-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Bet kalbėti ir kalbėtis reikia. Tik ne bet ką ir ne bet kaip.
Pakenkti gali tas, kurio požiūris į savižudybę yra teigiamas, kuris savižudybių istorijas laiko įdomiomis, romantinėmis istorijomis. Padėti gali tas, kuris įsitikinęs, kad savižudybė nėra tinkamas būdas įveikti sunkumus, tas, kuris mano, kad yra pavojinga atsiriboti, užsisklęsti, kai sunku, kad tuomet kaip tik reikia ieškoti pagalbos.
Dažnai norisi, įvertinant savižudybės riziką, rasti objektyvią priežastį, rasti teisingą atsakymą, kodėl žmogus nori žudytis. Šios paieškos irgi gali pakenkti: gal mums atrodo, jog nėra dėl ko taip nerimauti, sielvartauti, ir tada nežiūrėsime rimtai į kenčiantį žmogų. Ir mokslininkai ieško savižudybių priežasčių. Tyrimų išvada – didžiosios dalies savižudybių priežastis yra psichologinis skausmas, sielvartas, dvasinė kančia, ir tokio skausmo priežastys labai skirtingos. Dažniausiai žmogus, ketinantis nusižudyti, turi didelę sunkių išgyvenimų patirtį ir jaučiasi bejėgis. Žmogus kenčia ir neranda išeities, jam atrodo, kad nėra vilties, jog ateity kas nors pasikeis. Mirtis laikoma vienintele galimybe išspręsti visas problemas. Ir kuo dažniau tokios mintys kyla, tuo didesnis pavojus, kad bus įgyvendintos. Tad vertinti, ar žmogus turi dėl ko sielvartauti, nėra prasmės. Svarbu pamatyti jo kančią ir parodyti, jog tai matome.
Yra įsitikinusių, jog savižudybė – visada spontaniškas, neapgalvotas poelgis, todėl ir padėti neįmanoma. Bet dažniausiai savižudybė yra procesas: žmogus apie ją galvoja, planuoja, ruošiasi ir įvykdo. Šis procesas gali būti įvairios trukmės. Bet savižudybės rizika tuo didesnė, kuo planai yra konkretesni, kuo daugiau jau pasiruošta (pvz., žmogus sugalvojo savižudybės būdą, numatė vietą, turi priemones). Tačiau sutrikdyti šį procesą galima bet kuriame jo etape. Svarbu atminti, kad ir kaip toli savižudybės link nuėjęs žmogus bebūtų, jis nori gyventi. Noras mirti ir gyventi yra šalia. Tik nori jis gyventi nekentėdamas. O savižudybę mato kaip vienintelį būdą kančiai įveikti.
Žmogus renkasi mirtį dažnai apie tai iš anksto pranešdamas – žodžiais ir poelgiais. Praneša ne tik apie norą mirti. Kartu praneša ir apie norą gyventi, nors ir labai silpną norą. Praneša ir apie rusenančią viltį būti išgelbėtam.
Kartais jis tiesiai pasako apie savo ketinimą nusižudyti. Kartais – užuominomis, lyg juokaudamas. Arba mįslingai kalba gyvenimo prasmės/beprasmybės, mirties temomis. Ketinančiam nusižudyti būdingas mąstymo susiaurėjimas: dažnai vartojami neigiami apibendrinimai („visada nesiseka“, „niekam aš nereikalingas“, „nieko negalima pakeisti“). Galima pastebėti, kad žmogus jau kurį laiką atrodo prislėgtas arba kad jo nuotaikos greitai keičiasi. Jo elgesys gali netikėtai pasikeisti, jis ima elgtis neįprastai, nebesidomi, kuo anksčiau domėjosi. Gali elgtis labai rizikingai, lyg žaistų savo gyvybe. Arba elgiasi taip, lyg ruoštųsi ilgam išvykti: išdovanoja vertingus daiktus, tvarko nebaigtus reikalus. Arba piešia mirties temomis, rašo atsisveikinimo laiškus. Visa tai yra netiesiogiai išreikštas pagalbos šauksmas.
Tad kilus bent menkiausiam įtarimui, kad žmogus galvoja apie savižudybę, reikia nedelsiant pakalbėti su juo. Galima pirmiausia pasakyti, ką pastebite (tam tikrą jo nuotaiką, elgesį, užuominas), ir paklausti, kas jį slegia, kokių turi rūpesčių. Nekritikuoti, nemoralizuoti, negąsdinti. Nesistengti pralinksminti. Neskubinti. Leisti išsikalbėti. Būtina paklausti, ar jis galvoja apie mirtį. Ar seniai galvoja? Ar turi savižudybės planą? Nereikia vengti tokių klausimų – dauguma savižudybės krizę išgyvenančių žmonių paklausti atvirai kalba, jei mato, kad pašnekovas nebijo jų klausytis. Būti nuoširdžiai susirūpinusiam ir kartu nesusitapatinti su ketinančiu nusižudyti žmogumi, nepriimti jo požiūrio į savižudybę – tai labai svarbu. Reikia bandyti parodyti žmogui, jog į dabartinę situaciją galima žvelgti plačiau: galima klausti, kokių sunkumų anksčiau jo gyvenime buvo, kaip juos įveikė, kas padėjo, gal tie būdai ir dabar tiktų.
Nuoširdus pokalbis – pirmoji pagalba savižudybės krizę išgyvenančiam žmogui. Tik nereikia žadėti niekam neprasitarti apie jo ketinimus žudytis. Atvirkščiai, reikia kuo skubiau pranešti jo artimiesiems, kad šie nepaliktų ketinančio žudytis vieno. Reikia kreiptis į specialistus. Bet dažnai psichologo pagalbos neužtenka, reikia ir medikamentinio gydymo.
Susidūrus su žmogumi, išgyvenančiu savižudybės krizę, sunku visiems – artimiesiems, specialistams. Ne visada pavyksta išgelbėti. Bet stengtis dėl žmogaus gyvybės verta visada.
NETYLĖK! Jei matai, kad žmogus kenčia, supranti, kad jis svarsto apie savižudybę, kalbėk su juo. Kreipkis į jo artimuosius, kreipkis į specialistus. Prašyk pagalbos. Nepalik kenčiančio vieno. Jam padėdamas, nebūk pats vienas.
Kur kreiptis pagalbos?
|
Psichologinės pagalbos tarnyba |
Telefonas |
|
Jaunimo linija |
8 800 28888 |
|
Vaikų linija |
116 111 |
|
Vilties linija |
116 123 |
|
Krizių įveikimo centras |
8 640 51555 |
|
Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius |
8 5 275 75 64 |
|
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras, Panevėžio filialas |
8 45 430223 |
|
Krizių intervencijos centras (Panevėžio ligoninė) |
8 45 506632 |
|
Panevėžio pedagoginė-psichologinė tarnyba |
8 45 460106 |
