-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gabija Kairytė (9 kl.)
Tu juokeisi…
Tu juokeisi
Su manim
Iš debesų
Keistų…
Tu juokeisi
Su manim
Iš neteisingų
Muzikos natų…
Tu juokeisi
Su manim,
Žaidei sniege
Ir šokai…
O dabar
Juokiesi su ja.
Skamba kiek
Keistokai…
Tavo filmas
Kartais paskęstu
Savo mintyse,
O kartais
Tavo akyse…
Kartais galvoju,
Jog tu jau išnykai,
Bet prisiminimai
Grįžta vėl lėtai.
Ir stebiu aš juos
Kaip tragišką filmą,
Kurio pabaiga
Toli nuo laimingos.
Ir tikiuos, kad
Visa tai tik košmaras,
Kad ne toks
Tavo filmo finalas…
Apkabino lapai žemę
Apkabino lapai žemę,
Priglaudė ją kuo arčiau,
Nesupratę, jog jos šaltis
Galą jiems atneš greičiau.
Medžiai – vargšai nusigandę
Liko stovėti nuogi…
Teko jiems baisėtis
Mylimųjų lapų baigtimi.
Apkabino lapai žemę,
Bandė širdį jos išgirst,
Bet aidėjo tiktai šaltis.
Vienas, du ir pražudys…
Laiškai
Beribėj jūroj
Nuskendo laiškai,
Kuriuos pasislėpęs
Tu man rašei.
Bangos nusinešė
Juodas raides.
Kokios ten mįslės?
Nieks neišspręs.
Miglė Onaitytė (11 kl.)
Šešėliai
Kai pasidaro tamsu ir nyku,
Pikti šešėliai taikosi į mus.
Niekuo dėtus, savų gyvenimų vergus
Pritraukia tarsi magnetas slidus.
Pikti šešėliai tampam mes,
Patyrę negandų skaudžių.
Kai mūsų sielos papilkėja,
Gyvenimas praranda grožio jėgą.
Yra akimirkų, kai sutinki retųjų,
Skaidriomis sielomis lyg angelų.
Pajunti gėlą dėl visų pilkųjų,
Neradusių šviesių, švelnių spalvų
Matai mane (?)
Tu matai mane,
Kai mano veidą puošia šypsena.
Matai mane,
Kai saulė šviečia skaisčią dieną.
Vis dar matai mane,
Tačiau tie spinduliai mane silpniau vis liečia.
Kodėl nebematai manęs,
Kada atslinkusi naktis
Vėl verčia būti savimi?
Prašau – matyk mane,
Kai tas niūrumas sėdasi šalia
Ir bando vis laikytis manyje.
Matyk mane ne tik saulėtą dieną,
Ne auštant ir ne žvaigždėtą mėnesieną.
Matyk mane ir tą momentą vieną,
Kai tiktai mano akys sako tiesą.
Rusnė Trumpiškytė (10 kl.)
Dėl visko kalta „Metallica“
Sėdžiu paskutinėje, beprotišką nuobodulį keliančioje pamokoje. Vaizduotė kuria scenas, kaip mano siela pasiverčia išsekusia moterimi ir lyg kokiame siaubo filme prisiglaudžia prie šalto, aprasojusio stiklo ir dramatiškai slysdama sukniumba. Iš gerklės, rodos, veržiasi žodžiai, maldaujantys pagalbos. Mano kūnas man nepadeda ir nesiliaudamas erzina: „Pažiūrėk, už lango šviečia saulė, nuostabus oras, o tu čia ką veiki? „Mokausi, patylėk!“ – atšaunu. Negana to, prie šios teroristinės mane kankinančios grupuotės prisijungia ir akys, kurios nejučia ima ir užsimerkia. Šalia sėdinti bendraklasė kelis kartus pastuksena į koją. Vargais negalais praplėšiu sulipusias akis. Visas kūnas priešinasi mano pasirinkimui mokytis, tačiau aš nepasiduodu, bandau klausytis mokytojos. Panašu, kad šiame kovos lauke už vietą žemėje kovojame kartu. Atsiverčiu sąsiuvinį, o ten visos paraštės išmargintos įvairiausiomis gėlėmis, drakonais, mergaitėmis, laikrodžiais, karoliukais, susiraukšlėjusiais raganų pirštais ir dar nežinia kuo. Nėra jokios prošvaistės įsiterpti naujam kūriniui. Bandydama mane išgelbėti nuo žudančio nuobodulio į pagalbą atskuba „Metallica“. Bet mane pastebi mokytoja ir užduoda kažkokį klausimą, kurio aš, aišku, neišgirstu. Po nejaukios ore tvyrančios tylos bendraklasė sušnabžda atsakymą. O aš beveik nesąmoningai garsiai suniūniuoju: „Every day for us something new open mind for a different view and nothing else matters.“
– Būti ar nebūti, štai kur klausimas, – išgirstu mokytoją, kuri, praradusi paskutinę gyvą viltį, kad kada nors atsakysiu teisingai, paklausia kitą mokinį.
Mano laimei, nuskamba skambutis, ir košmaras pasibaigia.
Sustok!
„Nekenčiu!“ – iš gerklės lyg iš ugnikalnio išsiveržia pykčio persmelktas riksmas. Per skruostus srūva karštos ašaros, o viduje taip pikta ir skaudu, kad norisi spiegti. Pagauta emocijų lavinos užtrenkiu namų duris ir bėgu taip toli, kiek tik kojos neša. Net degina neapykantą kurstančios mintys: „Kodėl tu tai pasakei? Na, kodėl tu taip su manimi?“ Kaip viskas nusibodo! Nenoriu grįžti. Galvoje kyla toks sąmyšis, kad pasidaro sunku kvėpuoti, pykina. Bandau įkvėpti daugiau oro, bet jaučiu, kaip kūną apima panika, jis silpsta, išpila karštis, dūstu. Bandydama sau padėti, stengiuosi nusiraminti. O tada nežinia iš kur lyg koks riteris visas negatyvias mintis, kunkuliuojančias mano galvoje, sutramdo blykstelėjęs nekaltas žodis – sustok! Kelias sekundes įsivyrauja ramybė, o grynas oras atpalaiduoja baimės, neapykantos bei nežinios sukaustytą kūną. Įsiklausau į savo kvėpavimą, jaučiu, kaip jis pamažėle rimsta, primindamas ramų jūros alsavimą. Klausausi lėtų savo žingsnių ir hipnotizuojančio, medžių plaukus šiaušiančio vėjo šnaresio. Tai pati nuostabiausia muzika. Apima netikėta ramybė, ilgai skaudinusios įkyriausios mintys išnyksta.
Aš vėl grįžau namo – į save.
