-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Net miręs norėčiau dar jums patarnauti“, – tokias mintis kadaise išsakė Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875–1958), ir tie žodžiai užrašyti šio garbingo žmogaus amžino poilsio vietoje Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kriptoje.
Už šią katedrą – Panevėžio pasididžiavimą – turime žemai lenktis ir jam, statytojui K. Paltarokui, bei jo palaikytojams.
O tie lemtingi žodžiai, epitafija prie kapo, iš tikrųjų pildosi – vyskupas ir dabar savo pavyzdžiu tarnauja žmonėms: gali parodyti kelią jo ieškantiesiems, suteikti dvasios stiprybės, tapti kelrodžiu visiems šviesos ir tiesos siekiantiesiems.
Vyskupo gyvenimą ir veiklą tyrinėjusi Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotoja Albina Saladūnaitė mano, kad Panevėžys ir dabar dar kvėpuoja vyskupo dvasia.
Kažin ar kas galėtų geriau pristatyti K. Paltaroką, negu žodžio įtaigumu garsėjantis Juozas Tumas-Vaižgantas, taip užrašęs 1926 metais paskyrus naujai įkurtai Panevėžio vyskupijai ganytoją: „Bendrais bruožais piešiant pirmas Panevėžio vyskupas yra štai kokių savumų: mokslus, gabus, iškalbus, demokratiškas ganytojo darbe, draugiškas bendrame darbe, visiems malonus, niekados nesugižęs, tolerantas svetimoms šviesioms nuomonėms, kritiškas net tikėjimo dalykuose, gilus lietuvis patriotas, naujos valstybės tvarkos darytojas, šviesus mokslavyris ir menininkas, blaivus ir tvarkus visame gyvenime šviesios orientacijos gyvenimo klausimuose. Rodos, gana. Belieka tik dėkoti Ponui Dievui, kad tokį sau apaštalą pasirinko.“
Iš tikrųjų anuomet K. Paltarokas buvo tarsi aukštųjų jėgų dovana Panevėžiui.
K. Paltarokas buvo ir lietuvių kultūrinės veiklos skatintojas. Jis rėmė ir pats platino lietuvišką spaudą, prisidėjo prie lietuviškos mokyklos kūrimo, teatro bei dainų vakarų organizavimo.
Neabejotina, kad naujojo ganytojo dėka Panevėžys tuomet tapo šviesesniu, kultūringesniu, atsirado daug naujos, prasmingos veiklos, skleistos šviesios mintys, burtas jaunimas.
„Vyskupas rūpinosi ne tik religiniais reikalais, kūrė vyskupiją, bet ir turėjo daugybę organizacinių rūpesčių. Jis iš karto ėmė kurti kultūrinę miesto dvasią“, – sako A. Saladūnaitė.
1926 metais konsekruotas vyskupu K. Paltarokas paskirtas į naujai įkurtą Panevėžio vyskupiją.
Teko viską pradėti – nebuvo jokių konkrečių gairių, visa struktūra ir kitais reikalais reikėjo rūpintis pačiam vadovui. Akivaizdu, koks tai buvo krūvis.
Bet atrasdavo laiko ir jėgų kultūrinei veiklai. Vyskupo rūpesčiu buvo įkurta katalikų veikimo centro būstinė, centrinė vyskupijos biblioteka, teatro salė, katalikiškoji „Bangos“ spaustuvė.
Jis rūpinosi šviečiamąja veikla, nebuvo abejingas socialinėms problemoms.
Juk K. Paltarokas buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys akademikas. 1933 metais jis išrinktas Šv. Vincento Pauliečio, o 1937-aisiais – Šv. Kazimiero draugijos garbės nariu. Jo visuomeniniai nuopelnai ypač išryškėjo, kai tapęs vyskupu globojo katalikiškas organizacijas. Didelis vyskupo rūpestis buvo ir Panevėžio katedros statyba.
