ARCHYVO nuotr.

Nesuvaidinto talento triumfas

Nesuvaidinto talento triumfas

Viena ryškiausių Panevėžyje kūrusių asmenybių – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiojo kryžiaus kavalierius Donatas Banionis.

Domintis Panevėžio dramos teatro istorija, jo pasiekimais, Donato Banionio vardas neabejotinai iškyla vienas pirmųjų. Tiesa, šis didžiulio pripažinimo sulaukęs aktorius siejamas ne tik su teatro, bet ir su kino menu.

Pripažintas ir įvertintas

D. Banionio sukurtų vaidmenų skaičius bei jo įvertinimų, apdovanojimų gausa patvirtina – Lietuvos padangėje ilgus dešimtmečius švietė ryškaus talento žvaigždė.

Visų aktoriaus vaidmenų bei apdovanojimų vardinti, matyt, neverta – kas domisi teatru, ir taip apie juos žino.

Tačiau kaip malonu dar kartą išgirsti, jog būtent iš Panevėžio į filmavimo aikšteles po įvairias šalis važinėjęs D. Banionis pasiekė tokių puikių rezultatų. Juk jis už savo vaidmenis buvo apdovanotas ir tarptautiniame Karlovi Varų, ir Sofijos kino festivaliuose, pelnė valstybinę premiją Vokietijoje, daug garbingų įvertinimų Sovietų Sąjungoje. Jam suteiktas Tarptautinės teatro akademijos akademiko vardas.

Lietuva savo talentui taip pat skyrė pelnytus garbingus vardus. D. Banionis – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, jam įteikta „Sidabrinė gervė“ už istorinį indėlį į kiną ir kt.

JMDT ARCHYVŲ nuotr.

JMDT ARCHYVŲ nuotr.

Be kitų įvertinimų, D. Banioniui yra skirtas ir Panevėžio miesto garbės piliečio vardas.

Panevėžys šio aktoriaus gyvenime ilgus dešimtmečius buvo svarbiausia stotelė – kantriai ir ištikimai laukdavusi jo grįžtančio iš įvairiausių pasaulio šalių. Čia buvo jo darbovietė, teatro scena, šeima – žmona ir du sūneliai.

Laiko tėkmė į amžinybę jau išsinešė ne tik patį aktorių, bet ir kitus jam buvusius brangius žmones – žmoną aktorę Oną Konkulevičiūtę-Banionienę (1924–2008) bei pirmagimį sūnų Egidijų (1948–1993).

Kitas aktoriaus sūnus Raimundas Banionis jau seniai nebe panevėžietis – gyvena ir dirba Vilniuje. Arčiau sūnaus paskutiniais gyvenimo metais buvo išvykę gyventi ir tėvai.

Gyvenimas teatre

Jaunesnysis Banionis taip pat gerai žinomas menininkas – Raimundas lietuvių kino, televizijos ir teatro režisierius. Jo režisuoti filmai „Mano mažytė žmona“, „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, televizijos serialai „Prokurorai“, „Moterys meluoja geriau“ ir kiti pelnė gerus įvertinimus, mėgstami žiūrovų.

R. Banionis nemažai spektaklių režisavo ir teatre. Jam yra tekę dirbti kartu su tėvu. Režisierius prisimena, jog tai jam buvo tam tikras išbandymas. Sūnaus ir tėvo tokiame darbe nelieka, lieka tik aktorius ir režisierius. Iš kurių pirmasis – patyręs, dešimtis garsių personažų įkūnijęs, o antrasis – tik pradedantis, žengiantis mene pirmuosius žingsnius.

Panevėžio dramos teatre R. Banionis pastatė spektaklius – Ernesto Tompsono „Prie Auksinio ežero“, S. Moemo „Ratas“, A. R. Gurnio „Meilės laiškai“ ir kt. Jis pasakoja, kad teatro pasaulis jam niekada nebuvo svetimas, o pažįstamas ir artimas nuo pat ankstyvos vaikystės, pirmųjų susivokimo metų. Juk pasiėmę iš darželio tėvai atsivesdavo vaiką į teatrą, kur jis kantriai laukdavo, kol apie 22 valandą baigsis repeticijos.

Nuo mažens ir pačiam teko vaidinti. Pirmą kartą scenoje mažylis pasirodė būdamas trejų metų, atliko epizodinį vaidmenį spektaklyje „Makbetas“. Ir vėliau vaidino įvairiuose vaikiškuose spektakliuose, dalyvavo masinėse scenose. Mokydamasis vidurinėje mokykloje vaidino ir kino filmuose.

