Šviesaus atminimo meistro K. Nemanio dukra Elvyra Vilkienė puoselėja svajonę – aplankyti ir nufotografuoti po visos Lietuvos bažnyčias, šventorius, kapines, aikštes išdėstytus tėvelio darbus ir galbūt parengti leidinį – albumą, pasakojantį apie jo kūrybą. P. Židonio nuotr.

Neprilygstamojo meistro palikimas

Neprilygstamojo meistro palikimas

Prieš dvidešimt metų Amžinybėn pašauktas savamokslis menininkas Kazimieras Nemanis ir jo unikalūs kryždirbystės kūriniai liko visiems laikams įrašyti į krašto tautodailės istorijos garbės knygą.

Panevėžiečio tautodailininko Kazimiero Nemanio (1923–2002) vardas gal ir neskamba taip plačiai, kaip garsiojo jo pirmtako kryždirbio Vinco Svirskio, tačiau jo kūryba ne mažiau svarbi krašto kryždirbystės kelyje, o darbai nenusileidžia kitiems nei meistryste, nei prasme, nei siužetais.
„Kaip XIX amžiaus antroje pusėje Panevėžio kraštą kryžiais dabino garsusis Vincas Svirskis, taip XX a. pabaigoje bespalvį tarybinį Aukštaitijos peizažą savo darbais gyvino ir gražino
liaudies skulptorius Kazimieras Nemanis“, – tautodailininko nuopelnus primena Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė, ekspozicijos „Kryždirbystė Aukštaitijoje“ sudarytoja Vitalija Vasiliauskaitė.
Tyrinėjusi K. Nemanio kūrybą, ji suskaičiavo, kad per gyvenimą darbštusis meistras sukūrė dešimtis koplytstulpių, stogastulpių, kryžių, sakralinių, memorialinių medžio skulptūrų, daugybę suvenyrinių skulptūrėlių, bareljefų ir kitokių darbų.
Kryždirbystės Aukštaitijoje žinovė atkreipia dėmesį, kokia plati K. Nemanio kūrinių paplitimo
geografija.
Jo skulptūros vietą radusios ne tik Panevėžio mieste bei rajone, bet ir Plungėje, Telšiuose, Šakiuose, Varėnoje, Anykščiuose, Zarasuose, Vilniuje, Rokiškyje, Kaune ir dar kitur.
Šviesaus atminimo meistro K. Nemanio dukra Elvyra Vilkienė puoselėja svajonę – aplankyti ir nufotografuoti po visos Lietuvos bažnyčias, šventorius, kapines, aikštes išdėstytus tėvelio darbus ir galbūt parengti leidinį – albumą, pasakojantį apie jo kūrybą.
Parodyti tame albume tikrai būtų ką.
Juk K. Nemanis dirbo daug, o savo medžio drožinius pats ir metalo dirbiniais puošdavo – buvo ir medžio drožėjas, ir kalvis.
Meistro idėjų ir sumanymų paletė labai plati – jo darbuose vietą rasdavo patys įvairiausi personažai, įmantriausi ornamentai, iškalbingumo nestokojančios formos.

K. Nemanis su Tėvu Stanislovu Paberžėje. XX a. 8 deš. Iš Panevėžio kraštotyros muziejaus skaitmeninio archyvo.

K. Nemanis su Tėvu Stanislovu Paberžėje. XX a. 8 deš. Iš Panevėžio kraštotyros muziejaus skaitmeninio archyvo.

Darbštūs ir gabūs

Polinkį į kūrybą meistras Kazimieras atrado labai anksti: drožti iš medžio pradėjo dar piemenaudamas. O pradėjęs tęsė visą gyvenimą.
Ir taip po truputį K. Nemanis tapo tikru savo amato meistru, viską dirbo pats savo rankomis – nuo medžio paruošimo darbų iki geležinės viršūnės nukalimo.
Iš tėvo kalvės atsivežęs į savo sodybą priekalą, įrankius, pats kalė saulutes, kryžius, vartus.
Kalvystės darbų, augdamas Panevėžio rajono Užuraisčių kaime, netoli Pagirių, būsimasis tautodailininkas išmoko iš savo tėvo, kalvio.
V. Vasiliauskaitė atkreipia dėmesį, kad K. Nemanis – trečios kartos meistras savo šeimoje: jo senelis kalė girnas, tėvas mokėjo ne tik kalvio, bet ir staliaus, ir račiaus amatus.
Visi Nemanių šeimos žmonės ir gabūs, ir darbštūs.
Meniškos prigimties ir K. Nemanio vaikai. Jaunėlis sūnus Vilius (1958–2008) nuo mažens padėdavo tėvui dirbti, vėliau tapo savarankišku liaudies skulptoriumi, sekė tėvo pėdomis – tapo diplomuotu staliumi, baldžiumi ir noriai padėdavo tėvui darbuotis prie koplytstulpių ar kryžių.
Dukra taip pat menininkė – Elvyra Vilkienė, Panevėžio bendruomenių rūmų scenografė, prisimena tėvelį kaip labai rūpestingą, darbštų, tikintį žmogų.
„Jis buvo geras, mylimas ir mylintis šeimos žmogus. Labai rūpinosi namais, daug dirbo, buvo atsakingas“, – pasakoja meistro dukra.
Pasak E. Vilkienės, tėvas, kaip tautodailininkas, buvo nepaprastai gabus. Jeigu jam būtų tekę pasimokyti, ne tokiais šedevrais galėjo stebinti Lietuvą.
Talentas ir darbštumas irgi davė savo – savamokslis menininkas K. Nemanis buvo vienas pirmųjų pripažintų liaudies meistrų Panevėžyje.

Kazimieras Nemanis darbo metu. XX a. 8 deš. Iš Panevėžio kraštotyros muziejaus skaitmeninio archyvo.

Kazimieras Nemanis darbo metu. XX a. 8 deš. Iš Panevėžio kraštotyros muziejaus skaitmeninio archyvo.

Mylimas darbas nesunkus

Į Panevėžį darbštus ir talentingas jaunuolis atvažiavo, kai pokario metais kaimuose pradėta kurti kolūkius. Toje kolektyvizacijoje jis dalyvauti nenorėjo.
Panevėžyje nusipirkęs žemės sklypelį, K. Nemanis pats pasistatė erdvų dviejų aukštų namą, parsivedė žmoną, augino vaikus ir diena iš dienos kantriai, kukliai, tyliai darbavosi.
Iš pradžių meistravo suvenyrų įmonėje „Tulpė“ – drožė velniukus raktų pakabučiams, vėliau ėmė kurti savarankiškus meninius darbus: skulptūras ir bareljefus interjerams, memorialines skulptūras.
Kūryba meistro gyvenime užėmė labai svarbią vietą. Dukra mena, kad kiekvieną rytą, vos pavalgęs pusryčius, jis skubėdavo į dirbtuves ir iš ten išeidavo tik pietų, o vėliau vakarienės pavalgyti.
„Tėveliui patiko tai, ką daro. Savo darbą jis labai mylėjo, tad net sudėtingi dalykai nebuvo nei sunkūs, nei vargino. Viskuo, kuo užsiimdavo, buvo susidomėjęs, dirbo iš širdies“, – prisimena dukra.
Nemanių namų kiemas nuo seno išsiskyrė gražia aplinka, vartais, ten sustatytomis skulptūromis.
Dailiai išpuoselėtoje savo sodyboje 1970 metais meistras net koplytstulpį pastatė – su švento Jurgio
ir kitų šventųjų figūromis.
Kaip sako V. Vasiliauskaitė, tuo metu tai buvo vienas pirmųjų mieste sakralinių paminklų ne bažnyčios šventoriuje. O tai badė akis komunistų partijos veikėjams. Jie nuolat primindavo, kad tą „kryžių“ reikia nugriauti. Bet tokio žingsnio niekas žengti nesiryžo.
O gabus meistras dirbo toliau. K. Nemanis buvo vienas pirmųjų Panevėžio meistrų medžio drožėjų. Jis buvo populiarus, mėgstamas, rengė tautodailės parodas ir pats jose dalyvaudavo.
Dar 1965 metais K. Nemaniui suteiktas liaudies meistro vardas, vėliau jis vadovavo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus drožėjų sekcijai.
1978–1998 metais buvo Panevėžio miesto meno tarybos narys.

Drožėjo K. Nemanio namų kiemas nuo seno išsiskyrė gražia aplinka, vartais, ten sustatytomis skulptūromis. P. Židonio nuotr.

Drožėjo K. Nemanio namų kiemas nuo seno išsiskyrė gražia aplinka, vartais, ten sustatytomis skulptūromis. P. Židonio nuotr.

Ir Ustronėje, ir Druskininkuose

Tie, kurie atpažįsta K. Nemanio kūrybą, pastebi, kokie išraiškingi jo kurti koplytstulpiai.
Tradiciniai koplytstulpiai – aukšti, o ažūriniais drožiniais dekoruota ir apskardinta medinė stoginėlė viršuje užbaigiama kaltine saulute. Po koplytstulpio stogeliu iš visų keturių pusių įkurdinamos šventųjų skulptūrėlės.
„Tradicinių aukštaitiškų stogastulpių ir koplytstulpių vaizdinį meistras, matyt, bus atsinešęs iš
savo gimtinės, kur netoliese prieš šimtmetį darbuotasi ir garsiojo Vinco Svirskio“, – svarsto etnologė V. Vasiliauskaitė.
Skulptūriniai K. Nemanio koplytstulpiai dažniausiai drožiami iš vientiso medžio, pabrėžiant jo įdomią faktūrą – gumbus, šakas, šaknis.
K. Nemanio darbų galima pamatyti memoriale Kaizerlingo miškelyje prie Panevėžio, įrengtame 1979 metais ir skirtame 1941-aisiais vokiečių sušaudytiems gyventojams atminti.
Šiame memoriale iš dešimties koplytstulpių net keturi sukurti K. Nemanio.
„Šių koplytstulpių skulptūros pasižymi ryškia emocine raiška, ekspresyvia dinamika, išlaiko primityvios liaudies skulptūros stilių“, – vardija muziejininkė.
K. Nemanis kartu su sūnumi kūrė skulptūras ir knygnešių muziejui Ustronėje, Panevėžio rajone, o taip pat dalyvavo kuriant M. K. Čiurlionio kelią Varėna–Druskininkai bei Dainų slėnį Anykščiuose.
„Nuo pradžios iki pabaigos sakraliniai paminklai būdavo kuriami meistro namų kieme, o pastatyti į vietą dažniausiai veždavo naktimis, nes tarybinio ateizmo laikais tokius paminklus buvo galima statyti tik bažnyčių šventoriuose ir kapinėse“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.

Globėjai ir sergėtojai

Ir praeityje, ir dabar koplytstulpius, stogastulpius kuriantys meistrai juose įkurdina šventųjų figūras.
„Šventųjų buvimas namų aplinkoje, kaimo erdvėje tarsi priartindavo Dievą prie žmogaus“, – sako etnologė.
Anot V. Vasiliauskaitės, Panevėžio krašte sukurtoms skulptūrėlėms būdingas santūrumas, lakoniškos formos, jos drožtos primityviais darbo įrankiais, dažytos ryškiaspalviais dažais. Tokios gražiai išsiskirdavo monotoniškame Vidurio Aukštaitijos lygumų peizaže.
Į kryžius, stogastulpius senieji Lietuvos meistrai keldavo rūpintojėlį, kryžių nešantį Kristų, Švenčiausiąją Mergelę, šventuosius Florijoną, Roką ir kitus.
Kadangi žmonės tikėjo šventųjų ginamąja ir saugojamąja galia, prašydavo meistrų vienokia ar kitokia proga padaryti, išdrožti jų pasirinktą šventąjį, sumeistrauti jam skirtą koplytstulpį, kryžių, stogastulpį.
Aukštaitijos meistrai bene dažniausiai globėjais pasirinkdavo ir droždavo Jėzaus Nazariečio bei šv. Jono Nepomuko skulptūrėlės.
„Meistras K. Nemanis net ateistinės propagandos laikais sugrąžino į mūsų krašto peizažą beišnykstančius tradicinių formų stogastulpius, koplytstulpius, gausiai dekoruotus kryžius. Į tas vietas, kur ir turėtų būti, kartu su meistro darbais sugrįžo rūpintojėliai, Marijos, Nazariečiai, šventi Antanai ir kiti šventieji“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.
Gerbti ir skulptūrose būdavo įamžinami ir kiti globėjai – Juozapas, Jurgis, Barbora ir kitos šventos asmenybės.
Šventųjų skulptūrėlės – labiausiai brangintina tradicinės liaudies skulptūros dalis.

Kryždirbystė Aukštaitijoje

V. Vasiliauskaitė pasakoja, kad kryždirbystės amato niekada nebuvo mokoma mokyklose – visus paminklus sukūrė savamoksliai meistrai, daugelio jų net vardai neišliko.
Pasakojimai apie Lietuvos kryždirbystę – neišsemiama tema. Prieš pradedant artimesnę pažintį su ja, visi turėtų žinoti, jog lietuviški, tarp jų ir aukštaitiški kryžiai – ypatingi.
2001-ųjų gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmuosius devyniolika Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašo punktų.
Į šį sąrašą įtraukta kryždirbystė ir kryžių simbolika. UNESCO pabrėžė, kad kryždirbystė atstovauja Lietuvos kultūrai keturis šimtmečius ir išliko iki 21 amžiaus.
Regis, kad kryžiai, tokie ir ne tokie, kokius dabar matome, Lietuvoje buvo visada. Juos žmonės statė ir Lietuvai buvus Rusijos imperijos sudėtyje, ir sovietmečiu. Kad ir draudė, griovė, nurodinėjo, kas galima, o ko ne – kryžiai, koplytstulpiai neišnyko.
Todėl lietuviškieji kryžiai greta religinės ir paprotinės reikšmės įgijo ir nacionalinio simbolio statusą.
Kitose pasaulio šalyse to nėra, net kaimyninėje katalikiškojoje Lenkijoje kryžiai kitokie – daugiau akmeniniai, metaliniai, puošiami dirbtinėmis gėlėmis, kaspinais.
O toje lietuviškos kryždirbystės šlovėje ne paskutinis ir panevėžiečio, tautodailininko medžio drožėjo Kazimiero Nemanio vardas.
Vienas ryškiausių 20 amžiaus pabaigos Aukštaitijos kryždirbys vertas gražaus atminimo ir kraštiečių pagarbos.

Galerija

 

Komentarai

  • Gražus straipsnis, tačiau Kazimiero sūnus Vilius Nemanis ( 1958- 2009) buvo diplomuotas medžio drožėjas( išsilavinimą įsigijo Kauno S. Žuko dailės technikume). Kitas Kazio Nemanio sūnus Algis yra žinomas smuikinikas, koncertavęs daugelyje pasaulio šalių su S.Sondeckio ir kitais garsiais orkestrais, šiuo metu gyvena ir dirba Ispanijoje. Iš tėvo išmokęs medžio drožybos paslapčių, gamina smuikus.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų