-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, poetas ir publicistas, J. Mekas yra vienas žinomiausių XX amžiaus lietuvių menininkų, geriausiai žinomas dėl savo kino eksperimentų, dar vadinamas avangardinio kino pradininku.
Sausio pradžioje „The New York Times“ J. Mekas sakė pernelyg daug negalvojantis apie mirtį, nes Lietuvoje augo šalia dviejų kapinių ir todėl mirtį suvokia kaip įprastą dalyką.
„Tai labai normalus perėjimas. Kas yra už tos linijos, štai kur prasideda paslaptis, kur tampa įdomu“, – portalas nytimes.com cituoja J. Meką.
Vilniaus savivaldybė iš menininko yra įsigijusi Jurgio Mačiūno „Fluxus“ kolekciją. Vilniuje veikia Jono Meko vizualiųjų menų centras.
1922 metų gruodžio 24 dieną Semeniškėse, Biržų rajone, gimęs J. Mekas daugiau nei 50 metų gyveno ir dirbo Niujorke. Būdamas 22-iejų, 1944-aisiais jis traukėsi į Vakarus, Vokietijoje, Elmshorne pateko į karo belaisvių stovyklą. Pasibaigus karui, perkeltas į vadinamąsias „dipukų“ stovyklas, 1946-1948 studijavo Mainzo universitete studijavo filosofiją ir romanistiką.
1949 m. pabaigoje kartu su broliu Adolfu emigravo į Jungtines Valstijas (JAV), apsistojo Niujorko Bruklino rajone, kur nufilmavo pirmuosius vaizdus iš savo ir kitų lietuvių emigrantų gyvenimo.
1954 metais kartu su broliu pradėjo leisti „Film Culture“ žurnalą, po ketverių metų Niujorko laikraštyje „Village Voice“ jis įkūrė filmų skyrelį, pavadintą „Movie Journal“.
J. Mekas pradėjo įvairius avangardinio kino festivalius, šeštajame dešimtmetyje aktyviai įsitraukė į kino kritikos diskursą, publikavo savo tekstus įvairiuose JAV žurnaluose, vėlesniais metais sukūrė vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų.
J. Mekas bendravo ir kūrė su daugybe JAV kultūros, populiariosios kultūros garsenybių – Andy Warholu, Johnu Lenonu, Yoko Ono, Salvadoru Dali, Jurgiu Mačiūnu. J. Meko filmai pelnė ir tebepelno gerų įvertinimų ir aukštų apdovanojimų tarptautiniuose festivaliuose.
Niujorke pas jį stažavosi šiuo metu gerai žinomi Lietuvos kino režisieriai – Algimantas Maceina, Julius Žižliauskas-Ziz, Arūnas Matelis, Audrius Stonys, Artūras Jevdokimovas, Vytautas V. Landsbergis.
Kūrėjas 1995-aisiais yra pelnęs Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, 2003-iaisiais apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi.
Jo gimtajame Semeliškių kaime 2017 metais atidengtas akmuo su skrybėle, skirtas paminėti menininko 95-metį.
J. Mekas buvo žmogus, atradęs lietuviškumo kodą ir papasakojęs apie jį visam pasauliui, sako režisierius, rašytojas Vytautas Vytautas Landsbergis.
„Kai mes vertinam Lietuvos žmones, šviesulius, kurie atrodo labiausiai atspindintys lietuvystės dvasią, kažką atradę ir visam pasauliui papasakoję, J. Mekas yra vienas esmingiausių kine, poezijoje, prozoje, kuris tą lietuvio kodą, trapumą kartu su autoironija, lengvu dzenišku humoru yra sujungęs“, –sakė V. V. Landsbergis.
„Viename telpa tiek daug – jis yra milžinas, kuriame telpa ir išminčiaus, ir vaiko dvasia vienu metu, ir klouno, ir be galo gilaus mąstytojo, ir labai paprasto kaimiečio, ir išmanančio pasaulio kultūrą ir filosofiją“, – kalbėjo V. V. Landsbergis.
Anot režisieriaus, J. Mekas buvo fenomenas, jo vertinimu, iš lietuvių – arčiausiai Nobelio premijos, bet Lietuvoje deramai neįvertintas.
„Kai mes vertinam Lietuvos žmones, šviesulius, kurie atrodo labiausiai atspindintys lietuvystės dvasią, kažką atradę ir visam pasauliui papasakoję, J. Mekas yra vienas esmingiausių kine, poezijoje, prozoje, kuris tą lietuvio kodą, trapumą kartu su autoironija, lengvu dzenišku humoru yra sujungęs.“
V. V. Landsbergis
Kalbėdamas apie J. Meką, du filmus apie šį menininką sukūręs režisierius pabrėžė jo jaunatviškumą ir paprastumą, mokėjimą džiaugtis mažiausiais dalykais.
„Žmogus, stebinęs jaunatviškumu, visą laiką neatsilikęs ir buvęs jaunas, tyčiojęsis iš senatvės kaip iš mąstymo būdo, sustabarėjimo. Radęs save ir internetinėj erdvėj, kūręs filmukus ir visokius reikalus naujose atsirandančiose platformose, būdamas 96-erių“, – sakė V. V. Landsbergis.
Režisierius pasakojo, jog J. Meko namų durys už Atlanto buvo atviros kiekvienam lietuviui, visi čia atvykę buvo priimami ir jausdavęsi šeimos nariais.
„Jis labai prisileisdavo, jis labai mylėjo žmones, kas atvažiuodavo iš Lietuvos, patekdavo į šeimos ratą. Visi atsidūrę šalia turėjo galimybę mokytis J. Meko laisvės, improvizacijos, linksmybių ir kartu sukauptumo laboratorijoje“, – prisiminė režisierius.
J. Mekas buvo pirmasis, supažindinęs visą Lietuvos kino kūrėjų kartą su laisve kine, pats jo gyvenimas buvo meninis manifestas, teigia kolegos režisieriai.
„J. Mekas yra milžiniška uola, tarsi pasaulis pats savyje. Jis yra viena iš esminių figūrų Amerikos nepriklausomame kine, padaręs didžiulę įtaką tiek vaidybiniam, tiek dokumentiniam kinui“, – sakė režisierius Audrius Stonys.
Režisierius atkreipė dėmesį, kad ilgą laiką Lietuvos publikai J. Mekas buvo geriau pažįstamas kaip poetas, žodžio, o ne kino kūrėjas.
„Bet tai, kad mūsų karta turėjo galimybę su juo susitikti, kad jis pasidalijo savo kūryba, padarė absoliučiai neišdildomą įspūdį, paveikė mūsų kūrybą. Jis buvo pirmasis, parodęs, kas yra kūrybos laisvė kine, parodė kino beribiškumą. Jo įtaka visai mano kartai buvo milžiniška“, – teigė A. Stonys
Kino režisierė Ramunė Rakauskaitė, kaip pati sako, dar studijų metais pamilo J. Meką ir ne kartą pas jį lankėsi Niujorke. Pasak kino kūrėjos, J. Mekas į patį gyvenimą žiūrėjo kaip į kūrybą.
„Jis kaip žmogus, kaip asmenybė ir kaip menininkas, laisvas savo dvasia ir polėkiu, į gyvenimą žiūrėjo kaip į kūrybą. Jis ne kartą yra sakęs, kad jo namai – kultūra, poezija, menas. Man jis tuo brangiausias. Tai buvo žmogus – manifestas visu kuo: tuo, ką jis darė, tuo, ką jis sakė, kaip jis bendravo gerdamas vyną. Tai buvo polėkio žmogus, atsidavęs kūrybai kiekvieną akimirką“, – sakė menininkė.
Režisierius Romas Lileikis tvirtino, kad J. Meko gelmė buvo jo paprastumas bei sugebėjimas pažadinti kūrybą ir visur matyti pradžią, galimybę eiti į šviesą ir džiaugtis gyvenimu.
„Jis pasiliks mums mūsų Mokytojas. Iš esmės mus vedė jo paprastumas ir išmintis, tikėjimas ne pabaiga, o visur esančia pradžia. Tai žmogus, kuris matė šį pasaulį atvirą, o ne uždarą“, – sakė R. Lileikis.
