausias malonumas G. Miliūnui – atsistoti ant slidžių.
Medikas svarsto, kad dabar, kai lieka tik neurochirurgu, atsiras ir šiek tiek daugiau laiko savo pomėgiams.
„Penktadienis buvo paskutinė mano, kaip skyriaus vedėjo, darbo diena. Pats šį skyrių įkūriau, juo rūpinausi ir kartu su juo augau. Dabar atėjo nauja karta. Jie jau pavijo ir aplenkė savo mokytoją. Palieku labai stiprią komandą. Savotiškai gaila atsisveikinti, bet suprantu, kad taip bus geriausia“, – vedėjo kabineto duris uždaro G. Miliūnas.
Komentarai
-
- Aciu
- 06:50 2022.05.02
Rodyti visus komentarus (1)gydytojui uz sugrazinta sveikata pries daugeli metu!Tai ne tik auksiniu ranku,bet ir auksines sirdies gydytojas.Sveikatos ir sekmes ,kad ir kur bebutu,kad ir ka bedirbtu!