Jau vėliau, 1939 metais, K. Paltaroko iniciatyva Panevėžyje pradėta statyti Mažoji klierikų seminarija – dabar čia įkurta Kazimiero Paltaroko vardu pavadinta gimnazija.
Panevėžietis istorikas, knygų autorius Juozas Brazauskas taip pat neabejoja, kad vyskupas K. Paltarokas ir dabar, praėjus daugiau kaip šešiasdešimčiai metų po jo mirties, daugeliui yra mokytojas ir patarėjas.
„Vyskupas Kazimieras Paltarokas didžioji mūsų vertybė. Ir jis gali būti garbingiausių Lietuvos tūkstantmečio žmonių sąraše, į kurį patektų panevėžiečiai Gabrielė Petkevičaitė-Bitė bei Juozas Miltinis“, – sako istorikas.
Bet pirmiausia, tapus Panevėžio vyskupu, K. Paltarokui buvo svarbiausia katedros statyba.
Nuo darbų pradžios praėjus trejiems metams, katedra jau stovėjo anksčiau pradėtos ir nebaigtos statyti parapinės Šv. Stanislovo bažnyčios vietoje.
Kristui Karaliui dedikuota katedra prelato Maironio buvo pašventinta Vytauto Didžiojo metais – 1930-ųjų kovo 4 dieną.
„Pirmą kartą įnešant Šv. Sakramentą skambėjo Kristaus Karaliaus himnas, Maironio parašytas katedros iškilmėms“, – pasakoja J. Brazauskas.
Arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas konsekravo katedrą 1933 metais, o dekoruoti ji baigta 1939-aisiais.
Nuo tų įspūdingų dienų praėjo beveik devyniasdešimt metų, o Kristaus Karaliaus katedra yra viena iš įspūdingiausių ir mylimiausių Panevėžio krašto tikinčiųjų šventovių.
Pasak J. Brazausko, paties vyskupo K. Paltaroko dovana katedrai – didysis jos altorius.
O Kristaus Karaliaus katedros puošmenos – talentingų menininkų darbai. Štai Kristaus skulptūra – garsiojo kraštiečio Juozo Zikaro darbas. Kilimo eskizas prie altoriaus taip pat J. Zikaro sukurtas.
Virš altoriaus ant lubų – paveikslas „Stebuklas prie Polocko“ – dailininko Jono Mackevičiaus bei jo pagalbininkų dailininkų Domicelės Tarabildienės ir Vytauto Palaimos kūrinys. Jų rankomis tapyta ir Siksto Madonos kopija, šv. Kazimiero paveikslas.
K. Paltaroką šiandien mena ir jo kadaise rašyti ganytojiški laiškai. Jų išleista per penkiasdešimt.
Laiškai, kuriuose vyskupas pamoko, įspėja, pabara, padrąsina, įdomūs bei aktualūs ir šiandien, jie pasižymi gyva kalba, lengvu stiliumi.
Be ganytojiškų laiškų, vyskupas Kazimieras išleido daugybę kitų didesnės ar mažesnės apimties knygelių.
Puikiai plunksną valdžiusio K. Paltaroko rašiniai spaudoje pasirodė 1907 metais, o pirmoji knyga „Girtuoklystė – nesveikata“ – 1910-aisiais.
Vyskupas K. Paltarokas nebijojo išsakyti savo nuomonės ir ją apginti.
Pavyzdžiui, 1930 metais Švietimo ministerijai uždarius ateitininkų organizaciją, K. Paltarokas ėmėsi energingai ginti jos teises. Valdžios žingsnį jis laikė neteisėtu ir darančiu didžiausią skriaudą Bažnyčiai bei visai lietuvių tautai.
Neleidžiant ateitininkams susirinkti mokyklose, vyskupas įsakė kunigams atidaryti klebonijas, zakristijas ir prireikus bažnyčias jų susirinkimams. Į juos ateidavo pats dvasininkas, nes jaunimą labai mėgo.
Išmestuosius iš gimnazijos už priklausymą ateitininkams K. Paltarokas globojo.
Jaunimui pasakyta daug pamokamų žodžių, parašyta knygų.
Iš jų išsiskiria vyskupo K. Paltaroko katekizmas – katalikų tikybos pradžiamokslis. Išleistas nacių okupacijos metais, sovietmečiu jis buvo nuolat kopijuojamas ir perspausdinamas. Kaip sako J. Brazauskas, šis katekizmas buvo kelių kartų lietuvių tikėjimo mokykla.
K. Paltarokas nuo 1947-ųjų iki 1955 metų Lietuvoje buvo likęs vienintelis vyskupas. Kiti – areštuoti, įkalinti, ištremti.
Koks sudėtingas kelias, sunkus išbandymas dvasininkų ir visų tikinčiųjų laukė okupacijos metais! K. Paltarokas nuo 1947-ųjų iki 1955 metų Lietuvoje buvo likęs vienintelis vyskupas. Kiti – areštuoti, įkalinti, ištremti.
1949 metais K. Paltarokas buvo išrinktas Vilniaus arkivyskupijos kapituliniu vikaru. Apsigyveno Vilniuje ir iš čia valdė abi vyskupijas: savąją kaip jos ordinaras, o Vilniaus – kaip apaštališkasis administratorius. Iki paskutinės gyvenimo dienos energingai ir išmintingai tvarkė abiejų vyskupijų reikalus.
„Kodėl liko nenušalintas nuo savo vyskupijos valdymo, o galėjo valdyti kartu ir antrąją, Lietuvos sostinės Vilniaus vyskupiją, kodėl iki 1955 metų rugsėjo 11 dienos galėjo išlikti Lietuvoje tik jis vienas iš visų buvusių vyskupų, sulaukti senatvės ir mirti sava mirtimi? Matyt, niekas negali atsakyti į šį klausimą. Gal tai išliks ir kaip Dievo Apvaizdos paslaptis“, – svarsto istorikas J. Brazauskas.
Bet gerai žinoma, kad pats vyskupas K. Paltarokas niekada nebuvo susvyravęs tikėjimo ir tiesos kelyje. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis iškilo kaip retos išminties ir drąsos kovotojas už Dievą, už tikėjimą, už šventas Katalikų bažnyčios, tautos ir Tėvynės teises.
1957 metų gruodžio 9 dieną pasišaukęs kunigus vyskupas tarė: „Aš važiuosiu namo. Jūs čia liekate du ar trys. Laikykitės vyriškai.“
1958 metų sausio 3-iąją K. Paltarokas mirė Vilniuje, o sausio 7-ąją iškilmingai palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kriptoje.
Praėjusiais metais minint 145-ąsias vyskupo K. Paltaroko gimimo metines, A. Saladūnaitė rašė: „1875-ieji metai Lietuvai, o ir pasauliui, buvo itin dosnūs talentingaisiais. Juk tais pačiais metais gimė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, lietuvybės puoselėtojas Povilas Višinskis, gydytojas Petras Avižonis, o ir Raineris Marija Rilkė, pasaulio poetas, Dievo ieškotojas, taip giliai priartėjęs per Tėvą Stanislovą prie mūsų.“
Tų pačių metų spalio 22 dieną Gailionių kaime, esančiame pusiaukelėje tarp Joniškėlio ir Linkuvos, Uršulės ir Juozo Paltarokų šeimoje gimė būsimasis vyskupas. Jo gimtųjų namų atminimą tebesaugo išlikęs kryžius.
Įdomu, kad Paltarokų vaikus tuo metu gydė Joniškėlyje dirbęs daktaras Jonas – Leonas Petkevičius, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvas. K. Paltaroko pažintis su ja tęsėsi visą gyvenimą ir abiem buvo svarbi.
K. Paltarokas buvo švento Kazimiero kulto gaivintojas, gerbėjas. Vyskupas kruopščiai rinko medžiagą apie šventąjį.
1928 metų sausio 25-ąją jo prašymu Šventasis Tėvas Pijus XI savo dekretu šv. Kazimierą paskyrė Panevėžio vyskupijos globėju, o Šventasis Tėvas Pijus XII – ypatingu jaunimo globėju.
Kai 1949-aisiais vyskupas K. Paltarokas buvo iškeltas iš Panevėžio į Vilnių, netrukus sužinojo, kad Vilniaus katedra tampa valstybės nuosavybe ir joje bus įrengtas muziejus, o tikintiesiems tokios svarbios švento Kazimiero relikvijos jame nebegali likti.
Vyskupo K. Paltaroko surengtas Kapitulos posėdis nutarė šventojo relikvijas perkelti į kitą sostinės bažnyčią.
Štai koks vyskupo prisiminimas užrašytas:
„Vykdant nutarimą perkelti šv. Kazimiero relikvijas į Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje, 1952. X.9, 12 val. susirinkome prie katedros durų. (…). Sukviesti darbininkai ėmėsi darbo nukelti sidabrinį karstą nuo altoriaus žemėn. Atvožus karstą, buvo išimtas iš jo medinis karstelis, apmuštas audeklu, ataustu auksu. Karstelis rastas užrakintas dviem raktais, apie kuriuos niekas nieko negalėjo pasakyti (…). Išnešę su pagarba iš katedros karstelį, padėjome jį lengvos mašinos sėdynėje, o aš pats ir prel. Jonas Ellert, prisiglaudę prie šoferio sėdynės, padarėme per miestą liūdną kelionę, tylomis kalbėdami rožančių, niekam nežinant, kokią brangenybę vežame.“
Tik 1989 metų kovo 4-ąją šv. Kazimiero relikvijos iškilmingai sugrąžintos į šio šventojo koplyčią.
Būsimasis vyskupas K. Paltarokas pradžios mokyklą baigė Joniškėlyje, netoli savo gimtojo Gailionių kaimo. Vėliau lankė Mintaujos gimnaziją.
Į kunigus rengėsi Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje Kaune. Teologijos studijas 1898–1902 metais tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje.
1902-ųjų kovo 22 dieną K. Paltarokas įšventintas kunigu. Po studijų paskirtas trijų Liepojos aukštesniųjų mokyklų kapelionu ir to miesto parapijos vikaru.
Tuo metu K. Paltarokas buvo ir lietuvių kultūrinės veiklos skatintojas. Jis rėmė ir pats platino lietuvišką spaudą, prisidėjo prie lietuviškos mokyklos kūrimo, teatro bei dainų vakarų organizavimo. Moksleivius ragino mokytis lietuvių kalbos.
1906 metais grįžo į Lietuvą – į nedidelę parapiją Surviliškyje. 1911-aisiais tapo Žemaičių kunigų seminarijos lotynų kalbos, teologinės įvado ir sociologijos dėstytoju, o 1914 metais paskirtas seminarijos vicerektoriumi.
Ir tuo laikotarpiu buvo labai aktyvus – jis „Motinėlės“ draugijos narys, Saulės“ draugijos kasininkas, Šv. Kazimiero draugijos narys ir Žemaičių vyskupijos kunigų šelpimo draugijos kasininkas.
1918 metais K. Paltarokas pakeliamas Žemaičių kapitulos kanauninku, 1919-aisiais paskirtas vyskupijos socialinės akcijos sekretoriumi, 1922 metais – bažnytinių turtų valdymo tarybos nariu. Tais pačiais metais įsikūrus Lietuvos universitetui Kaune, teologijos-filosofijos fakulteto taryba išrinko jį ekstraordinariniu pastoralinės teologijos profesoriumi ir katedros vedėju.
1926 metų balandžio 4 dieną popiežius Pijus XI vietoj trijų anksčiau buvusių ir kitoms provincijoms priklausiusių diecezijų įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją su 5 vyskupijomis. Tų pačių metų balandžio 5-ąją vienos iš jų – Panevėžio vyskupijos – valdytoju paskirtas K. Paltarokas.