„Tekstą išmokti nesunku. Bet ne tai aktoriaus darbo esmė ir paslaptis.“

D. Banionis

Tad teatras būsimam režisieriui buvo matomas ne taip, kaip kitiems žiūrovams, susipažįstantiems su šiuo menu tik uždangai atsivėrus. R. Banionis užkulisiuose sako atrasdavęs įvairių paslapčių, patirdavęs daugybę išgyvenimų. Iki ašarų sugraudindavo spektaklis – M. Šolochovo „Pakelta velėna“, kur Davydovą vaidindavęs jo tėvas D. Banionis žūdavo, būdavo nušaunamas. Kiekvieną kartą būdavo labai graudu.

Dar jis mena, kokią panišką baimę sukeldavo aktorės Reginos Zdanavičiūtės vaidintas Mirties personažas. „Juoda, su ilgais nagais Mirtis mane nepaprastai baugino. Nors žinojau, kad čia nusigrimavusi Renė, vis tiek labai bijojau. Stengdavausi nevaikščioti ten, kur galėdavau bent iš tolo ją pamatyti“, – prisimena režisierius.

Didelę įtaką jo pasaulėžiūrai, supratimui turėjo girdimi tėvų pokalbiai prie stalo, sulaukus svečių, – įdomių, talentingų, išsilavinusių žmonių. Vaikų į kitą kambarį nevarydavo, leisdavo būti kartu, tad jie daug išgirsdavo. R. Banionis atsimena, kaip grįžęs iš prestižinio Kanų festivalio tėvas dalijosi įspūdžiais. Krantinėje pamatęs didžiulę tarybinio kino, kuriame jis vadino, afišą ir atkreipęs dėmesį, jog ties jo pavarde parašyta, jog tai – lietuvių aktorius, labai džiaugėsi. Juk lietuvių dažniausiai niekas iš bendro tarybinių aktorių sąrašo neišskirdavo.

D. Banionio sūnus pasakoja, kad jų namuose Vasario 16-ąją visada būdavo sulaukiama svečių. Šeimininkai dengdavo stalą, juk tą dieną minimos Donato vardinės. Tačiau tai buvo proga paminėti visiems lietuviams svarbią datą.

IMDB nuotr.

IMDB nuotr.

Darbštus ir pareigingas

Didelio žiūrovų dėmesio buvo sulaukusi Nacionaliniame dramos teatre R. Banionio pastatyta P. Barzo pjesė „Susitikimas“.Joje vaidino aktoriai Donatas Banionis, Regimantas Adomaitis ir kt.

Praėjusių metų kovo mėnesį Panevėžyje viešėjęs ir J. Miltiniui skirtuose „Miltiniškų Juozinių“ renginiuose dalyvavęs aktorius R. Adomaitis sakė: „Aš teatrą pamilau būtent dėl Panevėžio teatro pastatymų. Į mano gimtinę Pasvalį jis dažnai atvažiuodavo su gastrolėmis ir mes, vaikai, tiesiog prilipę prie scenos žiūrėdavome visus spektaklius.“

Didžiausias jo žavėjimosi objektas buvo aktorius Bronius Babkauskas. Kai jis vaidindavo, tai jau nebuvo scena, teatras, o tikras gyvenimas. Daug šiltų žodžių susitikime su panevėžiečiais R. Adomaitis skyrė B. Babkauskui, režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus vadintam aktoriumi vargonais – toks jis buvo talentingas, didis.

Žavėjosi R. Adomaitis ir Donatu Banioniu, su kuriuo vėliau teko nemažai dirbti.

Ir paskutinis šviesaus atminimo D. Banionio vaidmuo, vaidintas vos keleriems metams iki mirties likus, buvo bendras jų darbas spektaklyje „Susitikimas“. Du talentingi aktoriai šiame spektaklyje vaidino du garsius kompozitorius – Bachą ir Hendelį.

R. Adomaitis sakė įsidėmėjęs nepaprastą D. Banionio darbštumą, atsakingumą. „Jis turėjo tokią užrašų knygelę, į kurią po kiekvieno spektaklio užrašydavo, ką negerai padarė, kur suklydo. Kad daugiau to nepakartotų“, – prisiminė aktorius.

Nepaprastą tėvo – D. Banionio darbštumą, pasišventimą savo darbui mena ir jo sūnus Raimundas. Diena, kai vykdavo spektaklis, būdavo ypatinga. 14 valandą papietavęs, tėvas nutraukdavo ryšius su tikruoju gyvenimu, ruošdavosi spektakliui – jo nebuvo galima kalbinti, trukdyti.

IMDB nuotr.

IMDB nuotr.

Suradęs savo kelią

1964 metais tuo metu mieste leistas laikraštis „Panevėžio tiesa“ apie D. Banionio kūrybą rašė: „Paprastumas ir nuoširdumas asmeniniame gyvenime tapo Donato Banionio kūrybiniu braižu. Tik čia dar tenka pažymėti jo nepaprastą aktoriaus emocingumą ir ištikimybę gyvenimo tiesai. Ar tai būtų klasikiniai, ar originaliosios dramaturgijos personažai, herojiško ar komiško plano charakteriai – aktorius visur ir visuomet lieka ištikimas savo kūrybos braižui.“

Jaunojo aktoriaus pavardė spaudoje minėta ir dar anksčiau. 1941 metais Pulgis Andriušis rašė apie Panevėžio dramos teatre pastatytą K. Binkio „Atžalyną“. Recenzijoje paminėtas ir jaunas gabus aktorius, Jasiaus vaidmens atlikėjas Donatas Banionis.

Aktorių D. Banionį ir „Sekundė“ yra kalbinusi ne kartą, pasakojusi skaitytojams apie jo kūrybą. Atsimenu, kai minint aktoriaus 75-metį klausėme jo, ko norėtų palinkėti jauniems, dar tik savo kelią pradedantiems aktoriams.D. Banionis tuomet į šį klausimą atsakė taip: „Tai jau ne. To niekada nedariau ir nedarysiu. Nei aš jaunas klausiaus senų žmonių patarimų, nei dabar kam nors jie rūpi. Kiekvienas savo gyvenime pats suranda kelią. Bendromis frazėmis galima kalbėti daug, o viską pajusti, išgyventi, patirti reikia savo kailiu.“

Prisiminęs savo mokytoją Juozą Miltinį D. Banionis sakė, jos jis buvo vienas iš svarbiausių žmonių jo gyvenime, išmokęs darbui atiduoti visas dvasios jėgas, neblaškyti savęs smulkmenoms.

LITERATŪROS IR MENO ARCHYVO nuotr.

LITERATŪROS IR MENO ARCHYVO nuotr.

D. Banionis pasakojo, jog J. Miltinis aktoriams įdiegė didžiulę pagarbą scenai. Per sceną nevalia būdavo pereiti ne tik su kepure, bet ir su paltu. Repeticijose privalėdavo dalyvauti visi aktoriai, ne tik tie, kuriems reikėjo vaidinti. Darbas teatre buvo ne „nuo–iki“, ne pagal grafiką – tai buvo gyvenimo būdas. Kartą atėjus į teatrą reikėjo jam aukoti viską.

Apie savo darbo kasdienybę daugiau kaip šimtą vaidmenų sukūręs aktorius nedaugžodžiavo: „Tekstą išmokti nesunku. Bet ne tai aktoriaus darbo esmė ir paslaptis“.

Panevėžio spaudai buvo įdomu ir kaip aktorius gyveno jau palikęs Panevėžį, išvažiavęs į sostinę arčiau sūnaus. Tuomet 87 metų aktorius apie savo kasdienybę pasakojo: „O ką beveiksi, jeigu nieko neveiki? Knygą, spaudą paskaitau, pasivaikščioju, televizorių pasižiūriu, retkarčiais internetą įsijungiu…“ Prisiminimų, straipsnių, memuarų sakė nerašantis ir nesirengiantis rašyti „Viskas jau pasakyta ir parašyta“, – tikino tuomet D. Banionis. Laikas vienodai negailestingas visiems – vieniems daugiau, kitiems mažiau skyręs, jis galop visus pakviečia į paskutinę kelionę. Ir tada svarbiausia lieka tai, ką nuveikei, ką sukūrei.

D. Banionio laikas iš tiesų buvo reikšmingas, jo nuveikti darbai, sukurti vaidmenys – nepamirštami. To, ką nuveikė šis menininkas, užtektų net keliems gyvenimams. O pats jis buvo linkęs vertinti vos kelis – keturis penkis reikšmingus savo vaidmenis teatre, tiek pat kine.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų